"Aš dar dainuosiu" - taip pavadintas ne tik "Hiperbolės" albumas, bet ir visų šių citatų autoriaus Algimanto Baltakio naujausio rinkinio "Žvirblių žiemavietė" vienas skyrių.
Ketinome pasiteirauti, kas dabar ant poeto darbo stalo. Nepajutome, kaip įsišnekėjome.
Kaip čia nutiko, kad jūsų gimimo vieta ilgą laiką buvo lyg ir mistifikuota?
Knygoje "Apvirtę Grįžulo Ratai" prisipažinau, kad gimiau ne Stazdiškyje, Anykščių rajone, o Leliūnų miestelyje. Tėvas - vargonininkas, šaulių vadas. Taip atsitiko, kad jis dar Smetonos laikais atsisėdo į kalėjimą, čia ilga istorija. 1937 metais persikėlėme į Strazdiškį. Tėvas turėjo ūkį, ir mes gyvenome per dvi vietas. Kai kūrėsi rajonai, Strazdiškis atiteko Anykščiams.
Rinkinio "Apvirtę Grįžulo Ratai" pratarmėje rašiau: "O čia dar nelemtai susiklosčiusios mūsų šeimos likimo peripetijos. Beje, šiandien tenka patikslinti netgi savo gimimo vietą. Gimiau ne Strazdiškyje, o Leliūnuose, ir ne valstiečio, o vargonininko šeimoje. Tiesa, kai tėvelį 1936 metais ištiko didelė nelaimė, mūsų šeima apsigyveno Strazdiškyje, kur turėjome ūkį.
Iš senelio, stipraus ūkininko, palikto valako buvo likę tik 10 hektarų. Dėdė Rapolas savo žemę pats pardavė, o mūsiškės 4 hektarai buvo parduoti iš varžytynių. Būtent po to mes palikome tėviškę, persikėlėme į Kauną. Tą vasarą dar spėjau pasimokyti Leliūnų pradinėje mokykloje." Painiava dėl gimimo vietos tęsiasi. Lietuvių literatūros enciklopedijoje nurodyta, kad gimiau Leliūnuose, bet kažkodėl parašyta, kad Debeikių valsčiuje.
Kai dabar anykštėnai rengia kokias antologijas, laiko mane uteniškiu, o uteniškiai tebemano, kad esu anykštėnas.
Anykščių kraštui lyg ir nuostolis, užtat Utenai didelis turtas.
Leliūnuose gyvenau iki trejų metų. O paskui - Strazdiškis, jis mano tikroji tėviškė. Prisimenu dėdę Rapolą... Va tas dėdė Rapolas man didelių gyvenimo pamokų yra davęs - kaip negalima pasiduoti pesimizmui. Per savo literatūros vakarus mėgstu kartoti: tarybiniais metais buvo skleidžiamas pigus (propagandinis) optimizmas, o dabar priešingai - pigus pesimizmas. Atsiverskite laikraščių pirmuosius puslapius - nuo ko jie pradeda? Ta dirbtinio pesimizmo banga man labai nepatinka. Todėl ir atrodo, kad esame nieko verta tauta.
Dėdė Rapolas, paprastas žmogus, susikūrus kolūkiui beveik už dyką ten vaikščiojo dirbti. Sakau, dėde Rapolai, tu juk nieko negauni, bet vis tiek eini į tą lažą, o tavo kaimynas nuvažiuoja, paspekuliuoja ir užsidirba. O jis: "Vaikeli, jei mes nusisuksime nuo žemės, žemė nusisuks nuo mūsų." Ir toliau lenkė nugarą. Paskui tas kolūkis atsigavo.
Leliūnams atidaviau duoklę - parengiau knygą "Mes iš Leliūnų parapijos". Paskatino sūnus Saulius, vežiojęs mane po tas apylinkes, jam labai patiko. Tėveli, sako, juk tu daug metų buvai redaktorius, imkis rengti knygą. Ir aš lengvabūdiškai leptelėjau: jeigu jūs man padėsit... Trejetą metų vargau. Tiesa, talkino mokytoja Eleonora Zarankaitė, ta, kuri visus sužavėjo "Bėdų turguje". Jos biblioteka didžiausia Leliūnuose.
Dedikuoti žmonai
Už jūsų nugaros - žmonos gobelenas?
Žmonos Sigitos. Štai ten, virš knygų lentynų, - Antano Sutkaus nuotrauka. 1962-ieji, Naujųjų sutikimas, mes abudu. Graži pana buvo.
Jai daug eilėraščių dedikuota.
