Atlikėja pripažįsta, kad gyvenime jai teko patirti nemažai audrų. Prasitaria, kad tai, ką yra aprašiusi žiniasklaida – tik trupinėlis. Tačiau šie išbandymai jai padėjo sustiprėti ir išmokti įvairius garsiems žmonėms būdingus skandalus išlaikyti širdies paviršiuje. Štai asmeninio gyvenimo sunkumai Mią buvo privedę ir iki visiškos apatijos, ilgam laikui prirakinusios prie lovos, o vėliau paskatinusios pakeisti gyvenamąją vietą.
Laimei, šviesą tunelio gale garsiai dainininkei eilinį kartą įjungė muzika. Neseniai realybės šou „Burbulas“ finalą pasiekusi Mia žiūrovams pristatė kur kas platesnes vokalo galimybes nei galėjo įsivaizduoti tie, kurie nė karto nesilankė jos koncerte. Interviu metu atlikėja net susigraudino prisiminusi tą jausmą, kuris aplankydavo užlipus ant scenos.
„Niekaip kitaip negalėčiau apibūdinti muzikos – tai yra mano gyvenimas. Juk aš nedirbu tik dėl uždarbio. Mėgaujuosi šiuo gyvenimo būdu, stiliumi. Ir dabar, prisimindama, kad galvojau nutraukti savo veiklą, džiaugiuosi, kad nežengiau tokio žingsnio“, – prisiminusi etapą, kuomet žlugo jos ir buvusio vyro Nerijaus Antanavičiaus įkurtas restoranas, kurio atidarymui ji paaukojo visas savo santaupas ir energiją, susimąsto Mia.
„Kai žmogus visą savaitę, o gal net ir mėnesį neišlipa iš lovos ir nenori absoliučiai nieko, galbūt tai galima pavadinti depresija. Nors aš jokių vaistų negėriau ir į psichologą nesikreipiau. Apie restorano žlugimą aš kelerius metus negalėjau pratarti žodžio, buvo labai sunku. Visos mano santaupos ir gyvenimiškas įdirbis nuėjo šuniui ant uodegos. Tada galvojau, kad nebenoriu nieko.
Tačiau man labai padėjo artimi draugai, kurie mane išklausė, dalijosi patarimais. Esu jiems be galo dėkinga, nes išties tuomet buvau kaip reikiant užlipusi jiems ant ausų. Galop suvokiau, kad pasiekiau dugną ir man būtina atsispirti, nes gulėjimas ir nieko neveikimas neveda niekur“, – prisipažino Mia.
- Tuomet, kai išgyvenote restorano žlugimą, dar buvote ištekėjusi, bet kalbėdama apie pagalbą prisimenate tik draugus. Kur tuo metu buvo vyras?
- Jis visada gyveno savo gyvenimą, apie kurį aš nelabai ką žinojau. Gyvenome kartu, bet tarsi atskirai. Apie jo norą man pagelbėti nebuvo net kalbos. Jis mane nebent dar labiau paskatindavo iš tos lovos nesikelti. Aš nebenoriu apie jį kalbėti. Dabar mes visiškai nebendraujame ir neturime nieko bendro.
- Ar įvairūs nesusipratimai, kurie tęsėsi ir po judviejų skyrybų, netrukdė kurti naujų santykių? Galbūt jūs šiuo metu nebe vieniša?
- Ne, netrukdė. Dabar aš esu laiminga, man nieko netrūksta. Kas ten žino, gal ir yra nauji santykiai, tačiau apie šitą savo gyvenimo pusę daugiau niekada nebenorėsiu kalbėti, nebent matysiu, kad būtų labai svarbus reikalas. Tai yra labai asmeniška ir aš tą asmeniškumą noriu pasilikti sau. Laimė ir meilė mėgsta tylą.
- Jeigu jau aptarinėjami jūsų santykiai, tai įsitraukia visa Lietuva. Tačiau įprastai žmonės jaudinasi, ką apie jų gyvenimo sprendimus pagalvos artimieji. Ar sulaukiate spaudimo iš šeimos?
