Savo mintimis skaudžią valandą G. Jaunius dalijosi specialioje Delfi laidoje, skirtoje A. Jagelavičiūtei atminti.
„Toks jausmas, kad ji tarsi žinojo, jog reikia suspėti, tarsi įtarė, kad to laiko nėra daug. Paskutiniais metais iš jos pusės jaučiau grįžimą link manęs, ji siūlydavo susitikti, jautėsi iniciatyva kažką kartu nuveikti. Dabar, žiūrint iš šios perspektyvos, susidaro įspūdis, kad ji tai kažkaip nujautė, bandė susidėlioti taškus. Aišku, čia tik pasvarstymas šiame fone, nes širdis labai skauda“, – svarstė pašnekovas ir tęsė.
„Tas jos išėjimas skauda kiekvieną dieną vis labiau. Prisipažinsiu nuoširdžiai, kad paskutiniais metais mes nesusitikdavome kasdien ar dažnai, matydavomės bendruose ratuose, susižvalgydavome, jausdavome, jog ryšys yra, bet ši žinia labai užgavo širdį. Galvoju, kodėl. Jaučiu, kad ne tik man tą širdį taip stipriai skauda, bet ir kitiems. Žmonės man nuolat rašo. Atrodo, kad jos išėjimas užgavo širdį visai Lietuvai.
Nesvarbu, ką žmonės apie ją kalbėjo – ar pasisakydavo gerai, ar piktai – visi buvo jos paliesti. Jos, kaip įkvėpimo, pavyzdys kartais mus suerzindavo, nes kažką ji pasakydavo apie mus pačius, apie mūsų pačių nelaisvę, drąsos stoką. Ji man pirmiausia buvo žmogus-ženklas, žmogus-menininkė, daug epitetų jai tinka. Bet pirmoje vietoje ji buvo visiems ženklas. Dabar, atsidarius žiniasklaidos puslapius, nerasime daug centimetrų ploto, kur nebūtų kažkas apie ją parašyta. Kodėl taip yra? Nes visiems širdis sujudėjo, visi skaito, žiūri, visi nori apie tai kalbėti ir išsikalbėti. Esu net ne Lietuvoje, bet net ir čia nėra valandos, kai negrįžtama prie Agnės temos, kokia ji buvo, kodėl taip atsitiko, kaip visi dėl to jaučiamės.
Tai yra mūsų kartos, mūsų epochos ryški asmenybė, ryškus žmogus. Net negali išskirti vieno konkretaus jos pasiekimo, ji buvo ryški dėl savo pačios gyvenimo, kad ir koks jis buvo, jis buvo įkvepiantis“, – kalbėjo G. Jaunius.
Agnės ir Gedimino draugystė užsimezgė prieš du dešimtmečius ir tęsėsi iki šių dienų. Prodiuseris prisiminė, kaip lengvai užgimė jų ryšys.
„Mes su Agne susipažinome lygiai prieš 20 metų. Tai buvo 2002-ųjų metų „Akvariumo“ finalas. Aš tikriausiai atsiminsiu akimirką ir kai mes susipažinome, ir kai sužinojau, kad jos nebėra. Tos akimirkos ryškios. Susipažinimas įvyko prie „Akropolio“, kur vyko šou finalas, ten vyko ir mūsų laidos pristatymas, tuo metu niekas nežinojo, kas yra ta „TV Pagalba“. Jau tada ji buvo šlovės ūžesy. Mes nutarėme pakalbėti ir praėjus kokiems porai mėnesių bei viskam nurimus, susėdome pasišnekėti apie galimybę dirbti kartu. Iškart pajutau, kad tai yra mano žmogus, pajutau, jog tinkame vienas kitam. Penkerius metus mes labai glaudžiai dirbome, buvome ne tik bendradarbių, bet ir draugų komanda. Turėjome intensyvų laiką.
Ar ji pasikeitė nuo to laiko? Sakyčiau, kad ji išsiskleidė. Kodėl mūsų ryšiui net nereikėjo atnaujinimų, todėl kad mes daug dalykų kartu pradėjome, kurie mums buvo labai svarbūs, žinau, apie ką svajodavome sugulę ant sofos, kai laukdavome kokio nors filmavimo. Tos mūsų svajonės buvo labai panašios, vėliau aš nuėjau šiek tiek organizaciniu, gamybiniu keliu, o ji išliko nuosekli, buvo centre ir savo svajonę ji įgyvendino. Jei atsimintume, apie ką mes svajojome būdami 20-mečiais, tai manau, ta jos vizija išsipildė su kaupu. Ji išsiskleidė kaip žiedas – plačiai, o jos kvapas buvo labai ryškus ir aromatingas. Ji buvo tikrai viena gražiausių ir ryškiausių mūsų sodo gėlių“, – šyptelėjo žinomas vyras.