Ištisos dvi knygos. Prieš porą metų - "Pusryčiai dviese", o prieš dvidešimtmetį - "Mudviejų vakaras", kurį didžiuliu tiražu išleido "Vaga". Tada "Mudviejų vakaras", o dabar "Pusryčiai dviese". Jaučiate niuansą?
Gal atsimenate, kaip gimė, tarkime, 1962-ųjų eilėraštis "Sniegena", vėliau virtęs daina, kaip tik dedikuotas Sigitai?
Atsimenu kuo puikiausiai. Aš tada smarkiai gėriau, atvirai kalbant. Man 32 metai, pats "durnumas". O buvo taip. Jos gimtadienis - sausio septintąją. Aš vakare kažkur užgėriau, atsibundu - toks baltas žiemos rytas! Tada gyvenome Antakalnio gatvės rašytnamyje, trečiame aukšte, nuostabios panoramos. Beje, visą gyvenimą lesinau paukščius, ir dabar lesinu.
Ir atskrido sniegena, ir tokia ji graži tuose baltuose snieguose. Parašiau: "Man artima šėma žiema, ir matinis padangės kupolas, ir padūmavus toluma, ir tyluma, ir eglės kuplios." Ir padovanojau žmonai, kadangi neturėjau pinigų dovanoms. Ji šiek tiek nusiminė, sako, verčiau būtum nosinę padovanojęs ar kojines, matai, akis pabėgusi. Mat tą dieną turėjome bilietus į operos teatrą. Raminau, palauk, parduosim eilėraštį, nusipirksi ne vienas kojines.
Taip ir buvo. Iki šiol už dainų tekstus jums byra centai.
Mano pagrindinis pajamų šaltinis - dainų tekstai. Juokinga, už knygą, išleistą 600 egz. tiražu, kuri kainuoja 21 litą, geriausiu atveju gausiu šešis šimtus, po litą nuo knygos. O už kompaktinę plokštelę, kur įrašyta daina pagal mano žodžius "Ilgesio daina" ("Tu viską o viską"), gavau 6 tūkstančius. Leidėjai buvo nurodę, kad žodžiai liaudies - ji tikrai virto liaudies daina. Aptiko LATGA-A. Gavau solidų atlygį.
Už vieną dainą gavau dešimtkart daugiau nei už visą knygą - tokie paradoksai. Greta pensijos, mano pragyvenimo šaltinis yra dainos. O kai Gintarė padainavo "Boružėlę", buvau nominuotas kaip vienas populiariausių LATGA-A autorių. Tik "bavarai" mane aplenkė su tokiais siaubingais tekstais.
Kur publikuota "Boružėlė"?
Vaikų knygoje "Vabaliukų balius" 1972 metais. Ją iliustravusi mano duktė tada dar mokėsi M.K.Čiurlionio meno mokykloje. Kai anūkė buvo maža, grįžo iš vaikų stovyklos ir giriasi: seneli, mes ten dainavome "Boružėlę". Bet ji iškraipyta, daug visko prikurta, kaip antai: "Boružėlė valgo kmyną, jai atrodo - cepeliną". (Juokiasi.)
"Boružėlė" man uždirba, pridainuoja. Vien jau už tai, kad šią dainą atsisiunčia į mobiliuosius telefonus, per vasarą gaunu kokius 4 tūkstančius. Už knygą - nieko, o čia...
Tai jokia nostalgija, bet kai išleidau "Mudviejų vakarą", žiauriu tiražu - trys laidos, nusipirkau mašiną, visą mėnesį gėriau ir dar liko.
Šiaip ar taip, poeziją rašyti verta. Ar pats padainuojate tas dainas, kurios išgarsėjo?
Kai minėjau 75-metį, turėjau sudainuoti "Ilgesio dainą". "Sugriauk visus tiltus, ką nori daryk..." Melodiją jai yra parašęs Algimantas Bražinskas. Pradeda groti, žiūriu, kad ne taip groja, nemoku. Visiems labiau įstrigusi paprastesnė, liaudies melodija. Bet kadangi esu džiazą grojęs akordeonu, šiokią tokią klausą turiu, kažką padainavau. Universitete dainavau chore, fakulteto oktete dainavome su Justinu Marcinkevičiumi, tarp kita ko.
Gera ir bloga žinia
Prisimenate prosenelę Agotą, kuriai esate skyręs eilėraštį?
