– Arūnai, ar jau apsipratote su mintimi, kad tapote tėčiu? O gal šioms pareigoms pasiruošti jau turėjote visus 9 nėštumo mėnesius?

– Viktorija neslėpė naujienos, o ir beveik viso vaikiuko laukimo metu rinkomės tėvystei ir vaikystei reikalingas smulkmenas, tad su idėja tikrai buvo laiko susidraugauti. Ir vis viena – kiek besiruoštum, tokie dalykai visada turi daugiau jėgos, nei galima numanyti.

– Ar jau susidūrėte su pirmaisiais iššūkiais auginant vaikelį? Kokie jie?

– Nieko nuostabaus ar nestandartinio – naujas miego režimas, dienotvarkės pritaikymas…

Laukiant Sofijos, tekdavo išgirsti įvairių pasakojimų iš giminių: štai, sakė, dabar sužinosit, kas yra tikras gyvenimas, pridedant dar porą istorijų apie sunkų vaikų auginimą sovietmečiu. Bet viskas dažniausiai baigdavosi padrąsinančia gaida – ir vis viena visi užaugom, ir jus užauginom.

Svarbiausia, kad visi esame sveiki. Kol turim tai, visa kita – daugiau ar mažiau malonios detalės.

Arūnas Valinskas su dukra

– Kartu su mylimąja Viktorija netrukus persikelsite gyventi į nuosavą būstą sostinėje. Gal įkurtuvės jau visai arti?

– Kol kas dar svečiuojamės Klaipėdoje, pažindiname Sofiją su Viktorijos gimine, bet netrukus turėtume pajudėti Vilniaus link. Iki naujųjų namų pabaigtuvių skaičiuojame paskutines savaites.

– Tikiu, kad jums ne kartą teko išgirsti šį klausimą, bet... Ar kartu su savo vaikelio mama pasvarstote apie santuoką? O gal jūsų šeimoje šis žingsnis nėra esminis, būtinas?

– Pasvarstome, tačiau kol kas svarstymais ir apsiribojame. Ne dėl to, kad nemylime ar nesame užtikrinti, verčiau atvirkščiai: kartu jaučiamės taip, kad santykių įrodymui nė vienam iš mūsų netrūksta papildomų patvirtinimų ar fiestų. Neatmetame kažkokios šventės ateityje, tačiau tik tada, kai abu tikrai pajusime, kad jos norime mes. Ne kad jos reikia – bet kad norime. Kol kas turime sutarę tokią neformalią ribą: jei tuoksimės, tai tada, kai mūsų Sofija galės pati savo kojytėm ateiti būti mūsų liudininke.

Kartais tas absoliutus, aklas šeimos termino išaukštinimas man atrodo keistas. Nesvarbu kaip, svarbu, kad susituokę. Gal dėl to Lietuvoje ir subyra kas antra santuoka, o smurtas šeimoje neretai laikomas privačiu žmonių reikalu. Vis kartodami mantrą, kad šeima yra vertybė, užmirštame paklausti – visų pirma savęs pačių – kodėl ji tokia yra, ir kaip ji ja tampa.

Tikra šeima tampa vertybe tik ir tik savo turiniu, o ne forma: apeigomis, parašais, suknelių šleifų metrais ar sudarymu dėl aklo paklusimo socialinėms normoms. Šeima yra tikra tuo ryšiu, kuris joje kartu laiko žmones, o ne paprasčiausiu savo buvimo faktu. Jei ar kai su Viktorija tuoksimės, tai bus mūsų jau sukurtų ir puoselėjamų santykių papuošimas ir įtvirtinimas, o ne kažkoks neapibrėžtas avansas į neaiškią ateitį ar duoklė draugams ir artimiesiems.

– Ar galima paklausti, koks jūs esate santykiuose? Galbūt esate didelis romantikas, o gal kaip tik – tvirtai ant žemės stovintis realistas?

– Būna visko. Visuose santykiuose turi būti romantikos, bet ji gyvenime turi būti kaip cukrus – per saldi arbata tampa neskani. Svarbu visada sugebėti matyti vienas kitą ir be rožinių akinių, su visais trūkumais. Priešingu atveju, drugeliams pilve nustojus skraidyti, žmonėms tenka kone krūptelėti šalia lyg iš naujo pamačius savo mylimą žmogų, ir neretai pasukti skirtingais keliais.

Su Viktorija stengiamės paprastuose, smulkiuose dalykuose rasti išpildymą. Kaip sako viena Zen patarlė – pasaulis yra savo paties magija. Jei moki skaityti vienas kitą, ar viena, ar tūkstantis dovanojamų rožių pasako tą patį dalyką.

– Ar pastebėjote, kaip į senelių statusą reagavo jūsų tėvai – Arūnas ir Inga Valinskai? Jie ne kartą buvo užsiminę, kad „jau pats laikas“, matyt, tikrai labai laukė vaikaičių. Ar nejutote dėl to spaudimo?

