Almos ir Valdo Adamkų pažinties ir meilės istorija: atsitiktinumai nulėmė gražiausios Lietuvos poros likimą

Sekmadienio rytą paskelbta visai Lietuvai skaudi žinia apie Prezidento Valdo Adamkaus žmonos, buvusios pirmosios šalies damos, filantropės Almos Adamkienės netektį. A. Adamkienė buvo vienas žinomiausių ir mylimiausių žmonių visoje Lietuvoje, taktiška, šilta, gebėjo rasti bendrą kalbą ir su karaliais, ir su paprastais žmonėmis. Ypatinga yra ir judviejų su Prezidentu V. Adamkumi pažinties bei meilės istorija.

V. Adamkus baigė gimnaziją Vokietijoje, studijavo Miuncheno universitete, jam yra tekę pagyventi ir pabėgėlių stovykloje – anuomet daug inteligentų atsidūrė pastarosiose. Būtent čia jis susipažino ir su Alma Nutautaite, tapusia Adamkiene.

Jie susituokė 1951-aisiais. A. Adamkienė gimė Šiauliuose, tėvas, Stasys Nutautas, buvo prekybininkas, motina, Ona Soblytė-Nutautienė, talkino vyrui versle. Sovietų kariuomenei 1944 metais veržiantis į Lietuvą, Nutautų šeima, o kartu su jais ir Alma, turėjo pasitraukti į Vokietiją.

Adamkienė Vokietijoje baigė Eikšteto gimnaziją, vėliau studijavo Erlangeno universiteto Filologijos fakultete, Bavarijoje. Atvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas, Alma Adamkienė dirbo plieno gamyklos laboratorijoje laborante, vėliau draudimo kompanijoje. Nuo 1962-ųjų net dvidešimt penkerius metus ji vadovavo Adamkų įsigytai „Tabor Farmos“ vasarvietei, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru.

„Santuoka – ne pyragas: pagal receptą neiškepsi. Svarbiausias dalykas yra pasitikėjimas ir pagalba vienas kitam. Man atrodo, jei myli žmogų, pirmiausia galvoji ne apie save, o apie jį. Vyras tampa geriausiu tavo draugu. Santaika, pagarba vienas kitam – tai meilės dalis“, – žurnalui „Moteris“ yra pasakojusi A. Adamkienė.

Ji aiškino neįsivaizduojanti, kaip tai gali išblėsti, kodėl tai nutinka, svarstė, gal žmonės kartais skuba tuoktis nepažinę vienas kito, nemoka prisitaikyti.

„Žmonės susitinka būdami skirtingų charakterių, bet laikui bėgant priartėja vienas prie kito, supanašėja. Prisitaikyti – tai nereiškia atsisakyti savo nuomonės, savo poreikių, daryti tik tai, ko kitas nori. Kartu reikia mokėti išklausyti antrąją pusę, ieškoti kompromiso be piktumo, pakelto balso, ir tada viskas bus gerai. Vienąsyk nusileidžia vienas, kitąsyk – kitas, svarbiausia – nesistengti kito pakeisti. Man šeima visada atrodė beveik šventas dalykas. Kai per karą buvome atskirti nuo tėvelio, galvojau: viskas būtų kitaip, jei būtume kartu. Ir tikrai, kai jis atsirado, viskas pasikeitė: nebebuvo tokie svarbūs nepritekliai ir kitos bėdos, viskas atrodė įveikiama. Šeima yra visa ko pagrindas“, – buvo įsitikinusi ji.

Baigus gimnaziją jų keliai vėl išsiskyrė ir susikirto Jungtinėse Valstijose

Tiesa, baigus gimnaziją judviejų keliai vėl išsiskyrė ir susikirto Jungtinėse Valstijose – ten jaunuoliai susituokė.

„Prisipažinsiu, tada, kai ją pamačiau gimnazijoje, sukirbėjo slapta mintis, kad jeigu jau kada vesčiau, tai tik tokią merginą kaip Alma. Ji visada išsiskyrė geru skoniu, elegancija, kultūra. Taip buvo ir jaunystėje, ir dabar“, – knygoje „Alma“ cituojamas V. Adamkus.

