- Ar ilgai tave teko įtikinėti filmuotis „TV pagalboje“?
- Aš apie tai mąsčiau lygiai vieną parą. Viską apsvarsčiusi sutikau.
- Kokios buvo priežastys, kad teko svarstyti, o ne iš karto sutikti?
-Galvojau apie pačią laidą, apie savo laiką, koncertus. Tai tikrai užima laiko, nes per mėnesį reikia parengti dvylika siužetų, o tai tikrai nemažai. Tai toks darbas, kai nežinai, kaip prasidės ir baigsis diena, kur teks važiuoti.
-Kaip tau dabar sekasi? Ar jau „įsivažiavai“ į naująjį kolektyvą?
-Taip, labai mielas kolektyvas. Kodėl ten nuėjau? Kaip aš sakau, tai yra tas pats šou biznis, tik kitoje rankoje. Įdomu buvo tai išbandyti, nes negali žinoti, kur gyvenimas nublokš, tad bet kokia nauja patirtis yra naudinga. Pasirengimas laidai jau paženklintas (rodo pradrėkstą ranką – aut. past.). Tai pitbulio darbas.
- Kas nutiko?
- Buvome aikštelėje, kur treniruojami šunys.
Mane apvilko kostiumu ir parodė, kas būna, kai policija turi šunį, bet žmogus jų neklauso. Kai kelis kartus man sušuko: „Stok arba paleisime šunį“, aš neklausiau. Tada paleido šunį. Nors aš buvau su neperkandama apranga, bet kažkodėl ji vis tiek buvo perkąsta. Buvo labai daug streso. Ašaros bėgo ne iš skausmo, o iš netikėtumo. Sako, kad toks pojūtis prilygsta šuoliui su parašiutu. Niekada neįsivaizdavau to jausmo, tai labai ekstremalu. Taip ruošėmės laidai, nes dažnai filmavimo vietose tenka susidurti su šunimis.
Grįžusi namo apsikabinau savo katiną, pavadintą vieno serialo „Sopranai“ herojaus vardu – Kristoferiu Moltisančiu. Dar kartą įsitikinau, kad katės – geresnės.
- Ar jau ką nors gelbėjai?
-Išmušinėjome skolas. Buvo labai smagu. Ir žmogui padėjome, ir laidą, manau, padarėme nenuobodžią. O visa kita pamatys žiūrovai.
- “TV pagalboje“ reikalingas fizinis pasirengimas, ar tau prieš tai teko sportuoti?
- Aš lankydavau treniruotes, bet dažnai prisigalvodavau įvairių „rimtų“ priežasčių, kodėl galėčiau ten nenueiti. Kaip ir visi normalūs žmonės, esu tinginiukė. Tiesa, koncertuodama pasportuoju tiek, kiek per geras treniruotes.
- Neseniai viename dienraštyje buvo išspausdintas tavo straipsnis, gana skaudžiai kandantis lietuviškai popscenai.
- Tiesiog Marijonas išėjo atostogauti ir manęs paprašė pavaduoti jį. Kai man pasiūlė pasireikšti, aš sutikau, nes man visada atrodė, kad turiu ką pasakyti. Turiu savo nuomonę apie lietuvišką muziką. Iš pradžių atrodė, kad bus labai sunku rašyti, bet įsijungiau radiją ir mintys pačios „pavažiavo“.
- Ar sulaukei priekaištų iš muzikantų, apie kuriuose rašei?
- Nesakysiu. Bet aš nieko neįžeidžiau tuo straipsniu, tai buvo mano nuomonė, ir jei kažkas įsižeidė, tada „sorry“. Aš taip ir pasakiau tiems, kas įsižeidė.
- Ar dėl televizijos nukentėjo tavo muzikinė veikla?
- Rugsėjo pabaigoje pasirodys naujas mano albumas. Kol kas neišduosiu, kaip jis vadinsis, bet tikrai ne kurios nors dainos pavadinimu, kaip paprastai daro lietuviai. Tai labai originalu, konceptualu, gerai apgalvota ir netgi intriguoja. Filmavimasis atima daug laiko: anksčiau aš pati prodiuserius spausdavau, o dabar mane visi spaudžia. Manau, kad naujasis albumas stipriai skirsis nuo pirmųjų mano darbų. Tai – kokybiška popmuzika. Man nepatinka, kad dažnai dainoje yra trys natos ir du žodžiai. Juk žodį „meilė“ galima pasakyti ir kitais žodžiais, nebūtinai tiesiogiai. O apie saulutes, vėjelius ir gėlytes, manau, yra kam dainuoti. Man norisi kažko prasmingesnio. Pati pradėjau rašyti tekstus, nors anksčiau labai kompleksuodavau. Pati pradėjau ir muziką kurti.
- Kam teiki prioritetą – televizijai ar muzikai?
- Aš esu dainininkė ir būsiu ja.
- Spalio mėnesį turėtum pasirodyti ant amerikietiško „FHM“ viršelio...
- Aaa... Tiksliai... Net buvau užmiršusi.
- Bus spausdinamos tos pačios nuotraukos ar naują fotosesiją parengė?
- Ne, jie tiesiog atsirinko iš tų pačių. Sakė, kad tai pats geriausias lietuviškas viršelis per kelerius metus.
- Ar sunku buvo apsinuoginti prieš objektyvą?
- Kai buvau dar tik pradedanti atlikėja, sulaukdavau daug tokių pasiūlymų. Bet aš niekuomet nesutikau, nes nenorėjau, kad mane vertintų už užpakaliuką ar kojytes. Norėjau, kad mane pastebėtų kaip žmogų, kaip dainininkę. Dabar, manu, galiu sau tą leisti. Tai nebuvo kažkokia erotika, bet gražios, seksualios nuotraukos. O fotografuotis man visada daug sunkiau nei dainuoti.
- Ar šiemet atostogavai?
- Minimaliai. Planuoju koncertus Amerikoje. O dar ir mokslai laukia – visai juos buvau pamiršusi. Nežinau, kaip viską reikės suderinti, nes dar mokausi dainuoti pas Artūrą Noviką, o dar noriu tobulinti anglų kalbos žinias. Visko noriu, bet nežinau, kaip man suspėti. Gerai būtų, kad nereikėtų miegoti, tada gal ir spėčiau. Para galėtų būti nors kokiomis šešiomis valandomis ilgesnė.
O su „TV pagalba“ - žiūrėsim, kaip suksis projektas, ar aš jiems patiksiu, ar jie man patiks. Gyvenimo negali planuoti, nes niekada negali žinoti, kas gali vieną dieną nutikti – gal sutiksiu gatvėje kokį bičą, taip jį įsimylėsiu, kad viską mesiu ir išvažiuosiu.
Aš juokauju – nieko aš nemesiu ir nevažiuosiu. Bet esmė tokia – niekada negali žinoti, kas nutiks gyvenime. Galų gale man – dvidešimt ketveri, o iki trisdešimties metų, manau, kiekviena moteris turi pagimdyti vaiką. Bet kol kas mano planuose to nėra ir negali būti. Laiko dar yra – tai tiesa, bet jis bėga nerealiu greičiu.
- Ar dažnai atvažiuoji į Klaipėdą?
- Labai myliu šį miestą ir vasarą, ir žiemą. Labai smagu buvo čia atvažiuoti, kol dar tebekvepia vasara.
