Kaip šventei šitą ypatingą progą? Pamenu, prieš kelerius metus vykusią įspūdingą tavo šventę Paryžiuje. Šis gimtadienis tikriausiai turėjo būti dar didesnis ir prašmatnesnis? Kaip karantinas pakoregavo norus ir svajones?.. Kaip pasveikino, kokių staigmenų paruošė draugai, tėvai, mylimas vyras?

Atsižvelgiant į esamas pandemines sąlygas, gimtadienį sutikau tiesiog puikiai! Nuo pat ryto mane užliejo pozityvumo banga, kurią sudarė plūstantys sveikinimai, dovanos, žinutės, gėlės. Esu nepaprastai dėkinga visiems ir kiekvienam: šeimai, draugams, pažįstamiems ir netgi nepažįstamoms merginoms – savo sekėjoms, kurių žodžiai ir linkėjimai pakylėjo mane ir dovanojo tik geras emocijas.

Ši diena gerokai skyrėsi nuo jūsų minimo gimtadienio Paryžiuje, nes šiemet jubiliejų sutikau ne su aukštakulniais ir makiažu, o jaukiai įsisupusi į chalatą bei neišeidama iš namų (šypsosi).

Nėra kalbų, karantinas pakoregavo kiekvieno gyvenimą ir planus, tad Gleno sumanyta išskirtine gimtadienio kelione galėsime pasimėgauti kiek vėliau, kai tik sušvelnės karantino ribojimai. Aišku, gavau ir dovanų, koks gi gimtadienis be jų, tačiau apie daiktus kalbėti nesu linkusi, tik galiu pasakyti, kad Gleno įteikta dovana mane tikrai labai pradžiugino. Jo skonis – puikus (šypteli).

Asta Valentaitė / Foto: Luis Monteiro

Daug kas sako ties keturiasdešimtmečiu išgyvenantys krizę, apie tuos esamus ir įsigalvotus virsmus net knygų prirašyta. Kaip sutikai šį laiką? Ar kažkas po sukakties pasikeitė?

Na, matyt, kai žvelgiame į savo ateitį iš jaunystės perspektyvos, tuomet gal 40 metų ir atrodo kiek bauginančiai. Tačiau dabar gyvenu vieną geriausių savo laikotarpių, mėgaujuosi kiekviena jo diena, tad į skaičių savo pase nekreipiu dėmesio. Mano manymu, svarbiausia – mūsų vidinė būsena, kuri, mano atveju, leidžia man jaustis puikiai ir atsipalaidavusiai.

Iš nuotrupų socialiniuose tinkluose ir portaluose atrodo, kad gyveni itin gražų pilnatvės laiką. Ar toks įspūdis – teisingas?

Nors socialiniai tinklai dažnai iškreipia realybę, man taip nėra – gyvenu išties ramiai ir visavertiškai. Prieš metus dar negalėjome įsivaizduoti, kaip mūsų gyvenimą pakeis pandemija, kokių korekcijų tai padarys žmonių planams. Tačiau per šiuos metus, bent jau mes su Glenu, turėjome progų atkreipti dėmesį į kitus dalykus, kurie seniau išsibarstydavo per nuolatinį skubėjimą.

Dabar visas mūsų gyvenimas sukasi aplink namus ir juose, bet tai nė kiek nenusibodo. Šis periodas taip pat suteikė daug teigiamų pokyčių mums kaip porai, mūsų tarpusavio santykiams ir ateities planams, nes tai buvo ir tebėra laikas, kurį skyrėme tik vienas kitam.

Neseniai skaičiau jo žodžius, kad esate jam skirta, kad judu – komanda. Gal čia slepiasi užuomina apie kokią nors gražią jųdviejų šventę?

Iš tiesų pritariu Glenui – mes puiki maža komanda (šypsosi). Mums nebūna nekalbadienių, aštrių ginčų ir mes nekaupiame nuoskaudų. Na, o dėl tolesnių įvykių laikas parodys...