Prezidentas pasakojo, kad jo žmona nenorėjo, jog jis dalyvautų prezidento rinkimuose, nes manė, kad V. Adamkus jau buvo atidavęs pakankamą duoklę lietuviškai veiklai. Tačiau net ir priėmus jos norams prieštaraujantį sprendimą, A. Adamkienė savo vyrui noriai padėjo, nors dėl jo apsisprendimo verkė. Ji prieštaravo ir V. Adamkaus sprendimui dalyvauti rinkimuose antrą kartą, kai Lietuvą sukrėtė Rolando Pakso apkaltos skandalas. „Alma pademonstravo solidarumą, pagarbą mano apsisprendimui“, – pasakojo V. Adamkus.

V. Adamkus sako, kad per agitaciją rinkimuose išryškėjo labai daug puikių jo žmonos savybių, apie kurias jis nė nežinojo: pavyzdžiui, prezidentas pasakojo nė negalvojęs, kad A. Adamkienė gali kuo sklandžiausiai kalbėti viešai nė nesiruošusi. Dar viena jo žmonos stiprybė – administraciniai gebėjimai versle. JAV Mičigano valstijoje Adamkai turėjo vasarvietę su golfo laukais ir baseinais – visą verslą administravo A. Adamkienė. V. Adamkus sako, kad vos nepasiūlė savo žmonos į administratores prezidentui Geraldui Fordui, mat tuo metu administracijoje trūko moterų, tačiau, galiausiai, nuo pasiūlymo susilaikė.

Pasak prezidento, jo žmona labai sunkiai išgyveno savo sesers, tėčio bei mamos mirtis, bet kritiniais momentais ne panikuodavo, o kaip tik susikaupdavo.

Beje, įdomu tai, kad V. Adamkus yra dėkingas savo žmonai už baigtus aukštuosius mokslus. Gyvendama JAV pora buvo neseniai susituokusi, A. Adamkienė įsidarbino už menką atlyginimą, kad tik V. Adamkus galėtų mokytis universitete.

„Ir tais sunkiais momentais ji visuomet būdavo geros nuotaikos, besišypsanti. Nors skaičiavome centus, ji sugebėdavo pagaminti maisto. O pinigų visuomet labai trūkdavo. Galiu pasakyti vieną pavyzdį. Amerikoje kas savaitę penktadieniais mokėdavo algą, bet alga nebūdavo didelė. Prisimenu, kartais tekdavo kratyti visas kišenes, ieškant 10 centų tramvajaus bilietui, kad Alma galėtų nuvažiuoti į darbą ir pasiimti algą, kad galėtume kitą savaitę išgyventi“, – pasakojo kadenciją baigęs prezidentas.

A. Adamkienės draugė pasakojo, kad jos svajonė buvo tapti medike, bet savo svajonės įgyvendinti ji negalėjo: Vokietijoje studijavo labai trumpai, o kai atvyko į Ameriką neliko jokios galimybės mokytis: turėjo eiti dirbti.

Lietuvoje A. Adamkienė, būdama pirmoji šalies dama, labiausiai rūpinosi paramos ir labdaros projektais, jai ypač spaudė širdį dėl apleistų vaikų ir senelių.

„Prisimenu, Amerikoje mano sesuo pirkdavo loterijos bilietus ir fantazuodavo, ką darytų, jei laimėtų milijoną dolerių. O jeigu aš laimėčiau milijoną dolerių, galvodavau, pastatyčiau senelių namus. Patogius ir gerus namus, kuriuose žmonėms nereikėtų gyventi vienam kambary po du tris, bet kiekvienas turėtų nors po kambarį ar net po du, kad jaustųsi gyveną visavertį gyvenimą“, – anksčiau pasakojo A. Adamkienė.

