Princai Williamas ir Harry sutiko lydėti motinos karstą tik vienuoliktą valandą – juos įtikino tėvas, ir pats norėjęs eiti paskui jį vežusią karietą. Princas Philipas įsikišo į pasiruošimą laidotuvėms siekdamas užtikrinti, kad abiem princais bus tinkamai pasirūpinta.
O du artimiausi Dianos padėjėjai buvo priversti įrengti improvizuotą morgą, nes dėl rugpjūtį fiksuoto karščio patalpoje, kur buvo laikomas kūnas, buvo nepakenčiamai karšta. Be to, kūną galėjo nufotografuoti paparaciai.
Televizijos kanalas „Channel 5“ parodė dokumentinį filmą „Diana: 7 Days That Shook The Windsors“, kuriame keli pagrindiniai asmenys davė interviu ir atskleidė kai kurias detales, kaip buvo ruošiamasi princesės Dianos laidotuvėms, kurias visame pasaulyje stebėjo 2,5 mlrd. žmonių.
Rugpjūčio 31 d. rytą, kai pasaulis sužinojo apie šoką sukėlusią princesės Dianos mirtį, Britanijos elektros sistemos operatorė „National Grid“ užfiksavo elektros energijos panaudojimo šuolį, nes žmonės tuo pat metu įjungė virdulius ir televizorius. Taip pat šalies bažnyčiose padaugėjo žmonių, o psichologinės pagalbos linijos, padedančios apie savižudybę galvojantiems žmonėms, sulaukė daugiau skambučių.
Teigiama, kad karalienė, sužinojusi apie Dianos mirtį iš savo asmeninio sekretoriaus, pareiškė mananti, kad kažkas „sugadino automobilio stabdžius“. Taip pat buvo nuspręsta nežadinti miegančių princų. Visa šeima taip dėl jų nerimavo, kad tą dieną per pamaldas Balmorale buvo uždraustas bet koks princesės Dianos paminėjimas.
Karalienė taip pat nurodė visame dvare pašalinti televizorius ir radijo imtuvus, kad jaunųjų princų netraumuotų jų motinos mirties detalės.
Kai princas Charlesas panoro skristi į Paryžių ir atskraidinti buvusios žmonos palaikus, karalienė iš pradžių jam uždraudė skristi privačiu lėktuvu. O princas Harry, kuriam tada buvo 12 metų, maldavo leisti skristi su tėvu, tačiau jam buvo liepta likti namuose.
Princesės Dianos liokajus Paulas Burrellas atskleidė, kad pirmą kartą pagalvojo, jog kažkas įvyko, kai Diana neatsiliepė telefonu.
„Diana visuomet savo rankinėje turėjo mobilųjį telefoną, todėl aš paskambinau jai, ir telefonas vis skambėjo ir skambėjo ir skambėjo, ir aš pamaniau, kad labai keista, nes ji visuomet atsiliepdavo“, – sakė jis.
Jis kartu su Dianos vairuotoju Colinu Tebbuttu ir apsaugos konsultantu nuvyko į Paryžių pasirūpinti jos palaikų pargabenimu. P. Burrellas pasakojo, kaip nuvyko į „Pitie-Salpetriere“, kur Diana mirė, ir pamatė jos kūną: „Kai įėjau į palatą ir ją pamačiau, aš nuoširdžiai pamaniau, kad ji iš tiesų nėra mirusi, kad tai tiesiog pokštas, labai nevykęs pokštas ir kad ji gali pabusti“.
C. Tebbuttas sakė: „Visiems buvo šokas. Man nerimą kėlė pati palata, nes ten buvo vis karščiau, ir pažvelgę virš princesės lovos mes pamatėme, kad ant stogų buvo žmonių, kurie norėjo ją nufotografuoti, tačiau nežinojo, kuri tai buvo palata. Mes greitai paprašėme antklodžių, ir stovėdamas ant kėdės ar uždengiau langus, dėl ko kambaryje pasidarė dvigubai karščiau. Pastebėjau, kad princesės plaukai juda dėl ventiliatorių, kuriuos pastačiau kambaryje, ir sekundės dalį pamaniau, kad ji gyva, kas buvo labai kvaila“.
„Prie manęs priėjo princas (Charlesas) ir man padėkojo už tai, kad ten buvau, ir paklausė, ar buvo kokių nors dvasininkų, ir Paulas nuėjo ir atsivedė du vikarus, ir jie su slaugėmis įėjo į vidų ir uždarė duris“, – pasakojo vairuotojas.
Tuo metu Londone tuometinio ministro pirmininko Tony Blairo patarėja Anji Hunter paskambino savo vadovui: „Paskambinau Tony, kuris tuo metu buvo Sedžfilde, ir jis iš karto davė nurodymus: „O Dieve, tai labai svarbu, privalome elgtis labai protingai“.
Princesės Dianos mirtis buvo precedento neturėjęs įvykis, ir Bakingamo rūmai turėjo vos savaitę suorganizuoti jos laidotuves. Buvo sudarytas komitetas iš Kensingtono, Bakingamo ir Sent Džeimso rūmų, vyriausybės, policijos ir Spencerių šeimos atstovų.
A. Hunter atskleidė, kad kilo įtampa dėl kai kurių laidotuvių aspektų, įskaitant ir dėl to, kas turėtų eiti paskui karstą, nes Dianos sūnūs iš pradžių nenorėjo to daryti.
„Pamenu, ir man iki šiol šiurpas per kūną nubėga apie tai pagalvojus, kaip mes kalbėjome apie tai, ir staiga iš telefono, kuriame buvo įjungtas garsiakalbis, pasigirdo princo Philipo kančios kupinas balsas, jis pareiškė, kad „čia kalbame apie berniukus, kalbame apie šiuos berniukus, kurie neteko savo mamos“. Ir mes visi iš karto įsisąmoninome tai“, – pasakojo ji.
Princesės Dianos asmeninis sekretorius Patrickas Jepsonas sakė, kad laidotuvių organizatoriai nebuvo tikri, kad visi žmonės tilps Vestminsterio abatijoje.
„Nebuvo jokio instrukcijos, kuria buvo galima vadovautis, jokio precedento, jokios tradicijos. Pamenu, pasakiau, kad jeigu turite sąrašą žmonių, kuriuos princesė 1995 metais kvietė per Kalėdas išgerti kokteilio, tuomet pakvieskite visus tame sąraše ir tikrai nepraleisite nieko svarbaus“, – sakė jis.
Laidotuvių kortežą, kuris per Londoną važiavo apie šešis kilometrus, stebėjo gatves užplūdę 2 mln. žmonių. Princesės karstas buvo dengtas švinu, todėl svėrė apie 317 kilogramų. Jo nešikams teko pasitreniruoti Vestminsterio abatijos viduje su dviem betono luitais.
Po oficialios laidotuvių ceremonijos princesės Dainos palaikai buvo nugabenti į Spencerių šeimos namus Altorpe, kur vyko privačios laidotuvės.