Judu kartu – jau ketverius metus, tiek laiko tikrai pakanka pamatyti žmogų visokį, pasitikrinti įvairiose situacijose. Kaip keičiasi jūsų santykiai, ko vienas iš kito išmokote?

Su Glenu niekada nebūna nuobodu, nors abu esame ramaus būdo ir labiau vertiname šeimos draugiją nei dideles kompanijas. Tačiau jo mokėjimas stebinti ir ekspromtas neleidžia mums sustabarėti ir pavirsti nuobodžiais. Kadangi susitikome nebe studentai, o kiekvienas su savo patirtimi ir įpročiais, pradžioje teko kiek adaptuotis vienam prie kito. Tačiau niekada neteko bandyti vienam kito pakeisti.

Žinoma, tai ir nebūtų įmanoma. Svarbiausia, kad abu derame kaip asmenybės, o į pasitaikančias smulkmenas išmokau nekreipti dėmesio. Mums pernai žiemą kliuvęs išbandymas – COVID-19 infekcija – tik dar labiau sustiprino santykius ir leido į viską pažvelgti atidžiau. Mane liga palietė mažiau, o Glenas su virusu ir jo padariniais kovojo gerokai ilgiau ir sudėtingiau.

Tačiau visada palaikėme vienas kitą, Glenas net ir sirgdamas rūpinosi manimi, o aš padėjau jam. Gal ir neįtikėtina, bet būdami kiaurą parą abu namie nejaučiame jokios trinties ar diskomforto, nes mokame ne tik pasirūpinti vienas kitu, bet ir suteikti asmeninės erdvės.

Asta Valentaitė / Foto: Luis Monteiro

Anksčiau judu daug keliaudavote ir tuo mėgavotės. Dabar, kai dėl pandemijos teko pristabdyti, monotonijos neatrodo per daug? Nevyksta ir mados, labdaros renginiai, kuriuose būdavote tarp kitų gražių svečių. Kuo pakeitėte šias pramogas?

Nors labai pasiilgau saulės ir šilumos, dėl apribotų galimybių keliauti visiškai neišgyvenu. Karantinas mūsų porai kaip tik dovanojo naujų ritualų ir leido dar labiau pasinerti į veiklas, nukreiptas į savęs pažinimą ir sveiką bei subalansuotą gyvenseną. Glenas juokais mane vadina „atsakingąja už sveiką gyvenseną“. Išties pilatesas, joga, meditacija – visa tai tapo mūsų kasdiene rutina.

Gyvename užmiestyje, kur galime pasivaikščioti gamtoje ir kur mažiau jaučiamos visos karantino grimasos. Londone per tą laiką buvau vos keletą kartų. Šis miestas visada buvo ir tebėra vienas mano mėgstamiausių, labai liūdna per karantiną matyti jį pasikeitusį ir sulėtėjusį, bet, tikiu, tuoj tuoj jis vėl atgis, ir gyvenimas tekės taip pat intensyviai bei įdomiai. Na, o mums visus renginius ir viešus įvykius pakeitė ramus buvimas kartu ir tai, neslėpsiu, nepaprastai gera.

Kuo užimta tavo galva ir rankos – tebeturi reklamos ar kitokių projektų Lietuvoje?

Šiuo metu visos mano mintys ir veikla sukasi namuose ir aplink juos, be to, šiuo metu atnaujiname namus, tad remontai ir interjero projektai labai imlūs laikui. O savo „Instagram“ retkarčiais pasidaliju tik tomis priemonėmis, kurias naudoju pati ir kurių kokybe neabejoju.

Asta Valentaitė / Foto: Luis Monteiro

Karantinas daug ką sugrąžino į namų virtuves. Ar tai tinka ir jums?

Iki karantino namuose dažniausiai tik papusryčiaudavome ir vėliau valgydavome mieste, tačiau dabar, be abejo, namuose pagamintas maistas sudaro didžiąją dalį mūsų raciono. Kartais užsisakome maisto į namus iš restorano, tačiau dažniau gaminame patys. Turiu nemenką aplanką su įvairiais sveikuoliškais receptais, kurie mums patinka, todėl įkvėpimo kasdienos pietums semiuosi iš jo.

