- Paskutinį kartą, kai prieš porą metų koncertavote Lietuvoje, surengėte du koncertus – vieną Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje, kitą Vilniaus Kongresų rūmuose. Kokius prisiminimus tąkart išsivežėte iš mūsų šalies?

 - Pamenu, kad buvo labai linksma. Klaipėdoje susirinko labai daug beprotiškai linksmai nusiteikusių žmonių, su kuriais mes nuostabiai praleidome laiką. Per pastaruosius dešimt metų dažnai rengiu koncertus po atviru dangumi, tačiau nei vienas pasirodymas nebūna toks pat. Todėl labai nekantriai laukiu koncerto jūsų šalyje, nes aš su nauja grupe atvežu naują programą.
Candy Dulfer

 - Prieš porą metų lietuviams pristatėte naujausią savo albumą „Crazy“. Ar šįkart taip pat palepinsite publiką naujais savo kūriniais?

 - Taip, atvežu keletą naujų dainų, kurias įrašiau su nauja savo grupe – man labai smalsu, kaip Lietuvos publika jas priims. Tačiau atliksiu ir savo senus, visiems gerai žinomus kūrinius, kaip „Lily Was Here“ ar „Sax-a-Go-Go“.

 - Esate saksofonininkė, tačiau kartais koncertuose ir uždainuojate.

 - Taip, kartais pati įdainuoju savo kūrinius, tačiau aš nenoriu būti pagrindinė grupės vokalistė - esu saksofonininkė. Man patinka susikoncentruoti ties savo atliekama muzika. Jei dainai reikia moteriško vokalo ir aš galiu jį įdainuoti, taip ir padarau. Tačiau savo grupėje turiu nuostabią vokalistę, nes vokalas mano pasirodymuose taip pat yra labai svarbus.
Candy Dulfer koncertas Vilniuje

 - Dažniausiai džiazo koncertuose publika pratusi ramiai sėdėti kamerinėje aplinkoje prie staliukų ir gurkšnoti prabangius gėrimus. Bet jūsų pasirodymuose žiūrovai tiesiog šėlsta – šoka atsistoję ir iki prakaito iškėlę rankas ploja į ritmą viso koncerto metu. Ar nesunku išjudinti liaudį, kuri daug metų buvo pratusi klausytis muzikos rymant?

 - Seniau džiazo klubuose publika būdavo labai santūri. Tačiau tik Europoje. Amerikoje žiūrovai mėgdavo linksmintis ir klausantis tokios intelektualios muzikos. Džiazas iš tiesų puikiai tinka šokiams, tik mes tai buvome pamiršę. Aš nuo pat pradžių kovojau su tokiu požiūriu, nes augau klausydamasi punk, disco, pop, soul, reggie muzikos. Svarbiausias dalykas, kurį pasiėmiau iš džiazo, tai improvizacija ir laisvė. Popsas taip pat gali skambėti nuostabiai, jei jį atliksi džiazo muzikos principu.

 - Amsterdame turite savo džiazo klubą. Ar ten taip pat tvyro pašėlusi atmosfera?

 - Taip, kartu su dar dviem bičiuliais įkūriau džiazo klubą, kur žmonės galėtų ne tik pavakarieniauti, bet ir pasiklausyti geros muzikos. Tačiau ten publika taip pat ramiai nesėdi prie staliukų - kiekvieną kartą mes patraukiame kėdes į šalį, nes žmonės nori šokti ir šiek tiek išeiti iš proto. Jei ir turiu misiją šiame gyvenime, tai sugrąžinti jauniems žmonėms meilę džiazui. Ir to tikrai nepavyks padaryti būdais, aktualiais prieš 50 metų. Vieni žmonės turi tikslą pamaitinti badaujančius, aprengti skurstančius. Aš savo muzika noriu žmonėms suteikti teigiamos energijos, kuri yra gyvenimo kokybės, sveikatos ir džiaugsmo garantas.
Candy Dulfer

 - Kai koncertavote Vilniaus Kongresų rūmuose, publiką drąsinote nebijoti eiti iš proto: „Aš iš Amsterdamo, esu mačiusi visko, todėl manęs neišgąsdinsite“, - tąkart sakėte jiems...

 - Tiesa, mūsų šalyje žmonės išties mėgsta šėlti (juokiasi). Olandija yra supermaža ir niekuo neišsiskirianti valstybė. Bet mes esame prie jūros, todėl visą laiką turėjome vartus į pasaulį. Ir iš pasaulio galėjome pasiimti tai, ko mums reikia bei prisitaikyti sau. Įsileisdavome į savo širdis ne tik europietišką, bet ir amerikietišką muziką. Tačiau vienu metu mano tautiečiai viską pradėjo riboti, skirstyti pagal valstybes ir sienas. Bet tai yra taip klaidinga. Olandija neturi nei nuostabios gamtos, nei kalnų, nei naftos. Mes esame išskirtiniai tuo, kad esame šiuolaikiškas viešbutis kitoms kultūroms. Nereikia savęs riboti. Tai kartoju ir savo koncertuose. Juk atsipalaidavus ir išėjus iš proto niekam nepakenksi. Nebent kažkas iš tavęs pasijuoks, bet kažkam pakelti nuotaiką taip pat nėra blogai.

