„LAIŠKAS DUKRAI

Labas, mano Stebukle,

Tą niūrią gruodžio dieną mano pasaulis nustojo suktis. Tądien iškeliavai palikdama viską, kuo gyvenai, ką be proto mylėjai, kas buvo tau be galo svarbu, visus, kuriems šiandien tavęs trūksta kaip šviežio oro po gaivaus lietaus. Nežinau, kodėl Visata užkrovė man tokią naštą, ir kodėl likimo siųstas išbandymas, kurį vadiname gyvenimu, toks skausmingas.

Vienas po kito slenka beprotiškai ilgi ir vienatvės persmelkti mėnesiai. Gyvenu naujuose namuose, kurių nespėjai pamatyti, bet jaučiu, juose gyveni ir tu. Ir nuo to žinojimo man tampa truputį lengviau. Anądien netyčia tavo dovanotoje didelėje lovoje išpyliau kavos puodelį ir man pasirodė, kad nuotraukoje tu garsiai nusijuokei...

Labai stengiuosi neverkti... labai... patikėk... Bet tu net neįsivaizduoji, kaip man trūksta tavęs, kaip sunku be tavęs...

Tik visai neseniai, suskambus telefonui, pirmą kartą aiškiai suvokiau, kad jau niekada neišgirsiu tavo balso. Mudvi nebesijuoksime drauge. Nesibarsime. Niekaip nerandu atsakymo, kodėl Dievas, pamiršęs mane ir mane supantį pasaulį, išėjo atostogų ir niekaip iš jų negrįžta. Kodėl šviečia saulė, žydi gėlės, lyja lietus, kodėl... Kodėl niekas neatsako į mano „KODĖL“? O mano skausmą ir begalinę vienatvę mato ir girdi tik vėjas bei ežeras mūsų sodyboje.

Žinau, pasakysi: mama, tu gali, tu tikrai gali... Ir patikėk, po truputį pradedu suprasti, kad tikrai galiu, kad tiesiog nebeturiu kito pasirinkimo, kad privalau tęsti tavo pradėtus ir nebaigtus darbus, tavo projektus, nors maža dalimi įgyvendinti tavo planus...

Mylėjau, myliu ir mylėsiu iki kvėpuosiu.

Mama Nijolė

P. S. Ne sausį, o rugsėjį prasidėdavo Agnės naujieji metai. Darbingi, kupini naujų idėjų, planų, svajonių. Tai būtų jau ne pirmas Agnės parengtas darbo kalendorius, ir aš tiksliai žinau: labiau už viską ji būtų norėjusi, kad kas nors tęstų jos pradėtą darbą, kad idėja sujungti moteris į vieną gangą nesibaigtų kartu su jos kelione šioje žemėje, kad svajonė apie dar vienus beprotiškai laimingus metus liktų gyva amžinai, nes tai – tik dar vieno kelio pradžia“, – rašė N. Jagelavičienė.

Kaip ir kasmet, rugpjūtį, dienos šviesą išvys pačios A. Jagelavičiūtės pradėtos kurti darbo knygos-kalendoriai. Tai ilgametė žinomos moters tradicija, su kuria, kaip sakydavo pati Agnė, prasideda nauji darbo metai, nauji tikslai ir iššūkiai – būtent nuo rugsėjo 1-osios, rašoma pranešime spaudai.

Agnės darbo knygos-kalendoriai – kasmetinė moters tradicija, kurios visuomet laukia tūkstančiai jos gerbėjų. Ne kartą tiražą teko kartoti net kelis kartus. A. Jagelavičiūtės mama nuo pat pradžių žinojo, koks svarbus jos dukrai šis projektas ir sako jaučianti pareigą užbaigti visus jos pradėtus darbus. Tai – pirmasis žingsnis gražios misijos link.

„Jaučiuosi sustiprėjusi. Suprantu, kad jai išėjus į dangų, čia likau aš, jos mama, ir jos asmeninis projektas tampa mano asmeniniu projektu. Žinau, kiek daug šios darbo knygos reiškė mano dukrai. Žinau, kaip jų kasmet laukdavo tūkstančiai moterų. Tai nebus paprasta knyga. Ji bus pripildyta pačios Agnės stipriausių ir geriausių frazių, įkvepiančių tekstų, dar niekur kitur nematytų jos kurtų eskizų, kurie taip ir nespėjo išvysti dienos šviesos jai esant gyvai. Tai bus ypatinga darbo knyga, kuri kiekvieną dieną įkvėps, drąsins, patars ir primins, kad viskas šiame gyvenime yra įmanoma. Žinau, kad mano dukra labai džiaugtųsi, jei šie kalendoriai vėl nugultų ant jos gerbėjų darbo stalo“, – sako N. Jagelavičienė.

A. Jagelavičiūtės mama turi ir didesnių tikslų, puoselėjant dukros atminimą. Moteris įkūrė Agnės vardo paramos fondą, o dalis lėšų, surinktų pardavus darbo knygeles, bus skirta padėti psichologinį ir fizinį smurtą namuose kenčiančioms moterims – toks buvo pačios A. Jagelavičiūtės noras. Kartu su pagalba moterims fondas kasmet padės bei parems ir vieną gabų meno krypties studentą, skiriant stipendiją ir užtikrinant, kad talentingas žmogus galėtų toliau mokytis, tobulėti ir negalvoti apie finansinius sunkumus, su kuriais studijų metais dažnai susiduria jauni menininkai.

„Norėjome, kad dalis iš knygelių gautų lėšų būtų skirta tam, kas buvo labai artima ir pačiai Agnei, todėl norime padėti spręsti tas problemas, su kuriomis pati susidūrė ir mano dukra – psichologinis ir fizinis smurtas šeimoje. Agnė ir anksčiau daug dėmesio skyrė pagalbai moterims, prisidėjo jas drąsinant, įkvepiant veikti, būti ryžtingoms, nebijoti ateities ir pačioms keisti savo gyvenimą, kol kitas žmogus jo galutinai nesugniuždė.

„Tikėk ir veik“ – tai buvo tie žodžiai, kuriais gyveno mano dukra. Be pagalbos moterims prisidėsime ir prie paramos talentingiems meno krypties studentams – tokia parama Agnei visada buvo be galo svarbi, juk jau nuo pat pirmųjų dienų, kai dar buvo visai mažutė ir pradėjo rankoje laikyti pieštuką, jau žinojo, kad tikrai bus dailininkė. Tapyba, kūryba, teatras buvo ypatingai svarbi jos gyvenimo dalis“, – dalinasi A. Jagelavičiūtės mama.

Agnės darbo knygos-kalendoriai – tik pirmasis žingsnis tęsiant visus žinomos moters pradėtus projektus. Šią misiją savo gyvenimo tikslu pavertusi N. Jagelavičienė drauge su dukters draugais ir bičiuliais planuoja įgyvendinti dar ne vieną savo dukros suplanuotą darbą, kurio Agnė padaryti taip ir nesuspėjo.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)