aA
Karaliaus Jurgio 5-ojo našlės karalienės Marijos biografija, išleista 1959 m. praėjus šešeriems metams po jos mirties (karalienė sulaukė 85-erių) laikoma viena išsamiausių karališkų biografijų. Tiesa biografas, rašytojas, keliautojas Jamesas Pope'as Hennessy'is, kalbinęs karališkosios šeimos narius, pikantiškiausių detalių į knygą neįtraukė, žinodamas, kad cenzoriai jų nepraleistų, rašo dailymail.co.uk.
Vindzorų šeima
© Vida Press

Gerokai po biografo mirties buvo išleisti biografo užrašai. Juose išsamiai aprašytos kelios dienos, kurias jis 1957 m. praleido kartu su Vindzoro kunigaikščiu ir kunigaikštiene jų įsigytame dvare netoli Paryžiaus. Buvo praėję 21-eri metai nuo tada, kai vyriausias karalienės Marijos sūnus atsisakė sosto, kad galėtų vesti išsiskyrusią amerikietę Wallis Simpson (Apie šią visą istoriją pakeitusią meilės istoriją jau buvo rašyta).

„12.30 val. buvau Paryžiaus šiaurinėje stotyje, kur laukė melsvas Vindzorų kunigaikščių kadilakas su <...> anglu vairuotoju. Važiavome siauromis priemiesčio Le Moulin de la Tuilerie gatvelėmis, kurias kunigaikštienė pavertė savo rezidencija. Automobilis pasignalizavo prie medinių durelių vartuose ir vartai atsidarė. Privažiavome prie durų, prie kurių stovėjo prancūzas liokajus su livrėja ir anglas liokajus.

Man nurodė eiti saulės nušviestu kiemu iki didelių kunigaikščio studijos langų – didžiulio kambario, įrengto buvusioje daržinėje, su dviem didžiuliais židiniais kraštuose, langais iki žemės per vidurį, žemėlapiais su jo kelionėmis po pasaulį ant sienų, suvenyrais ir uniformų sagomis.

Šis kambarys atspindi kunigaikščio gyvenimą", – pasakė man kunigaikštienė. Ant grindų buvo patiestas purus trijų žalių atspalvių kilimas, labai gaivus ir gražus. „Koks puikus kilimas, kunigaikštiene, dar neteko tokio matyti."

Iš pirmo žvilgsnio Vindzoro kunigaikštis atrodo kur kas mažesnis, nei įsivaizdavau. Jis – ne manekenas, bet proporcingas žmogus. Tik tada jo plaukai buvo sušukuoti atgal, jis atrodė raukšlėto veido, laukinis.

Jis paveldėjo iš tėvo akis ir dalį manieringumo. Jis gerdavo pieną, todėl kunigaikštienė vadino jį maža sena piktžaizde. Sakyčiau, kad ji gana kvaila moteris, nedidelio protelio, bet geranoriška ir nepalenkiamos valios.

Kaip ir jos namas, ji – tikra amerikietė, pietietė, lyg būtum grįžęs atgal į Alabamos valstijos sostinę Montgomerį, tik be samanų ant medžių.

Kunigaikštienė – viena iš keisčiausių mano per visą gyvenimą sutiktų moterų. Jos figūra plokščia, kampuota, pečiai siauri ir iškilūs. Galva labai labai didelė, veido išraiška arba suokalbiška (tarsi sakanti, žinau, kad bus labai smagu), arba supratinga – plati šypsena, išplėstos akys – blyškios, su išryškėjusiomis kraujagyslėmis, padažytos lūpos ir kanibališki dantys.

Dar viena veido išraiška atsiranda, kai kalbama apie karalienę motiną – artima įtūžiui, žadinanti nemalonius pojūčius.

Jos aukštą, lygią kaktą kerta vertikali rūpesčio raukšlę. Jos kaklas su išryškėjančiomis raukšlėmis išduoda amžių (61 m.). Apatinis žandikaulis masyvus, iš nugaros aiškiai matyti, kaip jis išsikiša virš kaklo iš abiejų pusių.

Name gausu gražių spalvų, idėjų ir daiktų. Apgalvoti visi įmanomi patogumai, siekiant sukurti sibaritišką gyvenseną. Jie – tarsi žmonės po kataklizmo ar po revoliucijos, narsiai besistengiantys puoselėti begalinę prabangą.

