- Susipažinau su Deivydu per jo brolį, kuris yra toks pat talentingas. Deivydas kūrė elektroninę muziką, mokėsi Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje. Greitai paaiškėjo kad „nerealiai“ groja pianinu, pavyzdžiui, per šaliką ir dar su raiščiu ant akių. Bet kokį „gabalą“ išgirdęs iškart sugrodavo. Turi nuostabų jumoro jausmą. Pagalvojau, kad šį unikumą reikia ant scenos užtempti.
Kad jam drąsiau būtų ir save užsitempiau. Kartu pradėjom nuo popmuzikos pašiepimo, ironijos persunktą grupę pavadinome „Avarija“. Ir štai tada išgirdom „Take That“ – visai kitokį, keliabalsį pop. Vėliau dar ir „Backstreet Boys“ ir t. t. Su ta anglakalbe „boybandų“ banga ir mes Lietuvą sumanėme perlieti. Akivaizdu, pavadinimą reikėjo keisti. Važiuojant per Danės upę Klaipėdoje sumąsčiau kad „Bavarija“ yra puikus sprendimas – „Buvusi’Avarija“. Deivydas neprieštaravo. Kadangi su Deivydu buvome tik gražūs, apsistatėme pažįstamais, kurie už mus gerokai gražiau dainavo. Grupės sudėtis keitėsi: tai buvom 4, tai 5, tai 3. Kūrėm, rašėm, vairavome ir organizavome viską patys.
Štai taip ir pramuzikavom, prasitrankėm įvairiausio dydžio mašinose bei scenose po Lietuvą gerus 10 metų. Tiesa, pasigirsiu, iki šiol yra tik viena grupė Lietuvoje gavusi trigubai platininio albumo apdovanojimą – „B‘Avarija“ (šypsosi).
- Ar nepasiilgsti „B‘Avarija“ laikų?
- Pasiilgstu - kūrybos džiaugsmo, akimirkų, kurias labai sunku išsakyti. Kai kažką darai ir tave tai veža, o dar pamatai, kad tai patinka ir kitiems. Kai darai ir niekas nesigauna, ir staiga – tik šast - yra! (Šypsosi) Kai kažką turi padaryti tiesiog dabar – ir padarai. Dabar tokias akimirkas matau išgyvenančius savo vaikus. Pavydžiu jiems. Labai, labai.
- O kuo norėjai būti vaikystėje? Ar turėjai svajonių profesiją?
- Norėjau būti elektriku. Patiko atsuktuvai, laidai, replės, jungikliai ir įkaitusio lituoklio – kanifolijos – kvapas. Mano tėvas elektrikas. (Šypsosi) Taip pat norėjau būti Saboniu. Dar dabar tėvų namų kieme stovi tarp devynaukščių grubaus asfalto aikštelės galuose įsmeigti krepšio lankai. Kartais metant į juos kabliu gerai krisdavo. Kiemo draugai Saboniu pavadindavo. Juodai baltą televizorių žiūrėdamas su „Žalgiriu“ į aikštelę verždavausi. (Šypsosi)
- Kaip tie norai keitėsi bėgant metams?
- Elektriku tapau profesinėje mokykloje. Baigiau laivų elektro - radijo montuotojo specialybę. Gavau ketvirtą kategoriją – tai iki šios dienos pabrėžiu kalbėdamas apie pasiektas profesines aukštumas (juokiasi). Vėliau užsimaniau tapti teatro režisieriumi. Klaipėdos universitete dramos režisūrą pastudijavęs ir diplomą gavau.
- Kas lėmė tavo apsisprendimą studijuoti režisūrą? O vėliau pasirinkti visiškai kitokią – tarptautinių santykių ir diplomatijos mokslų – specialybę?
- Ėjo gūdūs 1992–1995 metai (juokiasi). Ant bangos buvo hip hopas, techno, breikas, reketas ir banditizmas. Pastarieji du mane baugino. O visa kita – traukė. Eidavau į centrinę Klaipėdos miesto diskoteką. Susipažinau su to meto Klaipėdos, vėliau ir visos Lietuvos, šokių aikštelių pažibomis – DJ Saga ir DJ WeGo. Jie savo šokių grupelę turėjo. Su jais po Lietuvą keliaudamas sužinojau, kad Saga – Sigitas – režisūros mokosi.