Ji labai ilgai gyveno, mirė šimto su trupučiu metų. Žoliautoja. Mano senelio mama. Bet ji savo visus vaikus palaidojo. Mano tėvelio tėvai mirė nuo Pirmojo pasaulinio karo metais siautusios dėmėtosios šiltinės, net kapo nežinome, tiktai kad Leliūnų kapinėse palaidoti. Kita močiutė mirė gimdydama. (Rodo nuotrauką.) Va čia mamos broliai. Vienas Bogotoje profesorius, o štai šitas Detroite gyvena. Jų tėvas mirė, kai man buvo penkeri. Mano "Ariadnės siūle" aprašyta senelio mirtis. Buvo giliai tikintis, ne pigiai. Taip jau susiklostė, kad ir aš nuo mažens turiu reikalų su bažnyčia.
Nors dabar į bažnyčią nevaikštau. Tiesa, pro Aušros vartus eidamas maldą "Sveika, Marija" sukalbu. Kadaise, kai susirgo vėžiu S.Krasauskas, specialiai užsukau ten ir meldžiausi nelabai tikėdamas... Jį labai greitai sudorojo tas vėžys. O šiemet ir aš vargstu. Pas mus nieko negalima nuslėpti! Kai tik apsilankiau onkologiniame, po kelių dienų skambina iš Amerikos dėdė: "Algi, kur tau vėžys?" "Iš kur tu žinai?" "Iš interneto."
Turite ilgaamžio geną.
Man septyniasdešimt aštunti. Yra tokia teorija: jei susirgai būdamas daugiau kaip septyniasdešimties, palik tą ligą ramybėje, nesiimk jokių radikalių priemonių. Aš medikų ir klausiu: tai kodėl jūs čia mane dabar švitinate? Sako, pagal metus tai taip, bet pagal jūsų vidinę struktūrą esate jaunesnis, be to, mūsų nacionalinis turtas - reikia pašvitinti.
Labai jaudinausi, kol sužinojau. Kai paėmė biopsiją: yra ar ne? Tikrai baisiai nemalonu. Prašau gydytojo kloti teisybę. Jis pradeda nuo to, kad yra viena gera ir viena bloga žinia. Bloga, kad visi keturi mėginiai su piktybinėmis ląstelėmis. Gera - kad liga neapleista. Aš sakau: "Belieka pakartoti, ką pasakė mano bičiulis, rusų poetas Michailas Svetlovas, sužinojęs, kad jam vėžys. Paskambino savo motinai ir: "Tašči pivo, rak jest." ("Tempk alaus, vėžys yra".)
Išeiname iš gydytojo kabineto, šypsomės, žmona: tai tau nerado? Mane dar labiau suėmė juokas, sakau, rado. Ir savo draugams, bendraamžiams ir jaunesniems, kurie serga ir yra labai sutrikę, kartoju: tik nepulk į paniką, užtikrinu, kad mudu ne nuo vėžio, o dėl kokios banalesnės priežasties mirsime. Ir koks juokingas dalykas - tą mašinėlę loterijoje išlošiau, kai susirgau. Senąją atidaviau seseriai.
Tada buvo ūpas rašyti?
Eilėraščių nerašiau, o štai čia, ant stalo, didžiulis darbas, 400 puslapių, skaitau korektūrą. Kaip atsirado šis rankraštis? Į mane kreipėsi Vladas Braziūnas, atsiminimų knygos apie Eduardą Mieželaitį rengėjas. Įrašė jis mano pasakojimą, bet paskui jį apvogė, išnešė ir tą įrašą.
Pradėjau vartyti dienoraščius, rankioti gabaliukus, kuriuose kalbama apie E.Mieželaitį. Žiūriu, kad dėliojasi knyga, pradedu nuo pažinties ir baigiu jo mirtimi. Vis tiek E.Mieželaitis - didelė mūsų kultūrinio gyvenimo figūra. Tarp kitko, jaunimas pradeda tą suprasti. Jaunieji dabar visaip eksperimentuoja, o mes žiūrim, kad Miežis jau seniai tą darė, jau viską išbandęs. Taigi kol turėjau reikalų su medikais, rašiau ne eilėraščius.
Knygos pavadinimas kol kas - "Parnaso papėdėje", paantraštė - "Iš dienoraščio". Su nedideliais komentarėliais. Kol buvo blogai, aš dirbau. Ir kai nuėjau tikrintis, gydytojai sako: puikūs tyrimų rezultatai, sveikiname. Iš pradžių - baisus džiaugsmas, visiems skambinu, nuėjau, išgėriau. O kitą dieną man kad užėjo, kad užėjo... Suplanuota į Nidą, o aš net meškerių netvarkau. Galvoju, kodėl mane apėmė tokia baisi apatija. Išsigandau gyvenimo. Mirtis ne tokia baisi, tau nieko nereikia daryti, o gyvenime ką nors reikia, rupūže, veikti.