Namas tikrai amerikietiškas, bet, sakyčiau, to siekta sąmoningai. Lyginant su juo, karalienės motinos rezidencija Clarence House panaši į nuomojamą būstą.

Mano kambarys priestate labai gražus ir patogus, suplanuota ir įrengtas perfekcionisto. Kad ir ko panorėtum, čia viską būtum radęs – įvairiausių rūšių rašomojo popieriaus, nagų dildę, šepetį, vaisių, šalto vandens. Vonioje pristatyta kvepiančių buteliukų lyg ant turgaus prekystalio.

Įsikūręs savo kambaryje, išėjau į lauką ir patraukiau į kalvą palei malūną sukančią srovę. Už namo kampo radau kunigaikštį su beisbolo kepure iš veltinio. Jis aktyviai žingsniavo, šūkčiojo „Jawohl" (vok. „taip, žinoma") ir kitokius karinius vokiškus posakius prancūzų sodininkui, kuris kėlė akmeninį saulės laikrodžio stovą ant pamato.

Prie piešimo kambario lango prisispaudusi kunigaikštienė žvelgė abejingu žvilgsniu, viena ranka liesdama stiklą.

„Ar sodininkai – vokiečiai?" – pasidomėjau. Ne – vienas elzasietis, kitas ispanas, o berniukui tik 14 m.

„Bet kadangi kunigaikštis vokiškai kalba geriau nei prancūziškai, su jais bendrauja vokiškai. Tikiuosi, šią popietę pasikalbėsite su kunigaikščiu, – tęsė ji žaviai šypsodamasi. – Turėsite jį susirasi. Pamatysite, kunigaikščiui sunkoka įsivažiuoti."

Apie 15.30 val. įėjo kunigaikštis ir atsisėdo pasikabėti ant sofos priešais mano kėdę. Aplink šmirinėjo mopsai – Disraelis, Trooperis ir Davy Crockett.

Atmosfera buvo laisva, lengva, pagarba kunigaikštienei ir jos kunigaikščiui padarytai įtakai. Jis kalbėjo visiškai laisvai netgi delikačiausia tema, kurią netiesiogiai vadino „1936-ieji".

„Mano motina (karalienė Marija) nemėgo provincijos, – pasakojo jis. – Ji man sakydavo: „Gimiau Kensingtone, esu Londono gyventoja." Ji nekentė Sandringamo, Balmoral pilis buvo kiek geriau, bet visada per ilgai ten užsibūdavome. Sandringamas buvo nepakenčiamas."

Jis pridūrė: „Tegu tai lieka tarp mūsų, bet mano tėvas (Jurgis V) buvo siaubingo charakterio. Baisiai grubiai elgėsi su mano motina. Ji dažnai pakildavo nuo stalo, nes jis labai atžariai su ja elgėsi, mes, vaikai, visi išeidavome su ja. Žinoma, ne prie tarnų, o kai būdavome vieni."

Pasakiau, jog mane glumina tai, kad po vestuvių jo motinai teko save prislopinti.

„Manau, jūs teisus. Mano tėvas buvo labai valdingas. Pamenu, jis savaitei ar dviem išvykdavo medžioti į Midlandsą. Mums smagiausias laikas būdavo su ja viena – visada juokdavomės, juokaudavome. Be jo ji tapdavo kitu žmogumi."

Staiga jis pasakė: „Ar suvokiate, kad tik trys tikrai karališko kraujo asmenys likę gyvi? Mano sesuo, brolis ir aš."

Arbatos gėrimas buvo rimta, perfekcionistiška ceremonija, kurios metu kunigaikštienė didvyriškai stengėsi įvaldyti arbatinuką (akivaizdu, kad ji nepakenčia arbatos ir jaučiasi ne savo rogėse, ją pilstydama, bet kunigaikštis geria arbatą, puodelį po puodelio ištisą dieną patikino ji. Jis palieka pusę puodelio, arbata atvėsta", – pridūrė ji).

Kai vėl nuėjome į piešimo kambarį, kunigaikštienė įsitaisė ant žemos kušetės, apsiklojo kojas. Ji ne susirangė, o tarsi sugriuvo, taigi atrodo lyg lėlių teatro marionetė.