Nusitempė į studentų darbų peržiūrą. Man labai patiko, tačiau galvojau, kad ten įstoti neįmanoma. Stiprų įspūdį studentija paliko. Po kelių metu išdrįsau nunešti popierius. Įstojau ir pabaigiau – tai buvo kosminis laikas. Pakartočiau jį. Kelis kartus. O po režisūros ir muzikavimo norėjos dar kažko skambaus. Tarptautiniai santykiai ir diplomatija skambėjo gerai. O dar mano jaunesnis brolis jau magistro diplomu gyrėsi. Tai įstojau ir baigiau VU TSPMI magistrantūrą. Ją rekomenduoju kiekvienam. (Šypsosi)
- Dabartinė vaikų ir jaunimo karta didžiąją dalį laisvalaikio praleidžia žaisdami kompiuterinius žaidimus, naršydama internete. Kaip laisvalaikis atrodė tavo vaikystės ir paauglystės laikais?
- Kaip jie nori, taip ir leidžia savo laiką. Man nepatinka, kad peikiami dabartinių laikų vaikai ir jaunimas. Kai buvau vaikas lankiau krūvą burelių (informatikos, fizikos, karatė, juvelyrikos, raiškiojo skaitymo, birbynės klasę, UŠU, krepšinio, orientavimosi sporto, turizmo ir t. t.), bėgiojau miškais, važinėjau turistiniu dviračiu. O atsiradus pirmiesiems kompiuteriams „Sinclair“, važiuodavau pusę miesto, stovėdavau eilėse ir Klaipėdos kino teatrų vestibiuliuose kantriai laukdavau, kol iš audiokasetės į kompiuterį pasikraus naujas žaidimas.
- Esi dviejų vaikų tėtis. Kuo užsiimti laisvu laiku skatini savo vaikus? Ką veikiate kartu?
- Su vaikais šiandien negalime tiek judėti, kiek norisi man ir jiems: gydytojai mano, kad didesnis fizinis krūvis jiems trukdys pasveikti po tik ką persirgtų ligų. Iki tol po miškus, parkus ir Vilniaus apylinkes su kamuoliu ir badmintono raketėmis traukdavom, grybus, giles rinkdavom, į dainavimo būrelius, pas senelius Klaipėdoje važiuodavom ir ant molo prie Baltijos laivus skaičiuodavom.
- Kaip manai, ar svarbu nuo pat mažens vaikams lankyti būrelius, išbandyti savo gabumus įvairiose srityse (sporte, muzikoje, dailėje)?
- Jei to nori vaikas, jei tai yra be prievartos – būtinai. Jokių klausimų ar abejonių. Kuo daugiau, kuo įvairiau, kuo su skirtingesniais žmonėmis pabendraus, tuo augančio vaiko pasaulis bus platesnis ir ryškesnis. Ir tikrai pajus, kas iš to, ką matė, jam yra svarbiausia, maloniausia, ką ir kur nori daryti, kurti. Tada tėvams liks tik smulkmena – pasirūpinti talento puoselėjimui būtinais pinigais. (Šypsosi)
- Jau kurį laiką Lietuvoje organizuojami įvairūs projektai, skirti talentingiems vaikams. Viename iš tokių – jaunuosius krepšinio talentus globojančiame „Samsung karta“ – dalyvauti tenka ir tau. Tiesa, ne kaip dalyviui, o kaip renginio vedėjui. Ką manai apie tokias iniciatyvas?
- Tik nereikia! (Juokiasi) Aš šiame projekte esu dalyvis. Visi, kurie yra su atrinktų vaikinų grupe – dalyviai. Apsilankykite nors vienoje treniruotėje, pamatysite – visi iki vieno, jaunuoliai, treneriai, projekto kūrėjai, ryškiausios Lietuvos ir Europos krepšinio žvaigždės, kiekvienas jų dalyvauja neskaičiuodamas laiko ir energijos. Ir manau, kad žinau, kodėl taip yra – čia susirinkusių krepšininkų noras ir energija užveda ir įtraukia kiekvieną, esantį šalia. Tėvai, net ir tie, matę šimtus savo vaikų pasirodymų, akių nuo aikštelės atitraukti negali visą dieną, kol vyksta treniruotės ar varžybos. Nes čia kibirkščiuojanti „kašio“ aistra uždega!
- Tavo gyvenimo būdas aktyvus – esi žurnalistas, vedi įvairius renginius, turi du mažamečius vaikus. Ar lieka laiko sau?
- Tiek, kiek reikia ir nemažiau (šypsosi).