Gyvenimas nebuvo lengvas

Ji sakė savo kailiu patyrusi, ką reiškia atsidurti padėtyje, kai kitų parama yra išsigelbėjimas. „Kai likimas mus nubloškė į Vokietiją, neturėjom kuo apsirengti, buvome augančios mergaitės, visko reikėjo, o nieko nebuvo – nei pinigų, nei drabužių. Didžiausias džiaugsmas ir pagalba mums buvo siuntiniai iš Amerikos“, – sakė moteris.

A. Adamkienės šeimai, kaip ir kitiems lietuvių pabėgėliams, gyvenimas nebuvo lengvas. Tėvai kurį laiką svarstė, bėgti iš Lietuvos ar ne, bet, galiausiai apsisprendė bėgti. Tėvai seserims – Almai ir Danutei – liepė dėtis daiktus. Almos sesuo Danutė prisidėjo į kuprinę albumą, mamos kosmetiką, dienoraštį ir užrašus su draugių palinkėjimais. Tačiau mergaitei buvo pasakyta, kad jai prireiks drabužių ir batų kur kas labiau.

Iš pradžių šeima plaukė į Švediją keliomis valtimis su kitais žmonėmis. Panašiai šiuo metu išsigelbėjimo siekia pabėgėliai iš Sirijos. Bet šeimai Švedijos krantų pasiekti nepavyko, nes juos sulaikė vokiečių patruliai. Vyrus ir jaunus vaikinus vokiečiai vežė į apkasus, moteris ir merginas – į Rygos kalėjimą. Vėliau 1944 m. rusams artinantis sulaikytąsias išvežė į darbo stovyklas Vokietijoje.

„Vėliau džiaugėmės, kad nepavyko patekti į Švediją, nes šios šalies valdžia išdavė pabėgėlius rusams. Niekur mūsų nelaukė, niekur. Daug kas stebisi, kodėl mes visi jaučiame begalinį dėkingumą Amerikai. Amerikiečiai buvo vieninteliai, kurie tikrai suprato mūsų padėtį“, – pasakojo A. Adamkienė.

Jos tėvas, nuvežtas į apkasus, po kiek laiko pabėgo, grįžo į Lietuvą, susitvarkė dokumentus ir į Vokietiją atvyko jau pasiruošęs pabėgėlio daliai: su lašiniais ir degtine kuprinėje. Toliau šeima gyvenimą tęsė JAV.

Pati A. Adamkienė save apibūdina kaip bijančią netikėtų pasiūlymų ar sumanymų. Tarkime, jei vyras ką pasiūlydavo, jos pirmoji reakcija būdavo: „Ne, ne, ne, nenoriu“. „Bet kai susiduri su neišvengiamu faktu ir žinai, kad kitaip nebus, supranti, kad reikia, tai darai, ką gali“, – knygoje pasakojo moteris.

„Daugiausia gyvenime dariau viską todėl, kad reikėjo, o ne todėl, kad būčiau labai norėjusi. Labai negeru laiku mes gimėme, mano karta. Karas. Niekada negalėjai įgyvendint savo norų, nes nebuvo sąlygų“, – sakė A. Adamkienė.

A. Adamkienės draugė Vida Kaveckaitė-Daras pasakojo, kad jos draugės kantrybė yra auksinė. Pavyzdžiui, sykį jos kažkur skrido, lėktuve buvo labai šalta, o A. Adamkienė sėdėjo prie lango. Draugė ėmė bendrauti su kitu keleiviu ir nė nepastebėjo, kad A. Adamkienė sušalo: ji nė žodžiu apie tai neužsiminė, nors draugė galėjo paduoti arba švarkelį, arba antklodę. Vėliau A. Adamkienė susirgo. Panašiai ji elgdavosi ir kitose situacijose. Tarkime, viešėjo pas V. Kaveckaitę-Daras, o vakare eidama namo paslydo ir smarkiai susimušė, bet nė žodžiu draugei neužsiminė.

Visi A. Adamkienę pažinoję žmonės sakė, kad ji pasižymėjo kuklumu, subtilia elegancija, kantrybe, buvo labai šilta, bet gana uždara. Jų pasakojimu, jei A. Adamkienė ką nors įsileisdavo į širdį, tai visam laikui.