Kunigaikštienė: „Na, ar kunigaikštis padeda?"

„Neįsivaizduojate, kokia vertinga jo pagalba, kunigaikštiene."

Kunigaikštienė: „Jie su motina buvo labai artimi. Tikriausiai su visais pabendravote, prieš rašydamas savo knygą?"

„O taip, – atsakau. – Kunigaikščio sesuo daug padėjo ir karalienė motina."

Kunigaikštienė (vėsiu balsu): „Nemanau, kad karalienė motina žino apie karalienę Mariją."

Ji tęsė: „Man vis kas nors atsitinka. Kai pernai lankiausi Anglijoje, ieškojau naujos tarnaitės. Priėmiau vieną, kuri tvirtino, kad penkerius metus dirbo pas karalienę motiną. Atsivežiau ją čia, bet teko atleisti. Turėjau „Balenciaga" suknelę su krinolinu. Irene išlygino krinoliną, kai baigė, jau buvo nebeįmanoma suprasti, kas tai. Nusiunčiau į mados namus, bet net pats ponas Balenciaga negalėjo suprasti, ką ji padarė tam krinolinui. Ji sudegino penkias mano sukneles. Nustebau, nes pamaniau – jei tiek laiko dirbdama karalienei motinai neišmoko išlyginti krinolino, ko ji išmoko? Žinote, kai pamatau tų vargšių mergaičių (princesių Elizabeth ir Margaret) nuotraukas, sukneles su įveržtais pažastimis, prisimenu Irene. Norėčiau paimti tų mergaičių drabužius ir pralaisvinti."

Prieš vakarienę išsimaudęs ir persirengęs stovėjau valgomajame prie židinio. Plačiai atsidarė durys ir įbėgo kunigaikštis. Jis su palengvėjimu šūktelėjo, pamatęs mane. Mūvėjo raudonas kelnes, vilkėjo paltą ir dėvėjo smailėjančią kepurę su kailinėmis ausinėmis. Jam iš paskos ėjo liokajus, nešdamas drabužius.

Jis skubiai užlipo laiptais. Paskui nusileido, vilkėdamas škotišką languotą sijoną.

Kulniukų kaukšėjimas ir šilko šlamėjimas pranešė, kad ateina kunigaikštienė – ji nusileido laiptais, įsispraudusi į raudonai oranžinę siaurą tarsi pančiai suknelę. Po vakarienės kunigaikštis pakvietė peržiūrėti jo dokumentų, kuriuos laikė atsarginiame miegamajame.

Aukšta balta spinta su penkiais ar šešiais stalčiais stovėjo prie žaliu kartūnu apdengtos lovos. Mes susėdome greta ant lovos.

„Čia daug vertingos medžiagos, – pasakė jis. – Priešingai nei kunigaikštienė, sukaupiau daug dokumentų. <...> Peržvelkime 1936-uosius."

Jis paėmė du 1936-ųjų segtuvus, parodė man įvairių laiškų, galiausiai išėmė vieną karalienės Marijos laišką, kuriame ji maldavo netransliuoti (jo sosto atsisakymo kalbos).

„Tikrai galėtum apsieiti be įtampos ir emocijų, – perskaitė jis, o veidą iškreipė pasibjaurėjimas. „Ji netgi tai bandė daryti. Noriu paklausti, jei nebūčiau to padaręs..."

Pradėjome kalbėtis apie sosto atsisakymą. „Žmonės gali kalbėti, ką panorėję – už ar prieš, man nesvarbu. Bet viena tikra – elgiausi garbingai. O su manim pasielgė niekšiškai."

Mano nuomone, vienas tokio netikusio elgesio pavyzdys (pagrįstas sąskaitomis) – faktas, kad jis skyrė 4 000 svarų iš 8 000 svarų Šv. Jurgio koplyčios paminklui savo tėvui, karalienė Marija sumokėjo kitą pusę, o jo nė nepakvietė į koplyčios atidarymą ir niekur nepaminėtas jo indėlis.

Pasakiau: „Manau, karalienei Marijai buvo sunku suprasi jūsų dilemą dėl to, kad ji pati nebuvo mylėjusi."

