– Nors buvote prašęs apdovanojimams jūsų nenominuoti, prieš savaitę jums atiteko M.A.M.A Metų koncertinei grupei/atlikėjui skirta statulėlė. Nors renginyje nedalyvavote, savo padėką išsakėte vaizdo įraše. Pakeitėte savo nuostatas ar šįkart padarėte išimtį?
– Šis apdovanojimas skiriamas atlikėjui ar grupei, pardavusiai daugiausiai bilietų į savo koncertus, tad galima sakyti, kad metų koncertiniu atlikėju mane išrinko klausytojai. Tokio apdovanojimo negaliu atsisakyti – tai labai malonus ir didelis įvertinimas.
– Daugelis atlikėjų pripažįsta, kad apdovanojimai jiems svarbūs kaip jų kūrybos įvertinimas. Kodėl jūs vis dėlto nenorite būti nominuotas?
– Jaučiuosi taip, tarsi būčiau kitoje erdvėje – turiu savo muziką, kūrybinę veiklą, klausytoją ir nenoriu konkuruoti ar varžytis. Galbūt kažkada ir man to reikėdavo, tačiau jau nebe. Vienintelis žmogus, su kuriuo varžausi, esu aš pats.
– Po neseniai vykusių M.A.M.A apdovanojimų jaunieji atlikėjai pažėrė aštrių pasisakymų apie tai, kad neva vyresniems atlikėjams jau metas užleisti sceną jaunimui. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti?
– Man tokia jų reakcija yra suprantama – jauni žmonės dažnai būna karštakošiai, ambicingi. Tai yra normalu ir netgi gražu, kad jaunas žmogus kartais daro kokį nors tokį pareiškimą. Juk tai yra jaunystės sudedamoji dalis. Mes ir patys kažkada tokie buvome.
– Praėjusiais metais ne tik rinkote pilnas klausytojų sales, bet ir įgyvendinote daugelio muzikantų svajonę – legendinėje Londono „Abbey Road“ studijoje įrašėte savo albumą. Kartais studijos rezervuotos metams ar net dviem į priekį, ar teko ilgai laukti tokios galimybės?
– Iš tiesų viskas įvyko ganėtinai greitai. Šio projekto prodiuseris Valdas Petreikis pažįsta žmogų, dirbantį „Abbey Road“ studijoje. Su juo susisiekus paaiškėjo, kad studijoje atsirado kelios laisvos dienos, kurias būtų galima skirti mūsų projektui. Ir tai buvo neįtikėtinas nuotykis.
Tas dienas buvau visiškoje euforijoje – tai vieta, kurioje dirba labai profesionalus personalas, yra daug puikios įrangos bei tinkamai įrengtų patalpų. Be to, šalia dar yra istorija – „Abbey Road“ koridoriais vaikščiojo „The Beatles“, „Pink Floyd“ ir daugelis kitų. Būdamas ten, esi vietoje, kurioje garsiausi pasaulio muzikantai įrašė garsiausius savo kūrinius, albumus.
Pastebėjau, kad ir visas Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) jautėsi labai pakiliai.
Įdomu ir tai, kad ten viskas taip įrengta, sustyguota, jog būdamas studijoje nejauti jokio jaudulio ir gali susitelkti vien tik į darbą bei kūrybinius dalykus. Nežinau, kaip po to man reikės įrašinėti kitus mano albumus. (Šypsosi.)
– Garsiojoje studijoje drauge su LKO įrašėte savo albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“, išleistą prieš dvidešimt metų. Kodėl vis dėlto nusprendėte jį išleisti dar kartą?
– Veikiausiai mano diskografijoje tai yra vienas svarbiausių albumų. Manau, kad jis labai vientisas ir geriausiai skamba atliekamas nuo pradžių iki galo. Atrodo, kad jo dainos susijungia į tam tikrą siužetinę liniją, savotišką pasakojimą.
Keletą metų vis pagalvodavau, kad reikėtų surengti šio albumo koncertą. Kai praėjusiais metais gavau kvietimą dalyvauti festivalyje „Midsummer Vilnius“ ir surengti pasirodymą su orkestru ir pamaniau, kad šios dvi mintys tarpusavyje puikiai dera.
– Ši programa jau netrukus skambės ir didžiosiose arenose?
– Skambės albumo „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ kūriniai ir kitos populiariausios mano dainos. Tai bus labai geras koncertas, kurį veikiausiai įvertins ir mano klausytojai, ir populiariosios muzikos mėgėjai, ir klausantys klasiką.
Mano manymu, Jievaras Jasinskis padarė nuostabias orkestruotes,o maestro Modestas Pitrėnas – pulsuojantis energija, modernus jaunesnės kartos dirigentas, puikiai jaučian muziką. Jo vadovaujamame LKO groja aukščiausios klasės profesionalai. Papildomų spalvų orkestro skambesiui suteikia egzotiškais instrumentais grojantis Saulius Petreikis.
Praėjusią vasarą vykęs koncertas buvo labai didelis džiaugsmas ir mes pagalvojome, kad būtų nusikaltimas, jei jis būtų nuskambėjęs tik kartą, norėtųsi, kad jo pasiklausyti galėtų kuo daugiau žmonių.
– Bus išleista „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ vinilinė plokštelė ir kompaktinis diskas. Ar jums, kaip atlikėjui, svarbu pamatyti savo kūrybą apčiuopiamose laikmenose?
– Galbūt iš dalies. Manau, psichologiškai mums norisi turėti apčiuopiamą daiktą, bet muzika, nors ir gali būti įrašyta į apčiuopiamą laikmeną, nėra materialus dalykas, tai – oro virpesiai, vibracijos.
Aš puikiai suprantu tuos žmones, kurie klausosi kompaktinių diskų ar vinilo plokštelių. Pastarosios, manau, turi didelį privalumą – jei klausaisi plokštelės, paprastai ją išklausai nuo pradžios iki galo. Kadangi dar turi ją apversti, klausydamasis, reikės pakeisti pusę, labiau susitelki į muziką. Vinilas tarsi priverčia įsiklausyti. Kompaktiniai diskai išlieka populiarūs, nes daugelis automobiliuose dar turi CD grotuvus.
Tačiau man pačiam labiau patinka internetinės muzikos platformos (angl. Streaming platforms) ar svetainės, kuriose galima legaliai įsigyti muzikos, pasisiųsti ją į kompiuterį ar telefoną ir klausytis. Beje, „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ taip pat bus išleistas elektroniniu formatu.
– Pastaraisiais metais pasirodė daug įvairių reklamų, skatinančių gerbti autorių teises ir jų kūrybą įsigyti legaliai. Kaip manote, ar žmonių sąmoningumas auga ir jų požiūris į piratavimą internete keičiasi?
– Manau, kad nelegalių parsisiuntimų sumažėjo. Veikiausiai tai susiję su tuo, kad anksčiau nebuvo daug pasiūlos ir platformų, iš kurių būtų galima legaliai parsisiųsti filmų ar muzikos. Dabar pasiūla išaugo ir žmonės, gerbiantys kitų darbą nori pirkti jų kūrybą. Džiugu, kad žmonių sąmoningumas auga.
