Nežinau, ką dabar porina mokytojai, bet anuomet didžioji dauguma jų varė visišką siaubą pasakojimais apie brandos egzaminų reikšmingumą ir tarsi lenktyninius žirgus per dienas treniruodavo savo kaimenę tol, kol tekstuose imdavome matyti tik sakinio ir kalbos dalis, linksnius, taisykles ir jų išimtis, bet ne prasmę.
Tokie kalimo ir kartojimo maratonai gražiai atsimieždavo reguliariais moralais apie tai, kad nuo šio įvykio (t.y. brandos egzaminų ir jų rezultatų) priklausys visas likęs mūsų gyvenimas(!). Jau nekalbu apie tėvų lūkesčius, kad privalai įstoti į universitetą, nes kitaip…na nebus gyvenimo ir tikrai geranorišką, bet visgi varginantį, mokytojų spaudimą: „tu gi mano geriausia mokinė, dedu į tave daug vilčių", kas kartais reiškia - „nebandyk padaryti man gėdos prieš mokytoją Petraitienę ir jos pirmūną”. Nemenkas šuolis žmogui, už kurį prieš metus visą atsakomybę dar nešė tėvai.
Supraskite mane teisingai, manau, jog mokytojai savo mokiniams nori tik paties geriausio (na ir gal dar šiek tiek pasipuikuoti prieš kolegas). Per mokykloje praleistus metus sutikau nuostabių žmonių, kurie plėtė mano akiratį, lavino asmenybę ir mokė mąstyti. Žmonių, kurie didele dalimi prisidėjo prie to, kokia esu šiandien ir aš už tai jiems dėkinga.
Tačiau labiausiai Ačiū noriu pasakyti mokytojai, kuri net ir per egzaminų vajų išliko žmogumi, ištikimu savo principams bei įsitikinimams. Atėjusi į pamoką, ši lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, sunkiai dūsaudama klaidžiodavo žvilgsniu tarp pasiruošimo egzaminams pratybų sąsiuvinio ir dar vieno nuostabaus literatūros kūrinio. Draskoma vidinio dialogo tarp savo sąžinės ir programos, kuriai nepritaria, bet privalo įgyvendinti, ji šiek tiek pasikankindavo, o tada, nustūmusi pratybų sąsiuvinį ir paėmusi tekstą nagrinėjimui, tardavo: „jums dar ir po egzaminų reikės gyventi”.
Praėjus dešimčiai metų tik dar labiau įsitikinu šios frazės teisingumu.
Įgūdžius lavinti tikrai reikia. Ypač įgimtus. Puiki vieta tai daryti gali būti ir mokykla, bet ji – tikrai ne vienintelė. O jos baigimas neturėtų tapti savotiška giljotina, kai iš tiesų tai tėra tik pirmas šuolis nuo žemiausio tramplyno. Plojaisi pilvu? Nieko tokio – tikrai dar turėsi progų pabandyti iš naujo, jei tik norėsi. Kartais gal net geriau, kai pirmas kartas ne visai pavyksta – atsiranda azartas padaryti geriau, siekti daugiau. O štai, kai iš pirmo karto suraitai salto perfetto, galbūt, daugiau niekada ant tramplyno ir nebeužlipi – bijai, jog nepavyks atkartoti savo paties tobulumo.
Aš nesu joks pavyzdys ir nebūtina tikėti tuo, ką parašiau. Iš tiesų, niekas nėra ir neturi būti jums pavyzdžiu. Gyventi reikia savo galva, o abitūra - puiki proga pradėti. Geriausias dalykas, kurio galima išmokti prieš pakylant iš mokyklos suolo – mąstyti. Laisvai, nesuvaržytai, pagrįstai. Na ir dar nebijoti pasakyti, ką mąstai (pamatysite, tai nėra taip jau paprasta).
Pabaigai visgi norėčiau duoti vieną patarimą, kurį prieš dešimt metų būtų buvę labai naudinga išgirsti man pačiai. Kai kas nors pradės jums aiškinti, kaip reikia gyventi, ką daryti ir kaip mąstyti, atidžiai pažvelkite į tą žmogų. Ne į tai, ar jis turtingas, ar gražus, ar daug pasiekęs, ar labai vertinamas ir gerbiamas – tai tik gyvenimo butaforija. Pabandykite įžvelgti, ar jis iš tiesų laimingas? Jeigu taip, galbūt tada (bet tik „galbūt”) verta įsiklausyti. Visais kitais atvejais, patys pagalvokite, ką kurmis jums gali papasakoti apie saulės šviesą?
