Neseniai ir vėl buvau Stokholme. Esu čia buvęs ir anksčiau – prieš daugelį metų skridau per šį miestą iš Rygos į Londoną. Tai nebuvo malonus laikas: baigėsi labai nemaloni kelionė į Latviją, nelaukiau grįžimo namo į Angliją ir norėjau pasilikti gana pilkame Arlandos oro uoste. Šį kartą skridau į Bromą – mažą ir patogų oro uostą, esantį beveik Stokholmo centre, kur į viešbutį galima greitai nuvykti taksi.
Švedija visada buvo lietuviškos svajonės dalis. Buvo kalbama, kad Švedija moka tiems, kurie nieko nedirba, ir kuo daugiau ilsiesi, tuo daugiau gauni iš valstybės. Girdėjome ir apie mokesčius Švedijoje, kurie buvo didesni už pajamas (švedai neva mokėdavo daugiau nei uždirbdavo, visą atlyginimą atidavę mokesčiams, tikriausiai dar ir iš motinų turėdavo skolintis). Ir mes žinojome, kad Švedija – pragariškai brangi.
Gaivus miestas
Tai nelabai panašu į realybę. Taip, mokesčiai dideli, tačiau žmonės
iš uždirbtų pinigų kai ką pasilieka ir sau, bedarbiai gauna pašalpas,
tačiau dirbti geriau nei nedirbti. Nors Švedija nėra pigiausia šalis
pasaulyje, kainos jūsų nenužudys, ypač jei nevažiuosite visur taksi ir
nors kartais keliausite puikiu viešuoju transportu.
Geriausias būdas pajusti Stokholmą – būti kuo arčiau vandens. Nors
Švedijos sostinė neturi šurmuliuojančio ir nešvaraus uostamiesčio (turiu
pasakyti, ir gerai, kad neturi), šią šalį kūrė ir formavo kelionių
idėja. Didžioji dalis kelionių tuo metu vyko jūra.
Stokholmas nėra itin svetinga arba patogi vieta (kaip ir likusi
Švedijos dalis), todėl ten žmonės įsikūrė galbūt greičiau atsidusdami ir
sakydami: „Bus gerai.“ Jie nešaukė visiems, kad tai įspūdinga vieta ir
mes būsime labai laimingi, žiū, kiek čia palmių ir kokie balti smėlio
paplūdimiai.
Stokholme gamta kiek įmanoma prijaukinta. Čia švedai įkūrė savo bazę,
stovyklą ir vėl pradėjo dairytis į tolius, mat tas, kas širdyje yra
keliautojas, toks liks visiems laikams.
Kai vaikštote kartu su kitais užsieniečiais senamiestyje (šved. gamla
stan), kur vinguriuoja akmenimis grįstos gatvės ir stovi mažos
parduotuvės, jaučiate, kad tai buvo tik laikina stotelė tiems, kurių
širdyje siautulys. Tai buvo tik sustojimas prieš kitas keliones, o ne
vieta ilgai gyventi ir numirti. Stokholmo gyventojai dažniausiai leidžia
laisvalaikį ne mieste, o išvažiavę į savo mažas sodybas už miesto – jie
bando, kai tik gali, pasprukti.