Jis atsakė: „Jūs teisus. Mano motina buvo šalta moteris, šalta moteris. Manau, ir aš iki tol nebuvau patyręs meilės. Ne, nebuvau. Maniau, kad buvau, bet iš tiesų nebuvau mylėjęs."

Prieš mums grįžtant į piešimo kambarį jis ištarė su nuovargio gaidelėms balse: „Stengiausi, kaip galėjau. Stengiausi priartinti monarchiją prie žmonių."

Argi to nepradėjo Jurgis V ir karalienė Marija savo pramoniniais turais 1913 m. ir vėliau?

„Tam tikra prasme taip, bet ne visai. Prisiminkite mano senelį (Edvardą VII). Jo veidą nušviečia valiūkiška šypsena. Jis sėdėdavo atviroje karietoje, nuvažiuodavo nurodytu adresu, perkirpdavo kaspiną ir paskelbdavo apie atidarymą, o paskui grįždavo puotauti su savo merginomis. Nė neišlipdavo iš karietos. Stengiausi kaip įmanydamas visa tai pakeisti."

Likusį vakarą pokalbis sukosi apie bendro pobūdžio dalykus, šmaikštavome, juokavome, gėrėme viskį, kol staiga apsižiūrėjome (man buvo palikta pasakyti), kad jau be penkiolikos pirma. Tarnai dar nemiegojo, buvo derinamas pusryčių laikas, patiekalai. Kitą rytą įsitaisau prie dokumentų spintos. Negalėjau atsispirti pagundai ir skaičiau tik tuo laikotarpiu rašytus karalienės Marijos laiškus.

Jei po daugelio metų būtų išspausdinti, dokumentai atskleistų, koks chaosas kilo dėl sosto atsisakymo: rimti ministrų laiškai, nuoširdūs Buccleucho kunigaikščio maldavimai, Jorko kunigaikščio pagalbos pasiūlymai, puikios W. Churchillio santraukos, emocingi laiškai brangiajai Wallis nuo ledi Oxford, Dianos Cooper žinutės, vienas ar du vėsūs laiškai nuo karalienės Marijos.

Po dviejų valandų pro duris kyštelėjo galvą kunigaikštis ir paklausė: „Na?" Lyg vaiko, kuris buvo paliktas žaisti su nauju elektra varomu traukinuku. Pasakiau, kad dokumentai leidžia susidaryti autentišką įspūdį apie 1936-uosius.

Jis prisėdo ant lovos. Kalbėdamas apie karalienės Marijos vaidmenį šioje istorijoje, jis pasakė: „Bijau, kad mano motina moraliniu požiūriu buvo bailė. Ji niekada su manim apie tai nekalbėjo. Iki pa pabaigos, jei ką nors pasakydavau, ji tik sukosėdavo ir tai būdavo viskas. Ji vengė bet kokių diskusijų."

Mums kalbantis, duris ėmė braižyti šou ir įėjo kunigaikštienė – šį kartą žalia pliso suknia. Toks pat modelis, kaip vakar, tik kita spalva. „Daisy skambino (telefonu), – pasakė ji kunigaikščiui. – Prašė paklausti, ar rytoj po visko su ja papietausi."

Toliau skaičiau dokumentus. Pastarieji 20 metų buvo apgailėtini – kadaise įgijusiam išsilavinimą žmogui dabar beliko tik skrupulingai mandagiai atsakinėti į „Pelly Bible Foundation" laiškus ar įrašu paminėti snaiperio šaudynes Talahasyje. Floridoje. Negausi korespondencija.

13.30 val. man telefonu pranešė, kad jos karališkoji didenybė (iš tiesų kunigaikštienė neturi teisės vadintis šiuo titulu) kviečia mane kokteilio svetainėje. Pietums patiekė įdarytą upėtakį, tobulą Virdžinijos kumpį ir t. t.

Prieš vakarienę parodžiau indišką vielinį žaislą ir padovanojau kunigaikštienei, kad neštų sėkmę. Ji pasakė, kad paprašys „Cartier" padaryti tokį patį iš aukso ir koralų.

Vakaras prabėgo liežuvaujant ir šnekučiuojantis. Po vakarienės su kunigaikštiene aptarėme Juos ir Angliją, ji nuožmiai pasakojo, kaip prastai su jais buvo elgiamasi ir vis paminėdavo karalienę Mariją.

Kitą dieną kunigaikštienė sugalvojo vykti į Paryžių. Ryte, apie 10 val. pamačiau prie durų jos didžiulį automobilį, su tarnaitėmis, prikrautą lagaminų. Greitai ir ji pati nusileido laiptais – atrodė gaivi, pailsėjusi, vilkėjo stipriai apgludusi balto tvido kostiumėlį su blyškia kailine apykakle.

Vėliau nuvykau į geležinkelio stotį. Taip baigėsi įdomi viešnagė, kurios metu buvau labai šiltai priimtas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Naujose paviešintose karališkųjų rūmų nuotraukose - ir pirmieji savarankiški princo Louiso žingsniai (11)

Mažasis princas Louisas jau vaikšto! To įrodymas – paviešintos naujausios princo Williamo ir...

Per sporto renginį užpultas Arnoldas Schwarzeneggeris (4)

Holivudo žvaigždę Arnoldą Schwarzeneggerį šeštadienį per jo vedamą sporto renginį Pietų...

Princas Harry ir Meghan Markle švenčia pirmąsias vestuvių metines: parodė, kas meilės dieną liko už kadro (3)

Gegužės 19-ąją Sasekso kunigaikščiai švenčia savo pirmąsias vestuvių metines. Šia proga...

Vindzoro pilyje – karališkos ledi Gabriellos vestuvės: princas Harry į ceremoniją atvyko be žmonos (14)

Šeima, kolegos, artimieji šeštadienį rinkosi pasveikinti karališkosios nuotakos ledi Gabriellos...

Serialo „Melrouzas“ žvaigždė Heather Locklear ir vėl atsidūrė reabilitacijos klinikoje, artimieji nuleido rankas (18)

57 m. aktorė Heather Locklear vėl atsidūrė reabilitacijos klinikoje, patvirtino šaltinis...

Top naujienos

LKL užkulisiai: kodėl „Rytas“ nepanoro australo ir kaip pergalės neatnešė net pažadėti „iPhone“ laida „Krepšinio zona“ (23)

Eurolyga jau žino savo šių metų čempionus bei prizininkus, o po poros savaičių juos turės ir...

Mažame Lietuvos mieste dirbančiai gydytojai pacientai negaili pagyrų: kaip jai pavyko tapti visų mylima (23)

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ( VLK ) duomenimis, Lietuvoje dirba...

Sklinda kalbos apie „valstiečių“ partijoje bręstantį sukilimą: Skverneliui mato du kelius (192)

Dar prieš pirmąjį Prezidento rinkimų turą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS...

Valančiūnas – apie FIBA 2019 akistatą su kanadiečiais: pasistengsime „išspardyti užpakalius“ (5)

Atrodė, kad tai eros pabaiga: po septynerių ištikimybės metų Toronto „Raptors“ išmainė...

„Valstiečiai“ siūlo užmiršti Karbauskio kalbas ir žiūrėti į ateitį (119)

Porą savaičių blaškęsi ir traukimusi iš valdžios rinkėjus gąsdinę „valstiečiai“...

Tūkstančiams dirbančių – lemtingas galvosūkis dėl pensijų: termino pabaiga negailestingai artėja (84)

Kokio dydžio pensiją gausite? Ar likti II pakopos pensijų fonduose? Klausimai, kuriuos sau užduoda...

Vitulskienė atidarė plius dydžio drabužių parduotuvę: pagaliau moterys priima savo kūną tokį, koks yra (59)

Gegužės 20 dieną Erika Vitulskienė įsimins visam gyvenimui. Pirmadienio vakarą sostinėje...

Šeimoje – tikras stebuklas: pirmąkart gimė šešetukas, nesitikėjo net medikai (6)

Lenkijoje viena moteris pirmąkart šalies istorijoje pagimdė šešetuką, o kiekvienas naujagimis...

Po drąsaus Zelenskio žingsnio mato vieną kelią: tam jis turi tik pusmetį – kitaip smarkiai įklimps (141)

Komikas Volodymyras Zelenskis pirmadienį pradėjo visiškai naują vaidmenį, kai buvo...

Brandūs vyrai atvirai: kodėl jie renkasi jaunas moteris? (110)

Tenka daug kalbėtis su žmonėmis gana asmeniškomis temomis. Ypač mėgstu pasiklausyti, ką kalba...