Su piešinių serija „Underworld“ išgarsėjęs menininkas Lietuvą atsimena tik iš senų ir net baimę paauglystėje kėlusių šeimos nuotraukų, tačiau šiandien į šią šalį Europoje, kaip DELFI interviu pasakoja pats Kaz, jis keliauja su dideliu smalsumu ir džiaugsmu.
– Kaz, daliai žmonių buvo staigmena sužinoti, kad jūs turite lietuviško kraujo – ar tuo didžiuojatės? Papasakokite plačiau apie savo šeimą bei jūsų ryšį su Lietuva.
– Tiesą sakant, sunku didžiuotis tuo, ko tu nekontroliuoji, tačiau tikrai galiu pasakyti, kad aš myliu savo lietuviškas šaknis. Tai, kad gimiau Amerikoje man suteikė šiek tiek kitokią perspektyvą augant. Iš išorės aš atrodžiau kaip įprastas amerikietis – buvau baltaodis ir šviesiaplaukis, tačiau vidumi visada suvokiau, kad esu kilęs iš kitur. Faktas, kad mano tėtis mane pavadino Kazimieru, o mano pavardė yra Prapuolenis, man buvo amžinas priminimas apie mano kilmę. Nuo tos dienos aš visada stengiausi, kad mano vardas būtų tariamas teisingai, lygiai taip pat džiaugiausi pasakodamas kitiems apie savo šaknis.
Mano tėtis, kuris yra kilęs iš Verbalio (miestelis Vilkaviškio rajone – DELFI), į JAV emigravo 1949 metais. Jis buvo konservatyvus ir labai religingas katalikas. Mūsų namuose mes turėjome būtinai kalbėti lietuviškai. Nepaisant to, tiek aš, tiek mano broliai ir sesuo, kuomet tapome paaugliais tarpusavyje dažniausiai kalbėjome angliškai. Mano tėvai su mumis kalbėjo lietuviškai, o mes jiems atsakydavome angliškai. Tačiau net ir tada mano lietuviškas žodynas buvo labai ribotas, jis buvo vaikiškas.
Mano tėtis svajojo apie grįžimą į Lietuvą, tačiau jis mirė 1988 metais – vos keletą metų prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Kuomet aš augau, mano tėtis nuolat kartodavo, kad kai Lietuva taps laisva – jis, mama ir mes ten grįšime. Tai mane labai gąsdino, nes Lietuvą atsiminiau tik iš nuotraukų, kuriose buvo įamžintos giminių laidotuvės ir senos moterys, stovinčios purvinuose laukuose. Aš buvau amerikietis, kuris buvo pamišęs dėl merginų, rokenrolo, komiksų, animacinių serialų, filmų ir televizijos. Aš norėjau nuvykti į Kaliforniją, dalyvauti paplūdimių vakarėliuose ir leistis į ilgą kelią. Mano tėtis taip ir nepritapo prie gyvenimo JAV, tačiau jis buvo labai geras ir švelnus žmogus. Apie jį turiu tik pačius geriausius prisiminimus.
Mano mama buvo kilusi iš Klaipėdos, tačiau ji kartu su šeima paliko Lietuvą ir išvyko į Vakarų Vokietiją, kai jai buvo 5-eri. Galiausiai 1956 metais visi jie emigravo į JAV. Mano tėtis padėjo mano mamos šeimai persikraustyti į JAV. Ji buvo labai stipri moteris, tačiau man labiausiai patinka pasakojimai apie jos kūrybingumą. Ji labai greitai adaptavosi prie gyvenimo JAV ir buvo pametusi galvą dėl Elvio Preslio.
– Šiemet jūs atvykstate į Lietuvą pirmąjį kartą. Ar ką nors daugiau esate girdėjęs apie šią šalį? Ar turite kokių nors lūkesčių?
– Žinau tik tiek, kiek man buvo pasakota ir tai, ką skaičiau pats. Mano vaikiška fantazija Lietuvą matė tarsi „Fiddler On the Roof“ (filmas, kuris pasakoja apie žydų gyvenimą kaime, esančiame Rusijos imperijoje – DELFI). Tačiau nuo 1990 metų aš galėjau pastebėti geresnį šios šalies vaizdą, taip kaip dabar – sparčiai augančią Europos valstybę. Internete yra begalė vaizdo įrašų apie Lietuvą. Viliuosi, kad čia aš būsiu šiltai sutiktas, esu sudomintas pačiais lietuviais lygiai taip pat, kaip ir jie manimi bei mano darbu.
– Ar turite susidaręs sąrašą vietų, kurias norėtumėte pamatyti Lietuvoje?
– Dalyvausiu kaip svečias „Comic Con Baltics“ renginyje. Jame jau yra suplanuotos veiklos man, pavyzdžiui, įvairūs seminarai, interviu. Taigi aš turiu šiokį tokį darbų sąrašą. Aš taip pat labai nekantrauju pasivaikščioti po miesto gatves, aplankyti žymias vietas ir pasidomėti menu. Dievinu keliones, tačiau pastaruoju metu esu gana užimtas dėl darbo su „Kempiniuku Plačiakelniu“ Los Andžele.