Eteryje pasiteirauta, ar „TV Pagalbos“ laikais buvo koks nors įvykis, kurį Gediminas nešiojasi iki šių dienų. Pašnekovas neslėpė, kad tokių yra daug, bet vieną Agnė primindavo iki šiol.
„Jų labai daug. Aš žinau, ką ji man visą laiką prikaišiodavo. Truputį juokais ir truputį rimtai. Mes buvome Vilniaus komanda ir aš buvau jos vadovas, tad jai kartais tekdavo nuleisti savo ambicijas prieš mane, o aš tuo metu irgi buvau jaunas, ambicingas. Abu buvome jauni, tai mums būdavo momentų, kai reikdavo pasitrinti, kuomet nei aš, nei ji nepasiduodavo. Kartą turėjome eiti pas Seimo pirmininką, turėjome sakyti iš scenarijaus tekstus, bet, matyt, mums kažkaip nesklandžiai viskas ėjosi ir, matyt, aš tuos scenarijaus lapus numečiau, iš mano pusės buvo kažkoks ne taktas. Ir ji man visą gyvenimą primindavo, kad tą akimirką ji turėjo pasirinkimą – arba apsisukti ant kulno ir visus pasiųsti po velnių, arba surinkti tuos lapus ir viską padaryti iki galo. Ji pasirinko viską surinkti. Nežinau, ar kitiems ta akimirka turi didelę prasmę ir reikšmę, bet ji nebuvo tik tas žmogus, kuris laimi, kuri pastatys visus į vietą, ji galėdavo būti ir komandos žmogus, galėdavo būti ir antras žmogus, kai reikia, bet jai labiausiai sekėsi būti pirmuoju numeriu.
Kai kalbame apie jos gyvenimą, man atrodo, kad ir kaip tu pažiūrėti, jis buvo sėkmingas, įdomus. Jai pavyko nugyventi gyvenimą, kuriame ji visada buvo pelnytai ir lengvai priekyje. Net ir dabar, jai numirus jos vardas turi skambėti šiandien. Aš supratau, kad esu sūkurio dalimi, ji net išėjusi išliko centre, kuri įsuka mus visus, įsuka gyvybę, tai net ir šiomis dienomis pasitvirtino“, – pastebėjo jis.
Kad ir kaip būtų sunku, G. Jaunius sako, jog net ir netekties momente A. Jagelavičiūtė mus dar kartą įkvepia gyvenimui.
„Gyventi drąsiai. Įpūsti drąsos, įkvėpimo – tai buvo vieni didžiųjų jos talentų. Kai sakau drąsiai, tai nereiškia kažkaip drastiškai, o kvėpuoti pilnais plaučiais, nesitaikyti į stereotipus. Ji sulaukdavo negatyvo, nes ji ėjo savo keliu, o kažkas galvodavo, jog gali primesti kitą kelią, bet jiems nesisekdavo. Agnė yra pavyzdys, kad žmogus yra savo gyvenimo kūrėjas ir kaip tu nori jį gyventi, taip ir reikia. Matau joje daug pozityvo. Pastaruoju metu apie Agnę buvo daug gražių minčių, artima draugė Viktorija Jakučinskaitė gražiai parašė, kad ji buvo menininkė ir tas gyvenimas buvo didysis jos kūrinys. Kai mąstau apie jos gyvenimą, manau, kad jis buvo visko pilnas. Taip, iš vienos pusės tai yra didžiulis skausmas, didelė netektis mums, iš kitos pusės – tai priminimas, kad mes visi esame trumpalaikiai, visi mes kažkada numirsime. Tegul šis momentas bus Agnės įkvėpimas gyventi šiandien, gyventi drąsiai ir išdrįsti būti laimingais“, – kalbėjo laidos svečias.
Eteryje taip pat dalyvavo ir kita artima draugė – Jurga Klimaitė-Riebling, kuri paatviravo apie atsisveikinimo detales, netylantį Agnės telefoną ir ypatingą vietą, kurioje ji atguls amžinojo poilsio. Apie tai galite skaityti paspaudę čia.
Visas pokalbio įrašas – šio straipsnio viršuje.
