Aktorei I. Muravjovai sukako septyniasdešimt. Atrodytų, garbingas amžius, tačiau juostų „Maskva netiki ašaromis“ bei „Pati žaviausia ir patraukliausia“ žvaigždė net negalvoja apie poilsį. Ji, kaip ir anksčiau, labai atsidavusi darbui, kuriam pašventė didžiąją dalį savo gyvenimo.
Neteko vienintelio mylimojo
I. Muravjova yra viena iš nedaugelio aktorių, visą savo gyvenimą likusi ištikima vienam vyrui. Daugiau kaip keturis dešimtmečius ji gyveno santuokoje su režisieriumi Leonidu Eidlinu, kuris beveik prieš penkerius metus mirė nuo insulto. Aktorė sunkiai pergyveno mylimo žmogaus netektį, nes dėl jo buvo netgi pasiryžusi atsisakyti karjeros.
Režisieriaus ir aktorės meilės istorija prasidėjo Centriniame vaikų teatre. L. Eidlinas pakvietė I. Muravjovą į savo pastatymą „Pasaka apie keturis dvynius“. Netrukus abu suprato, kad juos sieja šis tas daugiau nei vien darbiniai santykiai.
Naujiena apie jų santuoką aplinkiniams tapo netikėtumu. Po vestuvių jaunavedžiai persikėlė į Leonido kambarį. Iš pradžių Irina labai ilgėjosi tėvų namų. Per pirmąją vakarienę su vyru ji negalėjo sulaikyti ašarų – tiek ją traukė atgal į tėvų namus.
Dideli vaikai – didelės problemos
1975 metais sutuoktiniai susilaukė pirmagimio, kurį pavadino Daniilu. Po dvylikos metų I. Muravjova vyrui padovanojo antrą įpėdinį – sūnų Jevgenijų. 2005 metais pasaulį išvydo pirmasis aktorės anūkas Ivanas. Tačiau vyresniojo aktorės sūnaus santykiai su berniuko mama nesusiklostė ir I. Muravjova prarado visaverčio bendravimo su Ivanu galimybę. Apie tai aktorė nemėgsta kalbėti, todėl belieka tik spėlioti, kaip viskas klostosi.
Kalbant apie jaunėlį aktorės sūnų, iš pradžių jis susiejo savo gyvenimą su televizija, o prieš kelerius metus nusprendė užsiimti verslu: Jevgenijus Eidlinas Maskvos centre atidarė gastropabą „Ryžaja boroda“. Užeiga buvo itin populiari, tačiau truko tai neilgai ir nerukus ją teko uždaryti. „Barą pardaviau, – sakė Jevgenijus. – Dabar jis turi kitą pavadinimą ir kitus savininkus.“ Kai kurie gastropabo darbuotojai skundėsi, kad taip ir nesulaukė priklausančio uždarbio.
Nevisavertiškumo kompleksas
Savo laiku aktorė prisipažino, kad buvo griežtai auklėjama, tačiau nepaisant visko, laiko tai teisingu sprendimu. Tėvų baimė buvo tokia didelė, kad I. Muravjova visą gyvenimą bandė laikytis šeimoje išmoktų taisyklių.
„Tėvai buvo griežti. Žinojau, ką galima, ir ypač – ko negalima. Nieko buvo negalima. Galima buvo tik tai, kas privalu: eiti į mokyklą, mokytis muzikos, nešti gerus pažymius, draugauti su geromis mergaitėmis, – prisipažino aktorė. – Kodėl retai duodavau interviu? Nes bijojau pasakyti kažką kvailo. Arba priešingai, dėl žinomumo išskleisiu plunksnas, ir tai bus tokia gėda, tėvai išraus, mama pasakys: „Vaike, ar tu savam prote?“.“
I. Muravjovą labai slėgė tas faktas, kad ji taip ir nesulaukė iš tėvo pagyrimo. „Mane labai ilgai persekiojo nevisavertiškumo kompleksas. Bijojau, kad esu labai baisi, tikrai neištekėsiu. Paprasčiausiai norėjau vaidinti teatre. Apie kiną net negalvojau. Tėtis apskritai nei karto nepasakė, gerai suvaidinau ar ne. Mama po „Karnavalo“ pradėjo manimi didžiuotis“, – pasakojo aktorė.
Nervinė krizė
Sulaukusi keturiasdešimties, I. Muravjova patyrė krizę. Ji paliko teatrą „Mossoviet“, kuriame ilgą laiką dirbo ir jautėsi tokia nereikalinga, kad norėjo visiems laikams pamiršti aktorės profesiją. „Tada norėjau pabaigti su teatru ir menu. Staiga su siaubu suvokiau, kad mano karieta subyrėjo, aš nerealizuoju savęs, nepatinku nei sau, nei kitiems. Viskas blogai, viskas siaubinga. Visas kinas jau praeityje, apskritai, jau viskas praeityje“, – prisiminė I. Muravjova.
Tačiau sunkūs laikai praėjo ir aktorė toliau savo vaidmenimis džiugino žiūrovus. Septyniasdešimties metų jubiliejus sutapo su gastrolėmis Izraelyje.
