Kelioms valandoms susitikome su šiame mieste dirbančiu mūsiškiu Anatolijumi, kuris jau berods štai šešetą metelių, su pertraukomis poilsiui Lietuvoje, pluša pas maurus „Mauribalt“ laivų remonto įmonėje.
Per tokį šykštų laiką vis tik užteko laiko pasibastyti po Mauritanijos ekonominę sostinę. Pasisekė net pamatyti čia kursuojantį vieną ilgiausių traukinių pasaulyje, vežiojantį rūdą iš dykumos į uostą. Dviejų šimtų vagonų sąstato ilgis - beveik du kilometrai.
Juo ant viršaus keliauja ir visokie nebaudžiami „zuikiai“, kurie sugeba ir daiktus įvairiausius su savimi gabenti. Mirusių laivų uostas, lūšnynų rajonas, kupranugario skeletas kopose - ir į trijų parų kelią Sacharos pakraščiu link Nouakchott‘o.
Kažkaip dėl to „merso“ mūsų jau neramu - gi ne dykumų automobilis. Ramina tik tai, kad ir visureigiai juda šalia.
Jau pirmame posūkyje nuo greitkelio į smėlynus sėdame. Paskui mus - ir Jonas. Nieko sau pradžia. Jei taip ir toliau - numatytus 400 km nuvažiuosime ne per tris dienas, o per tris mėnesius. Jei neišdžiūsime. Visureigiai ištempia. Toliau - kelias visoks: smėlis, akmenys, uolos ir krūmynai. Žodžiu - ne Via Baltica.
Ir dar kupranugariai šalia šlitinėja. Mūsų vedlys sėdi šalia Vytaro ir rodo kelia staigiais rankų mostais, dažnokai plekšnodamas per šlaunį ir šaukdamas „gaz, gaz“! Reiškia - artėja kopa, reikia paspausti, kad neprasmegtume. Tokiu būdu per tris dienas visą dykumų vairavimo mokslą praėjome. Gal kur Latvijos pajūryje pravers...
Pirma nakvynė Sacharoje - vos pradėjus temti. Palapines pasistatome prie didžiulės kopos. Jokių lentelių, kad vaikščioti ja nevalia. Tąsyk ir priglundame. Mūsų Achmedas arbatos pagamina, patroškina kupranugario išpjovą. Gardu. Ir jokių prieskonių - tik žiupsnelis druskos. Turbūt virš Sacharos pats giedriausias dangus - kad taip čia Molėtų observatoriją komandiravus...
Sausio 8, pirmadienis. Septynioliktoji kelionės diena
Bundame su saule. Naktis vėsi, greičiau sušilt! Susisukam gan spėriai ir „jamam“ dykumą toliau. Jau mažiau akmenuoto kelio - daugiau smėlynų. Visi pojūčiai prisiderina prie aplinkos ir kelio. Tik krato. Kiekvieną kartą vis šlovinam amortizatorius, padangas (iš kurių pašalinamas trečdalis oro) ir kitas „senuko merso kūno dalis“.
Kitai nakčiai apsistojame „Banc d‘Arguin“ nacionaliniame parke. Daugybė įvairiausių paukščių. Tik gerokai toliau nuo mūsų kempingo. Ten budintiems kareiviams ant žemėlapio rodom, kur ta Lietuva. Kraipo galvas. Ir dovanų prašo. „Kadu“. Įprasta.
Silva nulekia į įlanką išbandyti savo "kaitą". Mes su Vytaru mankštinam kojas dviejų kilometrų žygiu iki vandenyno ir atgal. Daug šiukšlių. Aplankom vietinį žvejų kaimelį. Labai skurdus. Bet nebadauja jie čia. O vienas vaikas iš žaidžiančių dulkėse futbolą net tikrus futbolo batelius apsiavęs. Tiesa, parduotuvėje jie buvo dar prieš tūkstantį metų.
Jonas daugiausiai laiko praleidžia prie automobilio. Tiksliau – po juo. Nuo gausaus svorio ir „pagerinto“ kelio dykumoje lūžo galinis balkis - tenka gausiomis pastangomis bent kažkiek reanimuoti, viliantis, kad Nouakchotte rasime pakenčiamą remonto dirbtuvę. Kitaip kelionė gali pasibaigti...
Kaip grifai aplink besisukiojantys keli vietiniai už ketvirtį amžiaus judantį monstrą jau siūlo 700 eurų...
Sausio 9, antradienis. Aštuonioliktoji kelionės diena
Turbūt aktyviausia ir smagiausia Sacharos ralio dalis. Jau važiavimo pradžioje Achmedas įsitempia kaip styga ir atidžiai stebi kelią, vis duodamas nurodymus, kur sukti vairą. Viską atlikti reikia staigiai, važiuoti - greitai, kitaip įstrigsim. Sustot negalima.
O juk kolonoje turim ir sužeistą automobilį. Iki vandenyno pervažiuojame tris dideles kopas, tris sunkius etapus. Pirmajame jų tenka traukti Jono auto. Vėliau prie vairo sėda mūsų gidas: taip bus aiškiau, kur reikia važiuoti ir kokiu greičiu. Daug emocijų. Ir vaikiško krykštavimo, kai visa sunkiausia dalis jau už nugarų.
Visureigiams, aišku, tai lyg ir ne itin didelis išbandymas, tačiau mūsų „mersedesai“ prieš mirtį galės didžiuotis, jog savo „Dakarą“ jie jau įveikė.
Pasiekus vandenyną renkasi kolegų grupės. Vokiečiai, anglai. Teks laukti tris valandas, kol atslūgs vanduo ir pakrante judėti toliau. Apie 50 km. Iki pat 16 val. stumiant laiką reikia atlaikyti pusšimčio vietinių vaikų ataką, kurie reikalauja „kadu“ ir „bon bon“ (dovanų ir saldainių). Šį meną jie įvaldę tobulai: kartą ką nors davęs turėsi tokį zyziančių uodų spiečių visą laiką.
Net kantriausi pradeda juos vyti šalin pakankamai piktai. Visa meilė gražiems juodiems vaikučiams staiga išgaruoja.
Grupių gidai prie arbatėlės nusprendžia, kad lietuviai vyks pirmi. Tai gerai. Daug lengviau važiuoti per neišvažinėtą smėlį. Tokios malonės nusipelnome matyt dėl to, kad, pasak Achmedo „Lituania grup is gud, Engliš - veri bad“ ("lietuvių grupė gera, anglai - labai blogi").
Pajudėjom. Sistema paprasta ir tuo pat metu sudėtinga. Turi važiuoti greitai (70-80 km/h), neleisti, kad paplautų ratus banga, neužvažiuoti ant sauso smėlio. Taip ir laviruoji, skaičiuoji bangas, karts nuo karto gauni vandens, užčiuoži ant smėlio ir toliau. Adrenalino šou!!! Kažkas tokio!!!
Likusius 100 kilometrų iki Mauritanijos sostinės, beveik milijoninio miesto, keliaujame greitkeliu. Pamirštas jausmas. Nouakchottas pasitinka mus žaibuodamas. Rytojaus planas: pranešti artimiesiems, kad esam sveiki ir gyvi, nusiplauti druska gausiai aplipusius automobilius ir sutvarkyti Jono „monstrą“. Atsisveikinam su visureigių lietuviškąja grupe: jie savojo Dakaro važiuoja ieškoti į šiaurę, į Atarą. Ten sutiks ir oficialųjį ralį. Vėliau susitiksim Bamake. Pasiilgsim. Neblogai susibičiuliavom. O ir pagelbėjo jie mums nemenkai...
Kelionė nuotraukose:
