Vaikystė – tarp suknelių
Gianni mama Francesca buvo siuvėja ir Redžo (Reggio) miestelyje Pietų Italijoje turėjo nuosavą drabužių krautuvėlę, kur būsimas mados kūrėjas pirmą kartą pamatė eskizus, iškarpas ir įspūdingus apdarus. Jau nuo dvylikos metų berniukas kasdien po pamokų padėdavo mamai, o ji sūnų mokė dirbti nuo aušros iki aušros ir pasikliauti vien tik savo darbo rezultatais.
Vis dėlto motinos ir sūnaus santykiai nebuvo tokie puikūs, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Gianni atiteko šeimos atstumtojo vaidmuo, o visą savo meilę ir šilumą ponia Francesca dovanojo antrajam sūnui Santo. Galbūt todėl būsimas dizaineris nė per žingsnį nesitraukė nuo mamos, kasdien įdėmiai stebėjo, kaip ji dirba.
„Aplink mane buvo vien suknelės. Daugybė suknelių. Manau, dėl to, ką pasiekiau, turiu būti dėkingas savo motinai, – viename interviu prisipažino mados kūrėjas G. Versace. – Tiesa, nebuvau jos numylėtinis, greičiau – pagalvėlė, į kurią ji dažnai tarsi adatas susmeigdavo savo priekaištus.“
Mokydamasis mokykloje Gianni piešė eskizus, Italijos kino dievaites Giną Lollobrigidą ir Sophią Loren puošė neįtikėtinomis vakarinėmis suknelėmis. O kai po mokyklos įstojo studijuoti architektūros, užteko vos vieno vienintelio mamos pasiūlymo tapti visateisiu padėjėju, kad jis nertų atgal į madą. Būtent mamos dirbtuvėse gimė pirmosios įstrižai kirptos šilko suknelės, kurios vėliau tapo savotiška „Versace“ mados namų vizitine kortele.
Nuosava imperija
Nuo pat pradžių G. Versace stengėsi įsisavinti tuo metu Europoje gyvavusias idėjas, naujus stilius, žavėjosi mados parodymais Paryžiuje ir Londone, iš kur namo, į Italiją, atsiveždavo labiausiai patikusius audinius, pavyzdžius ir ryškiausius įspūdžius.
Netrukus apie jaunojo Versace talentą sužinojo vienas turtingas Milano verslininkas ir pasiūlė jam darbą. 1972 metais Gianni išvažiavo į Milaną suprasdamas, jog pasitaikė galimybė platesnei auditorijai parodyti savo sugebėjimus ir nevalia jos atsisakyti. Jau netrukus „Florentine Flowers“ kompanijos savininkas pasiūlė Gianni sukurti pirmąją savo kolekciją. Pirmas blynas nebuvo prisvilęs: kolekcija sulaukė didelės sėkmės, o jaunas italas netgi kaip premiją už savo darbą gavo „Volkswagen“ automobilį atviru stogu.
Netrukus Gianni tapo nepaprastai populiarus ir vienu metu pradėjo dirbti dizaineriu net keliuose mados namuose – „Genny“, „Callaghan“ ir „Istante“. „Tuo metu jis buvo tarsi vaikas, degantis aistra kurti drabužius“, – sakė Marisa Zanetti, vienos didžiausių Italijos kompanijų „Callaghan“ kūrybos direktorė. Mados namai jį plėšė į gabalus užversdami vis naudingesniais pasiūlymais, tačiau pats Gianni, piešdamas eskizus, svajojo apie sėkmingą nuosavą verslą ir nepriklausomybę.
Svajonei išpildyti trūko, regis, tik vienos, tačiau taip dažnai koją kišančios smulkmenos – pinigų. Laimei, svajonės pildosi: vieną dieną ant kuklaus Gianni būsto slenksčio pasirodė brolis Santo, tuo metu džiaugęsis sėkminga finansininko karjera. Jis nusprendė padėti broliui, persikraustė pas jį į Milaną ir čia jiedu 1976 metais sukūrė naują prekės ženklą „Gianni Versace SpA“: Santo ėmėsi rūpintis finansais, o vėliau prie brolių prisijungusiai jaunesniajai sesei Donatellai patikėta rūpintis reklama ir ryšiais su žiniasklaida.
Kodinis žodis „pernelyg“
„GV Milane. Čia ir dabar. Absoliuti ekstravagancija“, – tokia reklama 1977-ųjų liepos mėnesio žurnale „Harper’s Bazaar“ prasidėjo Versace era. 1978 metų kovo 28 dieną G. Versace pristatė pirmąją autorinę moterims skirtą kolekciją. „Tie, kurie sėdėjo pirmose eilėse, dėjosi akinius nuo saulės, kad apsaugotų akis nuo ryškiai spindinčios didybės. Kuris apdaras gražesnis? Neįmanoma nuspręsti“, – apie pirmąjį šou rašė žurnalistai.