- Mano mama visada klausia: „Ar tu dar vis viena gyveni?“. Matote, kadangi aš labai anksti ištekėjau, nebuvo kada manęs spausti tuoktis. Tekėjau dukart, tačiau nė vieno karto tekėti nenorėjau. Keista, kai pagalvoji. Gal aš išvis nenoriu tekėti? Aišku, kai vyras siūlo tekėti – jis pripažįsta, kad tu esi jam svarbi. Ir tai yra nuostabu. Tačiau tas raštas, kad tu esi kažkieno žmona, vargu, ar kažką keičia.
- Dėl kilusių skandalų, susijusių ne tik su santykiais, bet ir su alkoholio vartojimu, jums mėginama priklijuoti atitinkamą etiketę. Ar buvote kada pagalvojusi, kad turite tokią problemą?
- Jūs man parodykite su sveikata ar priklausomybėmis problemų neturintį žmogų, kuris per Naujuosius metus ar kitas svarbias šventes nepakelia taurės šampano ar kito svaigaus gėrimo? Pasirinkusių visišką blaivybę tiesiog dėl savo įsitikinimų, sveikatos ar kitų priežasčių, tikiu, yra. Tačiau aš niekada negeriu tiek, kad galėčiau pagalvoti apie kažkokią priklausomybės problemą. Pažįstu priklausomų žmonių, kurie negali vartoti alkoholio, nes nemoka sustoti. Aš kitą dieną į alkoholį ir žiūrėti nenoriu.
- Normalu, kad žinomus žmones visuomenė pastebi dažniau. Pavyzdžiui, kad ir tą vakarą, kai jums nepavyko patekti į naktinį klubą Kaune.
- Ten įvyko nesusipratimas. Mes tikrai nežinojome, kad tą vakarą klube koncertuos grupė „69 Danguje“ kartu su Goda. Aš tikrai nežinojau ir neseku, kas kur koncertuoja. Žinau tik savo pačios grafiką. Atrodo, kad man kasmet bandoma prilipdyti vis naują etiketę, tačiau man asmeniškai jos nelimpa. Aš dėl to nepergyvenu. Jeigu tikrai turėčiau problemų, galbūt man ir būtų nesmagu. Bet, kadangi žinau, kaip yra iš tiesų, manęs tos etiketės visiškai nejaudina. Pripažįstu, galbūt žinomi žmonės viešumoje turėtų elgtis pavyzdingai, juk yra pastebimi. Bet aš irgi esu visuomenės dalis, gyvenanti paprasto žmogaus gyvenimą.
- Pastaruoju laikotarpiu įnirtingai buvo aptarinėjamas realybės šou „Burbulas“, kur tarp dalyvių ir jūsų įvyko ne vienas konfliktas. Dabar su tais pačiais atlikėjais jums tenka koncertuoti vienoje scenoje. Ar iki šiol užkulisiuose jaučiasi įtampa?
- Ne. Visai kas kita yra būti uždarytam realybės šou, kur tikrai gali „nurauti stogą“. Su visais bendraujame, susiskambiname. Radži, žinoma, išimtis. Nors mudu ir susiduriame dažnai, kadangi dalyvaujame bendrame koncertiniame ture. Aš manau, kad jis pasielgė labai negražiai ir nevyriškai. Buvo pasakyta per daug ir per riebiai. Negaliu jam atleisti. Nors jis manęs net neatsiprašė – galbūt, tokiu atveju, viskas būtų buvę kitaip. Nenešioju didžiulio pykčio ir man ne problema dirbti su juo vienoje scenoje, tačiau bičiuliais mes niekada nebetapsime.
- Ekrane atrodė, kad kaskart, kai jūs mėgindavote tartis ar pasakyti savo nuomonę, likdavote nesuprasta. Tarsi jūs vis atsimuštumėte į bangą, kuriai sudėtinga pasipriešinti.
- Tai jautėsi ir man. Buvo nesusipratimų su daugeliu žmonių, bet tiktai dėl to, kad visi pamažu tapo labai jautrūs. Bandai kažką pasakyti juokaudamas, bet gauni smūgį atgal ir nesupranti, kodėl. Gal ir buvo bandoma išvesti mane iš kantrybės, nes išgirdau apie save labai daug apkalbų. Aš žinodavau, kad mane apkalba, todėl tiesiog negalėdavau su tais žmonėmis bendrauti lyg niekur nieko. Iškelta galva galiu pasakyti, kad aš pati ten nė vieno neapkalbėjau ir niekam nepadariau nieko blogo.
