- Gyvenate Klaipėdoje, tačiau niekada jokiam vietiniam teatrui nepriklausote.
- Kai mes susitikome su Arūnu (skulptoriumi Arūnu Sakalausku – A.K.), aš kaip tik perėjau vaidinti iš Šiaulių į Kauną. Tačiau labai ilgėjausi Vilniaus ir norėjau ten dirbti. Arūnas sakė: „Aš dar šiek tiek Klaipėdoje pasisukiosiu ir išvažiuosime. Kam tau eiti į Klaipėdos teatrą, jei mes važiuosime į Vilnių“. Aš taip ir laukiau – važinėjau tarp Klaipėdos ir Kauno. Taip į tą Vilnių nebenuvažiavom, nes vyro darbas vijo darbą. Vėliau jis pasakė: „Koks skirtumas, kur būsiu aš, vis tiek tu būsi kitur“. Gal ir geriau taip – išmaišiau visą Lietuvą. Buvo metų, kai turėjau tiek renginių, kiek metuose dienų ar net dar daugiau.
Taip „artistauti“ gyvenant Vilniuje ar Klaipėdoje vargu ar būtų įmanoma.
- Prieš porą metų palikote Kauno valstybinį akademinį dramos teatrą, vėliau prie jokio teatro nebeprisijungėte. Kodėl?
- Dabar vaidinu pagal sutartis. Teatre esi priklausomas nuo to, ką tau paskiria vaidinti. Ir ne visada tai, ką norėtum pats. Ateina momentas, kai suvoki – kam daryti tai, ko nenori daryti, jei gali daryti tai, ką nori. Man atrodo, kad dabar teatrams – nepaprastas metas, jie jau kokius penketą metų mokosi gyventi iš naujo, atrasti vietą pasikeitusioje visuomenėje, pasikeitusiame laike. Tiesiog viduje buvo postūmis daryti tai, ką man norisi daryti. Juolab kad laikas buvo palankus įvairioms iniciatyvoms – gali rašyti projektus, bandyti ieškoti rėmėjų savo idėjoms. Daugeliui pasiseka, tai kodėl man neturėtų. Draugysčių, bičiulysčių turiu visoje Lietuvoje, esu laukiama su savo programa.
- Nostalgijos neliko?
- Ar aš ilgiuosi teatro? Aš vis tiek tą teatrą darau bet kur. Kažkada išmokau komedijos dell’ arte (kaukių komedijos – aut. past.) taisyklę: pasitiesk kilimėlį, atsistok ant jo ir vaidink, o jeigu tu būsi įdomus kažkam, tai žiūrovai patys ateis. Formų pasireikšti yra įvairiausių. Ir kodėl tik tai, kas vyksta teatro scenoje, turi būti geriausia? Jei žiūrovą tai jaudina, dovanoja emocijų, minčių postūmių gyventi – tai puiku. Juk ramunė nėra blogesnė gėlė už rožę. Visi būdai save išreikšti yra geri, svarbu, kad jie teiktų džiaugsmą.
- Koks vaidmuo per visą jūsų karjerą jums brangiausias?
- Brangiausias tas vaidmuo, kurį tuo metu atlieki. Yra vaidmenų, kuriuos daugiau prisimenu, kitus mažiau. Man sekėsi – turėjau nedaug vaidmenų, bet jie buvo dideli, įdomūs, buvo labai gera dramaturgija. Nusišypsojo laimė pačioje karjeros pradžioje susidurti su Eimuntu Nekrošiumi ir suvaidinti Sašą Čechovo „Ivanove“. Vėliau – Abės vaidmuo spektaklyje pagal O’ Nilo „Meilė po guobomis“. Įsiminė Gyčio Padegimo pastatytas spektaklis pagal Vaičiūnaitės pjesę „Apsiaustis“, Maros Rimelės „Šokių pamoka“ pagal Salbach kūrinį.
- Pastaruoju metu jus kur kas dažniau galima pamatyti kameriniuose renginiuose nei teatro scenoje. O juk dažnas artistas trokšta kaip tik didelės scenos ir daugybės žiūrovų...
- Man malonu konstatuoti, kad žmonės ėmė ilgėtis subtilumo. Jie pavargo nuo triukšmo ir aikščių meno. Galiausiai tie kameriniai vakarai yra ramesni. Čia niekas neprovokuoja, nesistengia įtikti. Tu gali tik stebėti iš šalies ir net neprisijungti.
Žmonėms reikia subtiliai ir kryptingai kalbėti apie meilę, gyvenimo prasmę. Kiek ilgai gali gyventi banaliai, su lozungu „perku – parduodu“. Vienintelis dalykas, ko visi dabar vaikosi, – jaunystė. Ką daryti, kai tau per trisdešimt? Iki keturiasdešimties laikytis jaunam, o vėliau nori nenori tau susuks sąnarius, ištiks artritas, po gimdymo pasikeis medžiagų apykaita. Negi tik tas lukštas svarbus? Juk tikrai ne. Jaunimui svarbi forma ir jos sparti kaita, greitas ritmas. Bet tik kai tau penkiolika šešiolika. Kai tau dvidešimt penkeri – ištinka hamletiškas „Būti ar nebūti?“. Jeigu gyventi, tai dėl ko? Žmonėms reikia parodyti kryptį, kad ir tokia smulkmena, kad važiuojant per Lietuvą nuo Luokės iki Viekšnalių yra Šveicarija. Yra pilna Lietuva grožybių, bet dabar aišku, kai pilna televizija barbių, kvietimų važiuoti į Turkiją vietoj Viekšnalių. Ką tada daryti, jei nesuspėji taip dažnai keisti rūbus ar net dantų pastą, kaip skelbia televizija?
- Rengiate įvairius literatūros skaitymo vakarus. Kaip atsirenkate autorius, kūrinius, kuriuos skaitysite?
- Literatūrą mėgau nuo pat vaikystės. Atsimenu, kaip skaitydavau su žibintuvėliu po antklode, nes mama neleido. Man buvo atlyginta: Amerikoje buvau penkis kartus tik dėl to, kad mėgstu literatūrinius skaitymus. Mane kvietė lietuvių bendruomenė. Yra senas pasakymas – neturėk pinigų, turėk tik draugų. Žinoma, jei tu nevažiuosi į Paryžių vien dėl to, kad negali apsistoti penkių žvaigždučių viešbutyje, tai tu jo niekada ir nepamatysi.
Mane kūrinys turi patraukti, kad galėtum pasakyti: „Paklausyk, kaip gražiai pasakyta“. Viena iš mano mėgstamų programų, kurias aš inicijavau ir pagal kurią ruošiamės išleisti kompaktinę plokštelę, tai – Č. Milošo kūrybos skaitymai. Man pačiai jo eilės buvo didelis atradimas – jos taip puikiai skambėjo.
- O kokią programą dabar ruošiate?
- Kartu su Vilniaus miesto Antano Venclovos muziejaus direktore paruošėme literatūrinį-muzikinį projektą „Ženklai“. Jame skambės Josifo Brodskio, Česlavo Milošo, Tomo Venclovos kūriniai jų gimtosiomis kalbomis. Suprantu, kad su tokia programa galbūt intensyviai nekeliausime, nes ji iš tiesų tik nedideliam klausytojų ratui. Drauge su manimi tuos kūrinius pristatys muzikantas Saulius Šiaučiulis ir aktorius Petras Venslovas. Tikimės programą pateikti ir klaipėdiečiams.