– Ar visada norėjote būti menininku? Kaip jūsų gyvenime atsirado dailė?
– Aš norėjau kurti piešinių serijas. Norėjau rašyti ir piešti savo komiksą. Susižavėjimą komiksais pajutau būdamas 10-ies metų. Aš skaičiau juos ir išsisaugodavau jų dalis iš laikraščių. Tuomet buvo labai populiarus „Mad Magazine” (amerikiečių žurnalas, kuris buvo pradėtas leisti kaip komiksų knygelė – DELFI). Idėja, kad visą pasaulį galima sukurti tik savo ranka, vaizduote ir visa tai paversti populiariais herojais ar istorijomis, man labai patiko. Keista, bet savo meile komiksams aš nesidalinau su niekuo. Nė vienas mano draugas jų nebuvo skaitęs, o mano giminaičiai tuo buvo labai menkai suinteresuoti. Taigi tai buvo labai privatus malonumas. Kuomet aš pradėjau piešti mokykloje, pajutau savo klasiokų ir mokytojų skatinimą tai tęsti. Netrukus žmonės mane pradėjo laikyti menininku, o aš tai priėmiau kaip garbės ženklą. Būti menininku man buvo natūralu, o piešti teko pasimokyti. Turėjau atrasti savo stilių, piešimo kelią, kuris būtų mano. Žinoma, mano kūryba buvo įkvėpta kitų menininkų – dalis iš vieno kūrėjo, kita dalis iš kito. Kuomet aš pradėjau kurti savo meną su atskiromis abstrakčiomis formomis, mano asmeninis stilius stipriai patobulėjo.
– Papasakokite, kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena. Ar ji labai užimta?
– Pastaruoju metu aš dirbu su kitais rašytojais „Nickelodeon“ televizijos animaciniame seriale „Kempiniukas Plačiakelnis“, tad darbo diena priklauso nuo to, kiek tądien turėsiu susitikimų. Iš viso turime keturis šou rašytojus, du darbuotojus, atsakingus už bendrą kūrybinį procesą ir televizijos programą, bei serialo kūrėją Stepheną Hillenbergą. Kiekvienas iš mūsų dalijamės savo idėjomis istorijai. Kiekvieną seriją mes sukuriame iš trijų skirtingų scenų, parašome šiek tiek juokelių ir pridedame vizualinių efektų. Vienam žmogui yra patikima parašyti serijos juodraštinį scenarijų. Dar prieš juos baigiant mes visi bendrai dalijamės savo mintimis, pasirašome pastabas, idėjas kitiems susitikimams. Kaip rašytojai mes taip pat peržiūrime istorijos redagavimą, naudotus pokštus, idėjas dar prieš animuojant serialą. Mes dirbame vienu metu su keliomis skirtingomis serijomis iš skirtingų sezonų, kurios yra visiškai skirtingose stadijose. Tai gali tapti tikru iššūkiu, tačiau aš tikrai mėgaujuosi savo darbu.
– Yra dalis žmonių, kurie mano, kad vien iš piešimo yra gana sunku išgyventi. Ar visada jutote artimųjų paramą pasirinkęs šį profesinį kelią?
– Mano tėvai ir draugai neturėjo jokios patirties su menu, jie manė, kad aš tiesiog kvailioju ir turėčiau mokytis rimčiau. Aš buvau vargingai gyvenantis studentas, tad esu beveik tikras, kad jie visi manė, jog esu kvailys ir man pasiseks, jei rasiu darbą kokioje nors gamykloje. Tačiau jie labai nustebo ir didžiavosi manimi, kuomet įstojau į meno mokyklą, o mano darbus po poros metų pradėjo spausdinti. Po mokyklos pamaniau, kad mano pragyvenimo šaltiniu gali tapti komiksai, kuriais taip žavėjausi. Mano darbus spausdino mažos leidyklos, po truputį garsinau savo vardą, tačiau aš turėjau būtinai užsiimti papildomu darbu, kuriant iliustracijas populiariems žurnalams. Balansuoti tarp iliustratoriaus ir komiksų kūrėjo darbo buvo gana sunku.
Gerą uždarbį pradėjau gauti tik tada, kuomet ėmiausi kurti animacines istorijas televizijoje. Turėjau savaitinę komiksų seriją „Underworld“, kurios dėka mane pastebėjo vienas Los Andželo prodiuseris, kuris man pasiūlė darbą 2001 metais. Nuo tada aš kartu dirbau su „Cartoon Network“, „Disney“ bei režisieriumi Timu Burtonu.
– Ar turite mėgstamiausią animacinį personažą, kurį piešti jums patinka labiausiai? Gal yra ir tų, kurie jums kelia neigiamas emocijas?
