Birželio viduryje atlikėjas šventė 60-ąjį gimtadienį, o šventinio turo metu, kuris prasidės lapkritį, jis paminės ir 45 metus scenoje.
– Aleksandrai, kuris jubiliejus Jums svarbesnis?
– 60-imt nėra pats džiaugsmingiausias jubiliejus. Amžius daro savo. O 45-eri – daug smagesnis jubiliejus, pats jaučiuosi 45-erių.
– Sakote, kad 60-imt nėra jau toks džiaugsmingas skaičius, bet juk šia proga pažymėjote ranką didžiule tatuiruote.
– Taip. Man ją šeima padovanojo (šypsosi). Galų gale įsigijau tokį instrumentą, apie kokį ilgai svajojau, jis ir pavaizduotas.
– Įsigijote instrumentą, apie kurį ilgai svajojote, tačiau ar tiesa, jog karjeros pradžioje grojote ir kūrėte nė nepažinodamas natų?
– Turbūt niekas nepradeda pažinodamas. Dievas mane apdovanojo gera klausa, galėjau viską atsirinkti ir girdėti. O kai jau prasidėjo profesionalus darbas ir repetcijos, teko groti iš natų.
– Ar gerai suprantu: muzikos mokyklos nelankėte?
– Ne, nelankiau. Visko pats pasiekiau.
– Scenoje esate nuo penkiolikos. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Labai norėjau patikti merginoms, tačiau nebuvau garsus sportininkas ar autoritetingas mušeika. Juk dažniausiai merginos į tokius „kietus bičus“ žiūri (šypsosi). Nusprendžiau, kad reikia išmokti groti ir per vieną dieną išmokau tris „The Beatles“ dainas. Pirštai buvo kruvini, bet buvau užsispyręs. O vėliau pradėjau groti mokyklos šokiuose ir panos jau į mane žiūrėjo (šypteli).
– Jaunystėje buvote geras ar tas „kiemo chuliganas“?
– Ne, nebuvome chuliganai. Rinkdavomės Kaune, prie Karo muziejaus, gerdavome kavą... Bendraudavome, skaitydavome protingas filosofines knygas, klausydavome roko operos „Jesus Christ Superstar“. Ji tuo metu kaip tik atsirado. Visa muzika buvo protinga.
– „Rondo“ istorijos pradžioje publika buvo kitokia, tiksliau – kitokie buvo standartai. Marijonas Mikutavičius yra pasakojęs, jog „Rondo“ koncertų metu pasukti švarką virš galvos yra „rokų rokas“. Kodėl?
– Visais laikais buvo ramių žiūrovų, kurie ateina, gražiai atsisėda ir galvoja: „aš nusipirkau bilietą, tai dabar mane stebinkite“. O yra ir buvo tokių, kurie visad įsijungia. Šie žiūrovai niekada negalvodavo „ką pagalvos kaimynai“.
Į tai reaguodavo ir milicija, nes tai vadindavo kaip „trukdymą kitam žiūrėti“.
– Ar skiriasi dabartinė ir ankstesnė publikos?
– Dabar yra visiška laisvė, bent jau didmiesčiuose. O mažuose miesteliuose vis dar galioja taisyklė „ką pagalvos kaimynai“.
– Nuo pat karjeros pradžios koncertuojate ne tik Lietuvoje. Kuris koncertas paliko didžiausią įspūdį?
– Greičiausiai, Mongolijoje. Ten turėjome du koncertus. Keliavome malunsparniais ir krovininiais lėktuvais, šalia dėžių. Tuo metu nebūdavo tokų reisų, todėl keliavome krovininiu lėktuvu tarp dėžių, visi susėdę ant suoliukų, garso izoliacijos nėra, susišnekėti neišeina, šalta...
O iš koncerto į koncerą – malūnsparniu.
– Vedėte jaunas, vos dvidešimties. Susilaukėte trijų vaikų ir visi jie pasuko muzikos keliu. Ar pats skatinote, o gal priešingai, visai to nesiekėte?
– Bet nesakiau nei taip, nei ne. Sakiau, kad patys pasirinktų. Bet nė vienas neprašė mano pagalbos, pastūmimo ar rekomendacijų. Jie patys nuėjo savo keliu.
Vyriausias sūnus Marius buvo didžėjus, tačiau save atrado elektroniniam marketinge, dabar jis dirba stambioje Estijos kompanijoje. Dukra Jurgita dainuoja ir kartu su „Rondo“, ir kartu su „Božole“ choru, o jauniausias Benas dirba su atlikėja Beatriče, pasuko į muzikos prodiusavimą.
– Ar tiesa, jog Jūsų dukra anksčiau dainavo praeityje garsioje grupėje „Mink Taką“?
– Dainavo (šypteli). Jie dainavo kartu su Marium Jampolskiu, jis tada taip pat dainavo toje grupėje.
– Artėja jubiliejiniai turo koncertai, kuriuose pažadėjote sau pasirodyti... net 15 kilogramų lieknesnis! Kaip sekasi laikytis šio, sau mesto, išūkio?
– Sportas, maistas. Praktiškai kas antrą dieną einu sportuoti. Jau mėnuo laiko.
Nors nežinau, ką daryti. Atrodo, kad svoris krenta, pats lieknėju, viskas gerai, net drabužiai jau keliais dydžiais mažesnis, bet veidas nelieknėje (šypteli).
– Ir paskutinis klausimas... Gerbėjams per koncertus dovanosite net 25 gerai žinomas dainas. Ar galite išskirti vieną, kurią dainuojant labiausiai suvirpa širdis?
– Yra tokia Tautvydos Marcinkevičiūtės daina „Netikėk, ką priešai suoks“. Autorė – mano labai gero draugo Gintaro Patacko žmona. Priedainis yra toks geras, kad jį gali įdainuoti bet kurioje vietoje. „Netikėk, ką priešai suoks, ką šnekės tau svetimi“ – labai geri žodžiai!
Bet kas svarbiausia, Gintaras man vis sako: priedainį tai padėjau aš rašyt, o autorystė tai liko jos! (juokiasi).
Visą interviu apie „pasilinksminusius“ gerbėjus, muziką, karjerą, šeimą bei šlovės sulaukusius vaikus, rasite vaizdo įraše:
