– Paskutinis tavo koncertas – minialbumo pristatymas – įvyko birželį. Nuo tada lyg ir jokių žinių. Tai kuo dabar gyvena Monika Liu?
– Gyvenu Londone ir Lietuvoje vis dar esu retas svečias. Nors rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius leidžiu būtent čia. Po minialbumo pristatymo dirbu toliau ir šiuo metu kuriu naują muziką. Būtent dėl to šiuo metu ir esu čia.
– Lietuva – tik stotelė. Ar kada ketini čia grįžti gyventi ir kurti?
– Kadangi į Lietuvą grįžtu dažnai, nesuspėju pasiilgti taip, kad priimčiau sprendimą grįžti gyventi čia. Iš tiesų, tikrųjų savo namų dar nekuriu niekur. O muzikinė veikla yra dėkinga tuo, kad neturi būti vienoje vietoje. Keliauji ne tu, o tavo muzika. Gali gyventi Aliaskoje, tačiau tavo muzika skambės Lietuvoje kiekvieną dieną.
– Lietuvišku muzikos pasauliu besidomintiems esi žinoma dėl to, kad atlikai dainą kartu su grupe SEL ir priklausei muzikos „šeimai“ „Silence“. Tačiau praeitais metais dalyvavai „Auksinio balso“ projekte. Ar atsirado didesnis dėmesys po šio projekto?
– Didelio skirtumo nepajutau ir nesureikšminu dalyvavimo tame projekte. Be to, grįždavau tik į filmavimus, todėl didesnio dėmesio nepajutau. Aišku, atsirado nemažai naujų pažinčių. Nors tuo metu jau kūriau savo pirmą minialbumą, sutikau eiti į projektą, nes man patiko jo idėja – išbandyti save atliekant kūrinius skirtingais muzikos stiliais. Be to, žinojau, jog jo vedėjas bus mano geras draugas, aktorius Giedrius Savickas. Pasiūlymą dalyvauti projekte gavo ir mano bičiulė, taip pat Londone gyvenanti Daiva Starinskaitė. Susitikusios abi nusprendėm, kad pabandysim.
– Studijavai JAV Berklio koledže, tačiau dėl muzikos mokslus nutraukei. Ar dar planuoji grįžti mokytis, ar atsidėsi tik muzikinei karjerai?
– Visada jaučiuosi alkana naujų žinių, tačiau kol kas mokslų pauzė vis dar tęsiasi. Tiesa, minčių turiu įvairių, bet šiuo metu mano visa veikla yra susijusi tik su muzika ir su kūryba.
– O kaip įsibėgėja tavo tarptautinė karjera?
– Bendradarbiauju su keliomis įrašų kompanijomis, prodiuseriais ir dainų autoriais, bet manau, kad apie tai kalbėti reikės tada, kai kažkas išleista bus oficialiai.
– Ar tau svarbus grįžtamasis kūrybos ryšys?
– Tikiu tokiu dėsniu, kad jei atiduodi, turi gauti ir atgal. Tam, kad galėtum ir vėl kažką atiduoti. Tobulas rato judėjimas. Žinau, ką reiškia tas jausmas, kai jauti, kad gali duoti labai labai daug, jog net atrodo gali susprogti, kiek visko daug, tačiau toliau tavo kambario sienų išeiti niekas negali. Turėjau tokį etapą. Labai svarbu, jei kūryba paliečia kitą žmogų.
– Londone tau teko dirbti įvairius, ne tik su muzika susijusius darbus. Gal jau gali pasidžiaugti, kad muzika tapo ne tik pagrindine tavo veikla, bet ir vieninteliu pragyvenimo šaltiniu?
– Visai kitoks gyvenimas, žymiai geresnis, jei gali išgyventi iš savo mylimos veiklos. Mėgaujuosi tuo ir esu patenkinta, kad būtent taip man ir yra.
– Kas tave pačią įkvepia gyventi ir kurti?
– Labiausiai ikvepiu pati save. Atrodo, kad galvoje yra kažkokia speciali vieta, apie kurią pagalvojus, pasirodo visos idėjos, begalė jausmų ir spalvų. Matyt, ten taip pat gyvena vaizduotė ir fantazija. Tai aš mėgstu ten įlįsti ir tiesiog atsijungti. Fantazuoti ir kurti. Ir žinoma, viskas vyksta tada, kai esi vienas.
– Ar tik tada ir gimsta tavo dainos?
– Kartais daina gimsta atsiradus kažkokiam mažam muzikos motyvui, kartais išgyvenant savo gyvenimą, kartais stebint kito žmogaus gyvenimą. Kartais atrodo, kad išgalvoji ir sugalvoji dainą. Bet tiesa, muzika mane inspiruoja labiausiai ir visų pirmiausia.
– Kuo būtum, jei nebūtum daininke?
– Detektyve.