 - Pradėjusi savo karjerą prisistatydavote ne džiazo, bet populiariosios muzikos atlikėja. Kodėl?

 - Nes tuo metu džiazo muzikantai neatrodė labai šaunūs. Jei būčiau visus klausytojus kvietusi į savo džiazo koncertus, jie nebūtų atėję. Žmonės tiksliai nesuprato, kokią muziką aš atlieku. O popsas jiems skambėjo priimtiniau. Tačiau dariau tai ne specialiai. Tiesiog norėjau, kad klausytojai ateitų ir mane geriau pažintų. Nes vien tik išgirdę, kad pasirodymo metu skambės saksofonas, visi galvodavo, kad tai bus labai rimtas vakarėlis.

 - Sugriovėte solidaus ir kostiumuoto džiazo muzikanto mitą. Koncertuose nebijote pabrėžti savo moteriško seksualumo ar publiką pralinksminti kokiu šmaikščiu juokeliu... Ar dėl to iš klasikinio džiazo mėgėjų nesulaukėte prieštaringų reakcijų?

 - Kartais pasitaikydavo. Kai kurie piktindamiesi manęs klausdavo: „Kodėl negrojate tikro džiazo?“, „Kodėl jūsų koncertuose viskas turi būti taip garsiai ir pašėlusiai, kodėl negali būti ramiai?“ Kai buvau jaunesnė ir ne taip pasitikėdavau savimi, neretai sudvejodavau, ar elgiuosi teisingai. Bet širdyje visada žinojau einanti teisingu keliu. Jei nepasiduosi kitų žmonių peršamai nuomonei ir klausysi savo vidinio balso, sulauksi teisingo grįžtamojo ryšio. Šią pamoką išmokau pati ir stengiuosi ja pasidalinti su kitais. Tai akivaizdu, bet kai kurie tai pamiršta, kaip ir aš. Tačiau nuvykusi į Ameriką supratau, kad turiu daryti ne tai, ką primeta kiti, bet klausytis savo vidinio balso. Nepaisant to, kad savo repertuare aš turiu tik vieną hitą, žmonėms patinka tai, ką darau. Todėl esu dėkinga savo tėčiui, kuris man neleido sudvejoti ir ragino daryti tai, ką noriu. Klausytojai įvertino ir pamėgo mano muziką, nes kūriau ją iš širdies.
Candy Dulfer

 - Skaitytojai man neatleis, jei nepaklausiu apie jūsų stilistą, besirūpinantį jūsų seksualiu įvaizdžiu...

Užaugau gana senamadiškoje aplinkoje, todėl pradžioje rengdavausi kukliai – užsimesdavau seną tėčio švarką, rinkdavausi suplėšytus džinsus, nutrintus batus. Tačiau jei į mano koncertus ateina žmonės ir moka pinigus, jie tikisi ne tik gero koncerto, bet ir gražaus reginio. Juo labiau, kad scenoje muzikuoja moteris. Todėl pradėjau rūpintis savo išvaizda, rinktis efektingus aukštakulnius, aptemptas suknutes. Mano idealas yra Miles'as Davisas, vienas intelektualiausių ir genialiausių muzikantų, kada nors gyvenusių šioje Žemėje. Jis scenoje visada atrodydavo fantastiškai su savo ekstravagantiškais kostiumais, išraiškingais akiniais nuo saulės ar kitais ryškiais aksesuarais.

Dabar manau, kad eiti į sceną apsirengus bet kaip yra netgi nepagarba klausytojui. Tiesa, kartais aš galbūt persistengiu. Žmonės ir pakritikuoja mane, kad pasirinkau per aukštus aukštakulnius ar per trumpą sijoną. Kai fotografuojuosi reklamoms, mano įvaizdžiu pasirūpina profesionalūs meistrai, bet koncertams aprangą renkuosi pati, neturiu stilisto. Jei peržvelgtumėte mano senas nuotraukas, tikrai pastebėtumėte, kad aš neturiu patarėjo įvaizdžio klausimais, nes kartais su savo sceniniais drabužiais tikrai „nepataikau“. Kartais tai tikrai labiau tinka vakarėliui nei džiazo koncertui (juokiasi). Tačiau man taip rengtis patinka. Žinoma, taip pat patinka ir atrodyti lieknai, bet ne visada pavyksta. Kartais priaugu svorio, o kartais numetu per daug ir mano grupės nariai stebisi, kur dingo mano užpakaliukas ir krūtinė (juokiasi). Tačiau kai keliauju su koncertiniais turais, prieš pasirodymus nevalgau, nes dėl pilno skrandžio sunku groti saksofonu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (58)