– Turiu keletą herojų, kuriuos piešti man yra malonu. Dievinu Cecil Daisy, Nuzzle, Creep Rat ir Snuff iš mano komiksų serijų „Underworld“. Man jie yra klasikinė komiška komanda. Man taip pat patinka piešti purvinas gatves, sudužusius butelius ir pavojingas vietoves su metalinėmis tvoromis. Mažiausiai susidomėjimo piešiniuose jaučiu realizmui. Tai menas, kurį galiu vertinti, tačiau originalumas ir fantazija man yra patys svarbiausi dalykai. Tiesa, aš ne visada piešiu, man labai patinka ir rašyti – dievinu kurti „Kempiniukui Plačiakelniui“, nes jį galima praturtinti juokeliais tiek, kiek jų telpa 11-oje minučių.
– Ar galėtumėte išskirti savo darbo pliusus ir minusus?
– Manau, kad mano darbo stiprybė yra juokingas rašymas ir keistas piešimas arba keistas rašymas ir juokingas piešimas (juokiasi). O šio darbo silpnybes įvardinti paliksiu savo kritikams. Nenoriu versti savęs apsiverkti.
– Ar jūsų niekada nebuvo apėmusi mintis viską mesti? Kas jus skatina kurti toliau?
– Per savo gyvenimą aš savo noru išėjau iš dviejų darbų, mane atleido daugiau nei kartą. Tie nereikšmingi darbai tik dar labiau sustiprino mano pašaukimą būti menininku. Mokyklos laikais man teko dirbti maisto prekių parduotuvėje, kur pjausčiau mėsą. Iškart po mokyklos baigimo dirbau gamykloje, šis darbas mane nervino. Taip pat esu atlikinėjęs apklausas telefonu – tai buvo nuobodu ir kėlė depresiją. Mane į priekį vedė galimybė būti kūrybišku. Tai mane vertė jaustis laimingu, kai buvau vaikas ir verčia jaustis taip pat dabar.
– Jei nebūtumėte tapęs komiksų kūrėju, rašytoju, kaip manote, kuo būtumėte tapęs?
– Nežinau. Nematau savęs niekuo kitu, nei esu dabar. Galbūt dailės mokytoju? Jei negalėčiau būti menininku, matyt, panirčiau į depresiją, tapčiau alkoholiku ar net narkomanu.
– Ar visada siekėte sėkmės, norėjote tapti populiariu, sulaukti dėmesio? Ar visi šie dalykai jums gyvenime yra svarbūs?
– Taip, pasakyčiau, kad norėjau tapti sėkmingu. Aš niekada negalvojau apie nesėkmes. Mano šeima gyveno nepasiturinčiai. Abu mano tėvai dirbo fabrikuose, jie išgalėjo nusipirkti tik nebrangų namą Naujajame Džersyje ir buvo priskiriami žemesnei klasei. Buvau neturtingas studentas, tačiau taip pat buvau didelis svajotojas. Būdamas vaiku aš svajojau apie daug dalykų: norėjau tapti ugniagesiu, aktoriumi, roko žvaigžde. Tipiška. Tačiau pradėjęs kurti komiksus aš savyje atradau aistrą. Žinojau, kad tai yra įmanoma, nes, kiek buvau domėjęsis komiksų kūrėjų biografijomis, visų jų pradžia buvo kukli. Jiems tereikėjo talento ir sugebėjimo parduoti save. Aš niekada neturėjau dvejonių, kad tai pasieksiu. Norint parduoti meną – reikia dėmesio, tačiau didžiąja jo dalimi noriu, kad jis būtų fokusuojamas būtent mano darbui.
– Kokie jūsų planai ateityje?
– Noriu tęsti tai, ką darau dabar. Noriu ir toliau piešti, rašyti, daugiau tapyti. Taip pat norėčiau pabandyti kurti filmus – animacinius ir gyvo veiksmo. Šiuo metu rašau vieno filmo juodraštinį scenarijų.
– Kaip mėgstate atsipalaiduoti? Kaip leidžiate savo laisvalaikį?
– Kartu su žmona mėgstame nueiti į kiną, teatrą ar muziejus. Kuomet turime laisvo laiko, mėgaujamės vandenynu ir išėjimu kažkur pavakarieniauti. Esu didelis muzikos fanas, tad man labai patinka klausytis gyvos muzikos, dažnai einame su bičiuliais į barus. Mėgstu skaityti, esu visiškai laimingas būdamas namuose. Už kelių kvartalų nuo mano namų yra kanjonas, į kurį mėgstu leistis pėsčiomis. Taip pat einu į sporto salę. Neseniai su žmona persikėlėme gyventi į Pietų Kaliforniją, tad mus čia viskas dar nauja, smagu rasti naujas vietas, vaikščioti po parkus.
– Ar gyvenime jaučiatės laimingas?
– Taip, jaučiuosi toks. Stengiuosi, kad žinios iš pasaulio ar politika manęs stipriai nepaveiktų. Turiu žmoną ir dailę, o tai mane verčia jaustis labai laimingu.