Daugeliu atvejų mūsų pietus sudaro sriuba, daržovių troškiniai, o kelis kartus per savaitę valgome mėsą arba žuvį. Prie arbatos mėgstame pasmaguriauti mano keptos bananų duonos, kurioje nėra gliuteno, o skonį įvertino visi, kurie ragavo. Paprastai duonos nebelieka tą pačią dieną, kai ją iškepu (šypteli).

Tačiau sekmadienis mūsų namuose – išskirtinė diena, nes tuomet valgome sočius mėsos patiekalus.

Tai gali būti Velingtono kepsnys, kalakutienos vyniotinis ar ilgai troškinta ėriena. Garnyrui neatsisakome bulvių košės, o prie tokių pietų pasimėgaujame taure vyno.

Žiniasklaida jums vis prilipdo gražią „elegancijos ikonos“ etiketę. Gal šis laikas namuose privertė pamiršti elegantiškus drabužius, makiažą ir ikona, kaip dauguma, peršoko į treningus?

Net ir iki karantino mielai rinkdavausi sportinę aprangą: pilateso kostiumai, tamprės, sportiniai bateliai. Kasryt sportuojant tai – neišvengiama. Na, o namuose aš asmeniškai mieliau renkuosi vadinamuosius lounge rūbus – rudenį ar vėsesnį pavasario vakarą labai malonu vilkėti jaukų kašmyrą, o tokių komplektų turiu net keleto spalvų.

Makiažo iš tiesų naudoju gerokai mažiau nei anksčiau, bet tai net nėra susiję su karantinu. Man gražiausia yra sveika ir spindinti veido oda, o makiažas reikalingas tik bruožams paryškinti. Tokiam makiažui man užtenka 2–3 minučių. Karantino laikotarpis labai tinkamas namų SPA procedūroms, todėl mielai palepinu veido odą ir plaukus įvairiomis maitinamosiomis ir drėkinamosiomis kaukėmis.

Londone jau turi bičiulių ratą? Tikriausiai ten jau ir savi kirpėjai, sporto treneriai? Ar yra dalykų, be šeimos, dėl ko stengdavaisi sugrįžti į Lietuvą?

Londone gyvenu ketvirtus metus, tad, be abejo, turiu mane supantį bičiulių ratą, kuris labai tarptautinis ir margas: mielai bendrauju tiek su čia gyvenančiais lietuviais, taip pat turiu pažinčių iš mados pasaulio – italai, prancūzai ir, žinoma, patys britai. Per tiek laiko esu atradusi man labiausiai patinkančius trenerius, meistrus ir salonus, tačiau grįžusi į Lietuvą visada stengiuosi ne tik aplankyti šeimos narius, bet ir užsukti pas mūsų specialistus, kurie neretai yra tiesiog neprilygstami ir neturi analogų Britanijoje! Glenas neleis sumeluoti – jis buvo sužavėtas odontologų paslaugomis Vilniuje.

Lietuvoje buvau seniau nei prieš metus, dar spėjau aplankyti savo artimuosius pernai vasario pabaigoje, tačiau labai tikiuosi, kad vėl netrukus galėsime pasimatyti gyvai ir atšvęsti mano sukaktį su tėvais ir sesės šeima.

Asta Valentaitė / Foto: Luis Monteiro

Ką šiandien, būdama 40-metė, pasakytum jaunutei gražuolei Astai, kai ji buvo 20-ties? Ką patartum? Kas labiausiai pasikeitė bėgant metams – kaip keiteisi pati, požiūris?


Per pastaruosius dvidešimt metų tikrai patyriau ir šalto, ir karšto. Nenoriu plėstis, bet visi įvykiai mane tik užgrūdino ir davė stiprybės. Buvo lūžių, teko keisti požiūrį, bet tuomet viskas ir išsispręsdavo tinkama linkme. Tačiau vertybės, įdiegtos nuo mažumės, nė karto nesikeitė – tai šeima, darnūs santykiai ir tarpusavio pagarba. Žinoma, dabar į tam tikrus praeities įvykius žiūrėčiau kitaip, brandžios keturiasdešimtmetės akimis, kai nešvaistau savęs tuštiems dalykams, man nepriimtiniems santykiams.