Darbas "moters organe"
Nidoje bent pasimaudėte?
Man uždraudė maudytis. Pabraidžiau, ir viskas.
Viktoro Miliūno našlei Angelei Miliūnienei jūsų apsilankymas pas ją Nidoje - visos vasaros įvykis.
Mane Nidoje ir prijaukino Viktoras. Kol rašytojai neįsigijo ten savo poilsio namų, važiuodavau pas Miliūnus, todėl dabar visada užsuku pas Miliūnienę, visada.
Jus visi įsidėmi Rašytojų klubo renginiuose - visada labai aktyviai užduodate klausimus.
Dabar jau gal mažiau. Dabar nedaug pareigų turiu: esu buvusio savo žurnalo redkolegijos ir Rašytojų klubo tarybos narys. Man klubas patinka - iš visos Rašytojų sąjungos veiklos dabar tik jis vienas rimtai tedirba.
Kokia jūsų pirmoji darbovietė?
Vežimėlis. 1942 metais Kauno geležinkelio stotyje vežiojau vokiečių karininkų lagaminus. Esu dirbęs vulkanizacijos dirbtuvėse, grojęs džiazą. Buvau neetatinis radijo bendradarbis. Atsirado etatas, reikia užpildyti anketą, o mano tėvas kalėjime, mamos broliai Amerikoje, taip ir negavau tos vietos.
Kur tik ėjau - niekas nepriimdavo, nes pradėdavau nuo: "Mano tėvas kalėjime..." Ir tada nuo Lietuvių literatūros katedros vedėjos Meilės Lukšienės gaunu raštelį: "Užsukite į "Tarybinę moterį". Redaktorė I.Povilavičiūtė ramiausiai priėmė, jai visą gyvenimą buvau dėkingas. Ten ir į komjaunimą įstojau, ėmiau po truputį kūrybos spausdinti.
Tokia pradžia. Išdirbau 4 metus, kaip sakoma, padariau karjerą: literatūrinis darbuotojas, skyriaus vedėjas, atsakingasis sekretorius. Paskui E.Mieželaitis ir juokiasi: "Algimantai, kiek galima moters organe sėdėti? Visi po 9 mėnesius, o tu ketverius metus. Eik į "Pergalę". Ten perėjau visas grandis, iki vyriausiojo redaktoriaus. Buvau į laisvę išsiveržęs porai metų - ten nelabai sekėsi.
Nuo "Pergalės" daug kas priklausė - net konkretaus rašytojo kūrybinis likimas.
Mūsų redakcijoje vyravo principas: neteikti pirmenybės jokiai grupei, pirmiausia žiūrėti ir paisyti kūrinio, o ne kokių nors šalutinių dalykų. Kadangi vienintelis toks storas žurnalas, turime atstovauti visiems rašytojams. Kietai to principo laikėmės.
Garsi rusų rašytoja Liudmila Petruševskaja užsuko į "Pergalę"?
Nelabai prisimenu. Kažkas visai neseniai priminė, kad lyg ir kažkokią pagalbą jai suteikiau.
Mano rusai draugai šiandien lyg ir puolami. Paties artimiausio, Roberto Roždestvenskio, jau 10 metų nėra. Andrejus Voznesenskis - po insulto. Rodė laidą per rusų televiziją, jis kažką nesuprantamai burba, o ekrano apačioje leidžiama teksto eilutė. Jevgenijus Jevtušenka dėstytojauja Amerikoje, Vasilijus Aksionovas irgi. Bulatas Okudžava miręs. Jis mano "Velnio tiltą" vertė: "Anielia djavolu rodnia..." - "Anelė pragaro merga..."
"Menu akimirką žuvingą..."
Studijavote kurse, kuriame susikaupė daug nacionalinių vertybių: Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis...
Beveik pusė mūsų kurso - medalininkai. Tais laikais konkursas susidarydavo tik į mediciną ir lietuvių kalbą ir literatūrą. Įstojome po visų karo ir pokario baisybių. Mokslas rodėsi tuo, už ko reikėtų kabintis, kai aplink tokie neramumai.
Kai priartėjo mano tėvuko šimtmečio sukaktis, surinkau medžiagą ir apie Justino, ir apie Alfos tėvą ir paskelbiau "Poezijos pavasaryje". Tai pirmoji nepriklausomos Lietuvos karta. Visi trys dalyvavo Giedraičių-Širvintų mūšyje. O mano tėvui patiko kariuomenėje - pasiliko. Beje, kartu su Juozo Apučio tėvu grojo Kunigaikštienės Birutės ulonų pulko orkestre.
