62 metų aktorius mirė 1999 metų rugpjūčio 22 d. Tuomet Rusijos „šiaurinėje sostinėje“ vadinamame Sankt Peterburge, kur gyveno aktorius, buvo siaubingai karšta, ir jo podukra Anželika Nevolina pasakojo, kad tai smarkiai pablogino aktoriais sveikatos būklę. O juk A. Demjanenką buvo galima išgelbėti.
„Rugpjūtį aš išvykau į Gruziją. Rodėsi, viskas buvo gerai, ir dėdė Saša buvo puikios nuotaikos. Jį paguldė į ligoninę prieš operaciją. Gulėjo dvivietėje palatoje. O rugpjūčio 22 d. dėl didžiulio karščio jį ištiko infarktas. Paradoksalu, bet ligonėje jam niekas negalėjo padaryti šuntavimo, nes visi kardiochirurgai atostogavo!“ – pasakojo legendinio aktoriaus podukra.
Po šios tragedijos jos mama dar aiškinosi su gydytojais, tačiau nebuvo ko kaltinti, o ir prasmės tą daryti nebebuvo.
„Mama vėliau klausinėjo, kaip taip gali būti, kad iš karto visus gydytojus išleido atostogų. Jai atsakė: „O jūs manote, kad per tą laiką mirė tik Aleksandras Sergejevičius?“ Po patėvio mirties man liko daug jo asmeninių daiktų. Štai ir dabar sėdžiu ir žiūriu į jo mėgtą laikrodį su gegute. Sėdėdamas po juo jis visuomet užmigdavo, o aš negaliu... Ranka nekyla nukabinti. Dabar jam būtų buvę 83 metai. Dėdė Saša niekada negalvojo apie mirtį: jis norėjo tęsti karjerą, ir daugelis iš jo to tikėjosi“, – su liūdesiu akyse prisimena A. Demjanenkos podukra.
Šimtai žmonių anuomet atėjo atsisveikinti su aktoriumi, tapusiu savotišku Leonido Gaidajaus komedijų veidu.
„Kai mes važiavome į kapines per Troickio tiltą, daugybė žmonių stovėjo abiejose prospekto pusėse. Kapinėse buvo tiek žmonių, kad nebuvo įmanoma pereiti. Aš paėmiau dvi dėdės Sašos seseris už parankių ir pati atvedžiau jas prie karsto. Štai taip žiūrovai jam padėkojo. Jam ant kapo žmonės vis dar neša gyvų gėlių“, – pasakojo A. Nevolina.
Kiek už kultinį vaidmenį uždirbo Šurikas?
Sovietinė komedija „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“, kino ekranuose pasirodžiusi 1965 metų rugpjūtį, tapo tikra bomba Sovietų imperijoje. Net ir dabar, prabėgus penkiasdešimčiai metų, kino juosta, rodoma per televiziją, pelno aukštus reitingus.
69 milijonus 600 tūkstančių žiūrovų – tokią įspūdingą auditoriją filmas į kino sales sutraukė vien per penkis 1965 metų mėnesius. Sovietinio kino nomenklatūrininkai, iš pradžių filmui skyrę antrą kategoriją, pakeitė savo nuomonę ir skyrė aukščiausią kategoriją – tai buvo retas reiškinys sovietinio kino istorijoje.
„Šuriko nuotykiai“ tapo vienu populiariausių sovietinės imperijos filmų per pokarinę istoriją, tačiau kūrėjų uždarbiai, žvelgiant iš šiandienos pozicijų, kelia sumišimą ir gailestį – talentingi žmonės, priešingai nei Vakarų menininkai, buvo visiškai nevertinami.
Kokie gi „Šuriko nuotykių“ finansiniai skaičiai? 1965 metais bilietas į kino teatrą kainavo 25 (į dieninį seansą) ir 50 (į vakarinį seansą) kapeikų. Nesunku suskaičiuoti, kad filmas vien per penkis pirmuosius rodymo mėnesius turėjo surinkti 17 milijonų 400 tūkstančių rublių, ir tai, jei darysime prielaidą, jog filmas buvo rodomas dieną.
Žvilgtelėkime į juostoje nusifilmavusių kultinių aktorių „kontraktus“. Solidžiausią atlyginimą gavo Šuriką įamžinęs A. Demjanenka – jis uždirbo 3376 rublius. G. Vicinas ir J. Nikulinas gavo po 1620 rublius, o štai trečiasis niekšelių kompanionas, kurį suvaidino E. Morgunovas, gavo dvigubai mažesnį atlyginimą – 810 rublių.
M. Pugovkinas, filmo pirmoje novelėje suvaidinęs darbų vykdytoją, uždirbo 875 rublius, o vienos pirmųjų sovietinio kino sekso bombų N. Selezniovos, viename filmo epizode nusivilkusios suknelę ir likusios tik su maudymosi kostiumėliu, drąsa įvertinta 450 rublių.
Filmo režisierius L. Gaidajus gavo 2375 rublių honorarą, be to, 1500 rublių jis gavo kaip scenarijaus bendraautoris.
Lyginant su vidutine tuometine sovietinės imperijos piliečio mėnesine alga, siekusia 90 rublių, pinigai gali atrodyti nemaži. Tačiau, tarkime, sovietinių respublikų partiniai šulai kas mėnesį uždirbdavo 500–600 rublių.
Pagal tuometines produktų ir prekių kainas A. Demjanenka, pavyzdžiui, už gautą honorarą galėjo dešimt metų pietauti, valgykloje kirsdamas dažnai neįkandamą kotletą, užsigerdamas kompotu. Arba nusipirkti dešimt plokštelių grotuvų. O jei būtų investavęs į vieno kambario kooperatinį butą Maskvoje (3000 rublių), po penkiadešimties metų būtų galėjęs pasigirti (A. Demjanenka mirė 1999 metais), kad kultinis vaidmuo galų gale jam padėjo gauti bent kiek padoresnį atlygį.
Tačiau gautų 3376 rublių nebūtų užtekę „Žiguliukui“ – 1971 metais pradėtas gaminti VAZ-2101 kainavo 5500 rublių, tad aktoriui būtų reikėję gauti dar vieną panašų honorarą, jog galėtų sėsti prie Sovietų imperijos piliečių išsvajoto automobilio vairo.