– Niekada, nebent juokų formos klausimu. Spaudimo tokiuose dalykuose mūsų šeimoje niekada nebuvo ir nemanau, kad bus. Reikia ne spręsti už savo vaikus, o auginti juos taip, kad paskui galėtum drąsiai pasitikėti jų pačių sprendimais.

Sofija buvo labai mūsų visų laukiama, savo tėvams ir artimiesiems galiu tik padėkoti už nuolatinę paramą visu šiuo įdomiu laikotarpiu. O jau ką jie patys mano apie savo pasikeitusį statusą, manau, tikrai neslepia.

Arūnas Valinskas jaunesnysis

– Šiandien ant savo rankų sūpuojate dukrelę, tačiau gal pamenate, koks vaikas buvote pats? Ar gaudavote dažnai barti? O gal buvote pavyzdingas sūnus?

– Laukiant Sofijos, aš su Viktorija gavom išklausyti mus auginusių mamų ir močiučių prisiminimus apie savo kūdikystę, juose buvo pilna visko: nuo anekdotų iki liūdnų istorijų. Buvau aktyvus vaikas, noriai su savo močiute vaikščiodavau į jos tuometinę darbovietę – muzikos mokyklą.

Į mokyklą pradėjus eiti jau mokinio, o ne svečio teisėmis, atsirado geležinė drausmė ir, natūraliai, bandymai išmėginti tos geležies tvirtumą, kas dažniausiai ir būdavo tų barnių, pabarimų priežastimi. Kai kur būdavo perspaudžiama – dabar, manau, su tuo sutiktų ir tėtis. Tačiau kiekvienas savo kailiu patirtas ekscesas yra puiki pamoka.

Žinoma, nereikia specialiai žmonių į juos stumti, bet jei jau teko ten pabuvoti, reikia pasiimti iš ten visas įmanomas pamokas, ką daryti ir ko ne.

– Augote kartu su broliu. Sutardavote? Ar dabar jūsų santykiai išliko glaudūs?

– Manau, kaip ir visi broliai ar sesės, vaikiškai pasimušdavome. Tačiau metams bėgant ir jų skirtumui darantis santykinai vis mažesniam, apsiraminome, susitupėjome, ir dabar puikiai sutariame. Juk tėtis ir dėdė – svarbios pareigos.

– Ar būti žinomos poros vaiku yra iššūkis? Ar augant dėl to jums teko susidurti su kokiais nors sunkumais, nelygybe?

– Kiekvienas žmogus gimsta vienokioje ar kitokioje šeimoje – su savo iššūkiais ir palaiminimais. Tos neigiamos smulkmenos, su kuriomis esu susidūręs, yra niekas, palyginus su tuo, ką turi išgyventi su tikrais iššūkiais šeimose susiduriančios atžalos. Nereikia varyti dievo į medį – džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo šeima, su visais jos sunkumais ar nelygbėmis.

– Esate pavadintas savo tėčio vardu. Ar dėl to namuose nekildavo nesusipratimų? O gal dėl to paties vardo ir pavardės kurioziškų istorijų gyvenime nutinka ir dabar?

– Namuose atsirinkti nesunku, tačiau kartą plaukėme laivu su šešiais Arūnais įguloje – įskaitant ir kapitoną. Teko suktis kaip kariuomenėj – pavardėm arba pravardėm.

– Ar niekada nejutote potraukio sekti savo tėčio pėdomis ir tapti pramogų verslo atstovu?

– Ne, galbūt būtent dėl to, kad mačiau, kaip sunkiai ir į kokias pakalnes tos pėdos įmintos. Žmonės mano, kad pramogų verslas yra kažkoks išganymas, panacėja, antidarbas ar tiesiog pinigų gavimas už buvimą. Kuomet nuolat matai ne tik tai, kas išeina į kadrą, bet ir ką iš kitos to kadro pusės žmonės parsineša namo, susidarai šiek tiek kitokią nuomonę apie profesiją.

Mano tėvas pramogų versle yra jau beveik 30 metų ir, kad ir kiek žmonės bekartotų, koks jis yra atsibodęs – jis vis dar ten. Norint tai pasiekti, neužtenka vienos „eurekos“, vieno pasisekusio projekto, vieno laimingo bilieto. Tam, kaip ir visur, reikia daug ir sunkaus darbo, ką, manau, dažnas, svajojantis apie šou verslą, patogiai leidžia sau užmiršti.

– Kokie jūsų artimiausi planai darbe ir šeimoje?

– Kol kas esu ten, kur ir noriu būti – su savo pagausėjusia šeima savo vaikystės mieste. Artimiausi planai – džiaugtis tėvyste, atšvęsti įkurtuves Vilniuje ir tęsti darbus Mykolo komandoje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (352)