O tai jaunutei Astai pasakyčiau: „Visi įvykiai, nutinkantys dabar, yra takas į ateitį. Ženk juo pasitikėdama savimi ir nusiteikusi pozityviai.“

Kuo vaikystėje svajojai tapti, apskritai – apie ką svajojai? O dabar ar dar turi apie ką svajoti?

Nuo mažumės domėjausi menu, mada. Mano pomėgius laiku pastebėjo tėvai ir padėjo realizuoti svajones: baigiau dailės mokyklą, vėliau – Vilniaus dailės akademiją, kostiumo dizaino specialybę.

Man labai ryškiai įsirėžęs atmintyje vienas epizodas iš vaikystės, kai žiūrėdama į Svetlaną Greznovą ant žurnalo viršelio svajojau taip pat atsidurti ant viršelio ir žengti podiumu. Skamba kaip „mergaitiška“ svajonė, bet ji ėmė ir išsipildė (juokiasi). Vėliau per kažkurį Juozo Statkevičiaus šou papasakojau šį savo prisiminimą Svetlanai, kad ji man vaikystėje buvo lyg savotiška mūza. Netrūksta svajonių ir dabar, o kurios jų išsipildys – pamatysime.

Iš ko mokeisi elegancijos? Kas formavo tavo skonį, stilių, darė jam įtaką? Ar ikona turėjo (tebeturi) savų ikonų?

Augau matydama mamos ir močiutės pavyzdį. Nors negalėjome pasigirti dideliais turtais, mano mama visada būdavo pasitempusi, elegantiška. Sovietmečiu ji pati siūdavo sau rūbus, to iš jos išmokau ir aš. Todėl jau nuo mažumės rengdavausi taip, kaip patikdavo man, o ne kas būdavo parduotuvėse. Vienos konkrečios ikonos negalėčiau įvardyti, tiesiog užmetu akį į tai, kaip rengiasi vienas ar kitas modelis.

Dabar, regis, esi dar gražesnė nei žalioje jaunystėje. Dar su metais dėl grožio tenka „dirbti“ vis daugiau? Gal turi atradusi savą puikios išvaizdos receptą?

Savimi rūpinausi visada, tačiau sukaupta patirtis, žinios leidžia gyventi dar sveikiau ir labiau subalansuotą gyvenimą. Nesilaikau dietų, tiesiog renkuosi sveiką kokybišką maistą ir kasdien sportuoju. Esu atradusi pilatesą ir tai visiškai mano sportas! Pilateso nauda kūnui – akivaizdi, po treniruotės nesijaučiu išsekusi, priešingai – energinga ir žvali. Džiaugiuosi, kad turėjau progų apsilankyti ajurvedos centruose Indijoje, kur tinkamai pasinaudojusi gautomis žiniomis galiu mėgautis subalansuotu gyvenimu net ir grįžusi namo, į visiškai kitą aplinką.

Svarbiausias receptas, sakyčiau, yra meilė sau ir pagarba savo kūnui.

Asta Valentaitė / Foto: Luis Monteiro

Kokią save matytum dar po dešimties metų? Kur ir kokį gyvenimą norėtum gyventi tada? O gal pritari teigiantiems, kad svarbiausia diena – šiandien, apie ateitį daug galvoti neverta?

Tikiuosi, galėsime pakalbėti po dešimties metų ir aptarti dar vieną gražaus bei pozityvaus gyvenimo etapą (šypsosi). O šiaip manau, kad emociškai jausiuosi tikrai ne blogiau nei dabar, viliuosi, kad įdomūs gyvenimo atradimai mane lydės ir toliau.

Šiandiena yra svarbi, tačiau atmindami vakarykštę dieną ir žinodami, ko norime iš rytojaus, – galėsime gyventi darnoje su pačiu savimi ir aplinkiniais.