DELFI kalbintas A. Užkalnis šyptelėjo, jog net ir po daugybės metų kai kurie mitai lietuvių galvose yra taip įsišakniję, jog dauguma jais tiki labiau nei tikra tiesa.

Mitas apie tai, jog B. Nicholson yra jo sesuo, pasklido po vienos „Knygų mugės“ 2009 metais. O štai „visą tiesą apie Užkalnį“ atvirame laiške žiniasklaidai prieš daugybę metų išgalvojo ir paviešino ne kas kitas, o pats Užkalnis.

Tad ar tai, ką žinote apie A. Užkalnį, yra tiesa, ar tik jo paties išgalvoti ir dabar jau nebejuokingi mitai?

– Andriau, teko girdėti, jog Jūs ir Beata Nicholson esate brolis ir sesuo. Tik vienas iš tėvų skiriasi.

– Žmonėms patinka tikėti tokiomis pasakomis. Ir nors apie šią legendą seniai niekas nieko nerašė, ji iki šiol sau ramiai gyvena.

Šį mitą paskleidėme pirmosios mano „Knygų mugės“ metu dar berods 2009 metais. Tuomet ir Beata pristatinėjo savo knygą netoliese, kitame stende.

– Kaip kilo tokia mintis?

– Man atrodo, kad tai sugalvojo kažkas iš interneto komentatorių po to, kai parašiau kažką apie Beatos verslą, laidą ar knygą. Žmonės komentavo, kad tai – šeimos biznis, kad Beata yra mano sesuo ir aš ją reklamuoju.

Beata ir Thomas Nicholsonai

Šis juokelis pasirodė juokingas ir mes su Beata keliuose renginiuose viešai apie tai pajuokavome, nors tuose pačiuose renginiuose tai buvo ir paneigta.

Tai tikrai netiesa, Beata turi seserį ir aš 11 metų jaunesnę sesę.

– Ar buvote sugalvoję istorijai daugiau detalių?

– Vienas garsus interneto autorius Rokiškis Rabinovičius (Ričardas Savukynas) buvo parašęs kažką savo tinklaraštyje. Jis ir buvo išplėtojęs tą legendą, kad neva mus išskyrė vaikystėje: mane nusiuntė mokytis į religinę mokyklą, o Beata liko augti Kėdainiuose.

Bet šią istorijos dalį žmonės kažkaip praleido, tiesiog pamena, kad esame brolis ir sesuo, tik viešai tai neigiame.

– Kaip apskritai prasidėjo Jūsų ir Beatos draugystė?

– Mes beveik tuo pačiu metu gyvenome Didžiojoje Britanijoje. Beata buvo parašiusi savo pirmąją knygą, ten dalyvaudavo ir lietuvių bendruomenės susitikimuose, ji buvo ir mano pirmosios knygos pristatyme Lietuvos ambasadoje Londone. Gyvenome netoli vienas kito ir tiesiog pradėjome bendrauti.

O 2011 metais, kai grįžau į Lietuvą, taip sutapo, kad netrukus į Lietuvą grįžo ir Beata su šeima.

Tų sutapimų gana nemažai.

Andrius Užkalnis

– Šie sutapimai taip pat galėjo pakurstyti fantazijas apie Jūs siejančią giminystę.

– Kai žmonėms norisi sąmokslo teorijos ar žinoti paslaptį, kurios niekas nežino, tai jie susigalvoja, nors tai nėra teisybė.

Net ir vėliau, kai aš ką nors parašydavau apie Beatos vyro Thomo restoranus, žmonės taip pat komentuodavo, kad čia štai mano sesės vyras ir taip remiu šeimos verslą.

– Tai apie Beatos šeimos verlą Jūsų tekstuose nerasime nė vieno blogo žodžio?

– Kad su jais viskas gerai. Yra daug restoranų, apie kuriuos nesu nieko blogo rašęs.

Bet kad ne tiek daug tų publikacijų buvo. Buvo dvi publikacijos ir abi teigiamos. Statistiškai nelabai inkriminuojantis dalykas.