Moterims sukurtos Gianni kolekcijos visada išsiskyrė prigludusiais siluetais, mini sijonais, labai giliomis iškirptėmis ir atviromis nugaromis – tai tapo „Versace“ vizitine kortele. Jausmingumas ir atvirumas iki šiol yra pagrindinės šių mados namų kolekcijų sudedamosios dalys. Šis italas niekada nebijojo eksperimentuoti: šilką, kurį jis dievino ir kuris dažnai tapdavo jo kolekcijų pagrindu, derino su metalo detalėmis, grubia oda ir dirbtinu kailiu.
Mados meistras provokavo publiką, jo kūryboje visko buvo „pernelyg“: suknelės pernelyg drąsios ir pernelyg ryškios. Būtent Gianni buvo tas, kuris madai įsiūlė siauras kelnes, ekstremaliai trumpus sijonus, korsetus ir prigludusius kostiumus. Daug kas negalėjo priprasti prie dizainerio stiliaus, kuris atrodė vulgarus – pernelyg trumpi ir siauri sijonai, pernelyg gilios iškirptės, pernelyg aukšti kulnai...
„Noriu sukurti madą, kuri gyvena. Sukneles, kurios juda. Manau, dizainerio atsakomybė – bandyti sulaužyti taisykles ir nugriauti kliūtis. Esu truputį panašus į Marco Polo – keliaujantis ir miksuojantis įvairias kultūras“, – yra sakę G. Versace.
Provokuojanti, bet klasika tapusi – taip būtų galima apibūdinti bene garsiausiu Gianni kūriniu vadinamą juodą neo-punk stiliaus suknelę su aukso žiogeliais. Ja pasipuošusi filmo „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ premjeroje 1994 metais pasirodė aktorė Elizabeth Hurley. Suknelė (Hugh Grantas, kuriam tą vakarą į parankę buvo įsikibusi Liz, visai nė prie ko) padarė tokį įspūdį, kad netrukus niekam nežinoma E. Hurley pasirašė sutartį su „Estée Lauder“ ir pradėjo kino karjerą.
Hipnotizuojanti Medūzos galva
Medūzos galvą, kaip mados namų simbolį, išrinko pats Gianni. Tai yra tiksliai perpieštas marmurinės Rondaninio Medūzos Gorgonės atvaizdas, vaizduojantis momentą, kai nuostabaus grožio moteris pavirsta baisiu monstru. Pasak mados kūrėjo, medūza simbolizuoja senovės graikų klasikos grožį ir žavesį, ji – grožio ir paprastumo sintezė, tiesiogine prasme paralyžiuojanti ir hipnotizuojanti. Šiame simbolyje mados kūrėjas įžvelgė moterišką galią, grožį ir valdžią. Vėliau jo sesuo Donatella pasakojo, kad jos brolis norėjo būtent šio ženklo todėl, kad „kiekvienas, kuris įsimylėdavo Medūzą, negalėdavo jos pamiršti“ – jis nuoširdžiai tikėjosi, kad „Versace“ kolekcijos turės tą patį magnetinį efektą.
G. Versace – vienas iš nedaugelio dizainerių, kuris pasirinko tokį sudėtingą simbolį. Kita vertus, „Versace“ Medūza tapo tokiu pat kultiniu vienetu, kaip ir pats prekės ženklo kūrėjas.
Visų galų meistras
G. Versace kūryba neapsiribojo vien kolekcijomis: jis kūrė kvepalus, laikrodžius, odos dirbinius, namų tekstilę, taip pat – kostiumus operoms, baletui, dramos spektakliams. „Už nuopelnus madai ir muzikai“ apdovanotas dizaineris sukūrė kostiumus 25 operos ir baleto pastatymams, jis aprengė Madonną kultiniame Quentino Tarantino filme „Keturi kambariai“, kartu su geru bičiuliu Eltonu Johnu sukūrė šiuolaikišką Giuseppe Verdi operos „Aida“ versiją. Vis dėlto pagrindinė Gianni veikla ir didžioji jo aistra buvo drabužių kolekcijos, juolab kad už jas jį dievino ir spauda, ir pirmojo ryškumo žvaigždės – nuo Madonnos iki princesės Dianos.
Mirtis ant namų slenksčio
Italų mados diktatorius ne tik aistringai kūrė, bet lygiai taip pat aistringai gyveno. Užgriuvusi sėkmė buvo tokia milžiniška, kad jis galėjo sau leisti viską. Jis daug keliavo, pirko didžiulius namus, vasarnamius, švaistė pinigus antikvarinėse parduotuvėse, leido prabangias knygas ir, žinoma, mylėjo. Be abejonės – aistringai.
Visą straipsnį skaitykite IKONA.TV portale ČIA.