- Vos šou prasidėjus dar smagiai bendravote su savo kolegomis, dalyvavote vakarėliuose. Ar neteko gailėtis dėl savo nuoširdumo ir gebėjimo atsipalaiduoti net tada, kai esate ištisai stebima filmavimo kamerų?
- Gailėtis niekada negalima nieko. Nebent to, ko nepadarei. Aišku, ne nusikaltimų. Tačiau aš jokio nusikaltimo ir nepadariau, viskas buvo žmogiškame kontekste. Galbūt kai kur buvo perspausta. Tačiau tikrai neįvyko nieko, dėl ko galėčiau save kaltinti. Išbūti realybės šou visiškai nevartojant alkoholio būtų labai sudėtinga psichologiškai. Nebent vartojant raminamuosius.
Iš įtampos, kurią teko patirti, kelioms savaitėms buvo sustreikavęs mano organizmas. Galvojau, kad išeisiu iš proto ir tai buvo akivaizdu. Didžiulis stresas, gryno oro trūkumas pasireiškė net ant veido – mane stipriai išbėrė, nors tokių problemų niekada nesu turėjusi.
Tačiau visus šiuos dalykus nusveria patirtis, kurią ten įgavau. Ji neįkainojama. Aš ten užaugau ir supratau, kad galiu tai, dėl ko anksčiau abejodavau. Koncertuose galima išgirsti mane dainuojant ne tik savo dainas, tačiau tai, kad galiu sudainuoti tokį stiprų kūrinį kaip Alicios Keys – „Empire State of Mind“, mane džiugiai nustebino.
- Kalbant apie sekmadienius, kai visi dalyviai pristatydavo tai, ką išmoko per savaitę repeticijų, įtariu, kad būdavo sudėtinga pakelti visą įtampą, laukimą, ruošimąsi? Juk po tokios streso bombos ir vienas kokteilis su dalyviais grįžus į viešbutį gali susukti galvą.
- Įsiminė ne tik didžiulis stresas, bet ir karštis. Tačiau tos trys minutės ant scenos atpirkdavo viską (susigraudino.). Tas jausmas pasakiškas. Kalbant apie alkoholį, nežinau, kodėl susidarė kažkoks įvaizdis, tačiau jo ten išgėriau tikrai nedaug. Dalyvių rengtuose vakarėliuose dalyvavau vos kelis kartus. Patikėkite, ten gerti tikrai nesinorėdavo.
Belaukiant pasirodymų vykdavo įtemptas pasiruošimas, kurio metu ir pavalgyti normaliai nepavykdavo, paskui kameros, stresas – tikrai ne pats geriausias „pasiruošimas“ vakarėliui. Grįždavome labai išvargę. Jeigu grįžęs dar išgertum alkoholio, iškart „amen“. Kadangi man alkoholio reikia labai nedaug, nesu gėrikė, tad stengdavausi to išgėrinėjimo privengti, nors įkalbinėtojų visada atsiranda labai daug.
Bet iš esmės buvo linksma, nes mes ir be alkoholio prisigalvodavome pramogų. Pavyzdžiui, surengėme gimtadienį siurbliui, kurio vardas Kasparas. Man tikrai ne 18-lika, bet elgėmės visi kaip paaugliai.
- Ar jautėsi amžiaus skirtumas bendraujant su jaunesniais dalyviais? O gal ir konkurencija?
- Nuostabu, kad jaunimas ateina į sceną. Visiems reikia gražių veidų ir jaunų kojų. Bet aš ir pati nesijaučiu nustumta į šoną. Su kiekvienais metais muzikoje augu ir ta patirtis man vis brangesnė. Suprantu, kad ir klausytojas mane labiau vertina, ir koncertai tampa brandesni. Džiaugiuosi, kad tiek metų esu scenoje ir vis dar nesu nustumta į šoną.
- Neseniai apsigyvenote Kaune. Kaip sekėsi pritapti? Ar nesigailite, kad palikote sostinę?