– Ar teko apie save girdėti ne paties sukurtų mitų?

– Dažnai kartojami mano praeities dalykai, pavyzdžiui – išvažiavimas į Didžiąją Britaniją 1995 metais. Prieš tai, berods 1992 metais, prasidėjęs darbas „Lietuvos radijuje“. Daugeliui tai neva buvo įrodymas, kad buvau ne paprastas, o nomenklatūrinių tėvų vaikas ir turėjau „blatą“.

Galiu ilgai pasakoti, kaip man viskas sekėsi ir kaip gavau darbą Didžiojoje Britanijoje, tačiau daugeliui vis tiek norisi tikėti, kad tai buvo šeimyninės rangos reikalas.

Žmonės liausis apie tai kalbėti turbūt tik tada, kai manęs nebebus. Gali galvą į sieną daužyti, bet jų neperkalbėsi. Žmonės tiki tuo, kuo nori tikėti.

Andrius Užkalnis

– Ar yra daugiau legendų, kurias pats apie save esate paskleidęs?

– Dar 2011 metais, kai dirbau portale lrytas.lt bei turėjau savo televizijos laidą, žmonės daug apie mane kalbėjo. Daug visokių nesąmonių. Tačiau geriausia istorija buvo tokia, kad mane išvarė iš BBC ir deportavo iš Anglijos.

Tada pats sugalvojau surašyti laišką portale, kuriame dirbau. Tai buvo neva skaitytojo, kuris iš tikrųjų pažinojo, kas yra Andrius Užkalnis, laiškas. Tame laiške parašiau, kad A. Užkalnis iš tikrųjų nedirbo BBC, dirbo tik valytoju, o kadangi valė BBC patalpas, tai turėjo leidimą, kurį paskui parodė Lietuvoje ir visi patikėjo, kad jis dirbo BBC.

Kad Užkalnis ten buvo tik juodadarbis, valė tualetus ir bičiuliavosi su visokiais rusų banditais, daužėsi rusų biliardinėse Rytų Londone, kad namuose visuomet vykdavo baliai ir panašiai. Daug visko buvo prigalvota. O viskas baigėsi tuo, jog mane už baisų elgesį deportavo iš Didžiosios Britanijos ir išmetė iš visų darbų.

Surašiau tą laišką kaip humoristinę istoriją.

Andrius Užkalnis

Apie tai, kad laiškas išgalvotas, žinojo tik mano redaktorius ir aš. Tačiau net ir lrytas.lt redakcijoje pusė darbuotojų patikėjo, kad tai – teisybė. Kai kurie net stebėjosi, kaip čia pati darbovietė apie savo darbuotoją taip paskleidė.

Būtent šio laiško atgarsius aš iki šiol skaitau interneto komentaruose: kad mane deportavo, kad tualetus valiau ir taip toliau. Šis dalykas tęsiasi.

– Tai, jog žmonės ir po tiek metų prisimena šiuo išgalvotus mitus, glosto širdį ar piktina?

– Jaučiu apmaudą, kad taip gerai sugalvojau. Nekalbu apie istoriją su Beata, nes tame juoke nieko blogo nėra, o ir nemanau, kad Beata gėdijasi, kad galiu būti jos brolis (šypteli), tačiau kalbant apie tą istoriją su deportavimu ir tualetų valymu...

Jeigu būčiau žinojęs, jog žmonės taip patikės ir ta istorija taip ilgai gyvens savo gyvenimą, kurio aš nebegaliu kontroliuoti, turbūt būčiau pasielgęs atsargiau.

Nesupratau, kokį demoną sukūriau. Labiausiai apmaudu dėl to, jog pats savo rankomis tai padariau. Niekas neliepė.

O man tikrai nėra malonu, kad yra šimtai tūkstančių žmonių, kurie tiki tokiais idiotizmais.

Andrius Užkalnis – DELFI fotografų taikinyje:

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (174)