Apie Justino tėvą daug primelavo V.Petkevičius "Durnių laive". Vienu metu V.Petkevičius buvo Seimo Saugumo komiteto pirmininkas. Tokiam žmogui - toks postas?! Jo, tokio plepio, per patrankos šūvį nereikėtų leisti, kur slapta medžiaga. Ir manęs nebūtų galima ten leisti, kadangi tuoj pat viską išplepėčiau.
Žvejai apskritai gana šnekūs. Prisimenate daug žuvingų akimirkų?
"Menu akimirką žuvingą..." Daugiausia esu žuvavęs su Alfa Maldoniu. Tada turėjau mašiną, jis dar ne. Iš pradžių numatėme tokią strategiją - nemeškerioti toje pačioje vietoje, važiuoti vis kitur, taip pažinti visą kraštą. Paskui pamatėme, kad blogai. Netinka. Reikia išsirinkti nuolatinę vietą. Išsirinkome Želvos ežerą, tik paskui viską sugadino greta jo įsikūrusi observatorija. Spiningaudavome. Ten esu savo 9,5 kg lydeką ištraukęs.
Juokingiausia, kad mečiau ir supainiojau, padariau vadinamąją barzdą, kol išpainiojau... Keliu ir galvoju, kad užsikabino už kelmo. O Maldonis niekaip negalėjo graibšto pakišti, maniau, kad iš pavydo nori mano laimikį paleisti. Kai parvažiavau, pamatė Vytautas Kubilius: Algi, būtinai reikia nufotografuoti, daugiau tokios niekada nepagausi. Nuėjau ieškoti aparato, kol suradau, žmona paėmė ir išdorojo.
Buvau įgudęs gaudyti karšius Kauno mariose. Kuršmarėse ešeriaudavau. Pati tobuliausia meškeriojimo rūšis - museliavimas. Čia mano mokytojas buvo V.Dautartas, bet taip ir neišmokau. Spiningauti moku ir su dugnine meškere moku.
Šeimos menininkai
Jūsų vaikai pasuko mamos, tekstilininkės, pėdomis - į vaizduojamuosius menus.
Sūnus studijavo ekonomiką, bet nebaigė. Tapo medžio drožėju ir restauratoriumi. Vienas didžiausių jo darbų - Rašytojų sąjungos durų restauravimas. Kai šv. Kazimiero palaikai buvo perkeliami į Arkikatedrą, jis su kolegomis restauravo koplyčią, karstą. Buvo padarę karietą, palaikus turėjo vežti žirgais, bet jų neatsiuntė iš Riešės, tada klierikai nešė ant pečių. Sūnus kvietė: ateik pažiūrėti, tėveli, kokią mes karietą padarėme. Nueiname - jokios karietos. Duktė baigė Dailės institutą. Žentas - skulptorius, marti - grafikė. Viena iš anūkių, Ona, baigė Dailės akademijos magistrantūrą. Ta, kuri dabar Vokietijoje, mokėsi M.K.Čiurlionio meno mokykloje, bet labiau į literatūrą linksta. Ištekėjo už vokiečio, už kryžiuočio. Tarp kitko, ji dažniau skambina iš Berlyno nei tie, kurie čia gyvena.
Kaip gimė eilėraščių ciklas "Galupio elegijos", skirtas sūnui Sauliui?
Man reikėjo kažkaip išsivaduoti iš sunkumo, tarsi katarsį patirti. Niekada iš jo nesitikėjome to - atrodė toks linksmas, po šiai dienai negaliu suprasti, kodėl taip pasielgė.
Tarybiniais metais, kai nebuvo jokių psichologinių pagalbų, į mane ne kartą yra kreipęsi susiruošusios žudytis merginos. Kitą sykį žmona pasijuokdavo: aš naktį atsikėlęs aiškinu telefonu, kodėl nereikia to daryti.
Dėl kitų eidavau į komjaunimo komitetą. Buvo tokia viena iš Panevėžio: laukiasi vaiko, o tėvai išvijo - nori žudytis. Reikėjo surasti, kur ją apgyvendinti. Paskui ji ateina ir įteikia man tuos nuodus - nebereikia. Kai Danutė Gailienė išleido knygą "Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje", padovanojo ir užrašė: "Konkuruojančiai firmai, gerb. Algimantui Baltakiui".
Ji žinojo, kad esu ne vieną ištraukęs iš savižudybės. Dieve Dieve, svetimus ištraukiau, o savo nepamačiau. Keliantieji ranką prieš save nepagalvoja, kokioje situacijoje atsidurs jų artimieji, tie, kurie juos myli.
