Vos per vienerius metus ji išleido šešis hitus, atsidūrusius pirmoje populiariausių dainų sąrašo vietoje. Vos per pirmąją savaitę ji sugebėjo parduoti 1,1 mln. albumo „Born This Way“ kopijų. Jos dainoje „Telephone“ Beyonce tapo pritariančiąja dainininke. Tačiau dabar mažai ką sudomino naujienos apie Lady Gagos sužadėtuves su Tayloru Kinney (jis pasipiršo su širdelės formos žiedu per Valentino dieną!). Ji dainuoja duetu su Tony Bennetu ir neaišku, kuriam iš jų šis duetas teikia daugiau naudos. Kas nutiko?
„Ar taip yra dėl to, kad ji nebeišleidžia nieko gera?“, - elektroniniame laiške klausė „The Huffington Post“ pramogų redaktorius Christopheris Rosenas. Jeigu „gera“ muzika reiškia tą, „pagal kurią smagu šokti, gurkšnojant aromatizuotą degtinę“, tuomet taip, ji neišleido nieko gera. „Artpop“ ir „Cheek To Cheek“ perdirbinys nėra tokie geri kaip jos ankstesnė muzika. Tačiau tokia takoskyra labiau susijusi su Lady Gagos asmenybe, negu jos hitais. Ji pasiekė naują sudėtingumo lygį su „Bad Romance“ ir „The Fame Monster“, tačiau jos muzika tebuvo daugiausia nesėkmingos pastangos su keliais kabliukais.
Iš esmės jos diskografija yra lengvai įsimenama popmuzika, kuri net nemėgino prilygti tai sudėtingumo kartelei, kurią užkėlė jos aprangos sprendimai, postmodernistinis požiūris į vaizdo klipus ir agresyvios užuominos į Andy Warholą. Lady Gagos žavesys visada būdavo supakuotas. Ji iškilo kaip tikra artistė, turinti savo nuosavą mitologiją ir simbolizmą – tokios atlikėjos pasaulis nebuvo regėjęs nuo Madonnos laikų. Štai čia prasidėjo jos žavesys – ir čia jis baigėsi.
Abiejų dainininkių kūrybiškai kontroversiškas stilius išlaikė apdairią pusiausvyrą tarp kapitalizmo ir ardomosios veiklos, nes jos abi figūruodavo radijo hitų forma. Madonna išliko svarbi, manevruodama ankštoje erdvėje tarp šių sričių, tuo metu Lady Gaga persistengė, savo šlovės laikotarpiu per prievartą maitindama mus savo meniškumu. Štai kodėl Lady Gaga jau išeina, o Madonna toliau kelia „kontroversijas“ masėms.
Pažvelkime į „Artpop“. Šis albumas perša idėją, kad Gaga yra menas. (Galima suprasti labai pažodžiui: anksčiau popkultūra buvo mene, dabar menas yra mano kuriamoje popkultūroje.) Su „Applause“ Gagos avangardizmas tapo tuščiaviduris kaip Jeffo Koonso pripučiamos gyvūnų figūros. Būti avangardiškam, eksperimentuoti bet kurioje terpėje, visada reiškė išsiveržimą iš priimtos aplinkos ir atsisakymą konkuruoti. Tačiau Gaga apsimetė avangardiste, nors jos tikroji motyvacija buvo varžytis dėl šlovės.
K. Perry chronologija ir artėjimas šlovės link yra didžiausia kliūtis Gagai. Ten, kur Gaga pasinėrė į reikšmes ir pretenzijas, K. Perry nedaro nieko panašaus. Jos dainose gali būti dainuojama tiek apie ją, tiek apie 13 metų mergaitę iš Tulsos, kuri tikrai jaučiasi kaip plastikinis maišelis. Kaip rašė Richas Juzwiakas po jos pasirodymo per „Super Bowl“ finalą, „neaišku, ar Katy Perry turi ką pasakyti, ar ji turi kokią nors unikalią perspektyvą, kokių nors pajėgumų mesti iššūkį ar nustebinti kokią nors personą už šiek tiek pakvaišusio ir kartais sentimentalaus įvaizdžio“.
Palygindami visas tris dainininkes, matome, kad ten, kur Madonna ir K. Perry išsaugojo savo šlovę, Gaga išblėso. K. Perry tapo tarsi indu popkultūrai, Madonna savo personos gudrybes pripildė artistiškumo, tačiau jos abi pripažįsta dirbtinę savo šlovės prigimtį. Mes žinome, kad šios atlikėjos sukurtos mums, tarsi „Josie And The Pussycats“ („Džozės ir Katyčių“) laboratorijoje.
Gagai nepavyko ne dėl to, kad ji buvo neautentiška – tokios yra visos popmuzikos žvaigždės – bet dėl to, kad ji atsisakė pripažinti savo įvaizdžio tikrovę. Gaga gali niekada nedingti kaip tūkstantmečio popmuzikos ikona, tačiau kol ji neperteiks autentiško neautentiškumo, kurį regime K. Parry ir Madonnos atveju, tikėkimės, kad ji turės pakankamai vietos tai mėsos suknelei savo šaldytuve.