- Labai gerai sutariu su kaimynais, jie yra nuostabūs. Gerbiu juos ir, jeigu jau namuose dainuoju, stengiuosi užsidaryti visus langus. Na, o prisitaikyti man visai nesunku. Tiesa, dar nebandžiau adaptuotis kitoje šalyje, tačiau Lietuvoje gyvenau ir Skuode, ir Klaipėdoje, ir Vilniuje. Vilniaus aš visada pasiilgstu, nes tai yra miestas, kuriame gyvenau ilgiausiai – 20 metų. Iki šiol ten labai dažnai lankausi. Tai yra nuostabi vieta gyventi, bet man tiesiog reikėjo pokyčių.
Išgyvendama sudėtingą laikotarpį, kai žlugo verslas, svarsčiau ir apie emigraciją. Norėjau bėgti, kažką kardinaliai keisti. Galop pasirinkau Klaipėdą, kur, beje, irgi patyriau puikių akimirkų. Tačiau apsistojau neilgam – rudenį čia gana liūdna. Dabar aš džiaugiuosi supratusi, kad tai, kur būnu esamuoju laiku, yra geriausia vieta, kurioje galiu būti.
Šiuo metu mane apskritai viskas džiugina. Galiu pasakyti, kad esu laiminga moteris. Aišku, iki to reikėjo daug ką pereiti. Gyvenimas manęs tikrai negailėjo. Buvo daug bangų. Tiesa pasakius tai, ką žino spauda, yra tik ledkalnio viršūnė. Užtai aš išmokau džiaugtis gyvenimu. Išmokau atsirinkti, kas man tinka, atsisveikinti su daiktais, su žmonėmis ir viskuo, kas man nekelia džiaugsmo. Išmokau pasakyti „ne“, o tiems, kuriuos be galo myliu, išmokau pasakyti „visada taip“. Kai pradedi mylėti gyvenimą, toks jausmas, kad ta banga grįžta atgal. Jaučiu, kad šiuo metu viskas tobula.
- Kalbant apie meilę sau išvaizdos prasme, neseniai jums teko pasitobulinti pas plastikos chirurgą. Galbūt spaudimą keistis jautėte dėl to, kad esate šou pasaulyje?
- Aš visada jaučiau spaudimą, tačiau tik iš savęs pačios. Kiekvieną rytą atsikėlusi žiūrėdavau į veidrodį ir galvodavau – jau laikas. Kadangi tą problemą turėjau nuo gimimo, apie tai galvodavau visą gyvenimą. Labai džiaugiuosi, kad tai padariau. Jeigu kažkam atrodo, kad aš esu prisidariusi daug operacijų, tai žinokite, kad tai tikrai reikalauja didžiulio ryžto ir kainuoja nemažai streso.
Beje, šią operaciją ketinau pasidaryti ne vieną kartą, bet vis įjungdavau atbulinį. Man tiesiog reikėjo rasti savo gydytoją, pas kurį eidama visiškai nestresuočiau. „Viskas bus gerai“ – buvo raktinis daktaro sakinys, parodęs, kad jis nežada nusimesti nuo savęs atsakomybės, jeigu būtų kažkokių komplikacijų.
- Pirmąsias savaites realybės šou akis dar dengėte po akiniais nuo saulės. Kiek laiko buvo praėję nuo operacijos?
- Kelios savaitės. Dar buvau gerokai patinusi ir akiniai tikrai pagelbėjo. Dabar aš esu be galo patenkinta ir man gera žiūrėti į save.
- Mia, jūs moteriškumo pavyzdys, turite visas moteriai būdingas savybes. Ar jumyse yra bent kažkiek vyriškumo?
- Galiu ir komodą pati susirinkti, ir čiaupą susitvarkyti. Tik aš tiesiog nebenoriu to daryti. O kam, jeigu gali kažkas kitas? Moteris turi būti moterimi. Kodėl mes visos sakome, kad nėra vyrų? Nes mes pačios leidžiame jiems nebūti vyrais.
Aš iš tiesų visada žadėdavau moterims, kurios moka paprašyti. Aš nemoku. Dirbu, užsidirbu ir pati nusiperku, ko noriu. Bet žinote ką? Tikras vyras ir neatsiklausęs savo moterį pradžiugins nauja rankine. Mielosios, vyrams negalima duoti absoliučiai jokių pinigų. Jeigu tai yra tikras vyras, turintis galvą ant pečių, jis visada ras būdą uždirbti. Nelepinkime jų ir leiskime jiems išlikti tikrais vyrais.
