Vienas iš mokslininkų, prabilusių apie tai, kad J. F. Kennedy galėjo būti tarp airių dažniausiai pasitaikančios ligos steatorėjos auka, yra Kolumbijos universiteto Gydytojų ir chirurgų koledžui vadovaujantis profesorius Peteris Greenas.
Tokį savo spėjimą P. Greenas grindžia paprasčiausiu airiškos J. F. Kennedy kilmės faktu, esą, tikrai galėjusiu nulemti airiams, labiau nei kitų tautų atstovams, būdingos ligos pasireiškimą, rašoma portale „IrishCentral“.
„Įsisenėjusios Johno F. Kennedy sveikatos problemos prasidėjo dar vaikystėje. Paauglystėje jam buvo nustatyti skrandžio ir žarnų veiklos sutrikimai, svorio ir ūgio problemos, taip pat pasitaikantys nuovargio epizodai. Vėlesniais gyvenimo metais J. F. Kennedy kankino pilvo skausmai, viduriavimas, buvo užfiksuotas svorio kritimas, diagnozuota osteoporozė, migrena ir Addisono liga. Osteoporozės nulemtas nuolatines nugaros problemas kelis kartus buvo bandyta šalinti operacijomis, o nepraeinantį skausmą malšinti medikamentais“, – rašoma portale „History News Network“ profesoriaus publikuotame straipsnyje.
J. F. Kennedy esant gyvam žinios apie jo sveikatos būklę buvo ganėtinai netikslios ir labai kuklios
Vadovaujantis laikmečio standartais, J. F. Kennedy sveikata buvo nuodugniai tiriama ir vertinama.
„Jis buvo išsamiai tiriamas pagrindiniuose medicinos centruose, įskaitant „Mayo Clinic“, taip pat Bostono, Niu Heiveno ir Niujorko ligonines. Iš daugybės nustatytų diagnozių minėtinos opos, storosios žarnos uždegimas, spazminis kolitas, dirgliosios žarnos sindromas ir alergija maisto produktams. Jam teko vartoti tokius preparatus kaip antinksčių žievės steroidiniai hormonai, antispazminiai vaistai, konkrečiai – „Metamucil“ ir „Lomotil“, – rašo P. Greenas.
Tačiau nors ir neaišku, ar prezidentą gydę daktarai nustatė tikslią diagnozę, peržvelgus visą jo ligos istoriją peršasi išvada, kad jis tikrai galėjo sirgti steatorėja.
„Steatorėja ištinka vartojant glitimą – pagrindinį kvietinių ir kitokių kruopų, taip pat rugių bei miežių baltyminį komponentą. Plonojoje žarnoje ima vystytis gaurelių atrofija, ilgainiui lemianti maistingų medžiagų pasisavinimo sunkumus. Įprastais ligos simptomais laikomi viduriavimas ir pilvo skausmai.
Išbraukus iš mitybos raciono glitimą, žarnų uždegimas ir jo sukeliami simptomai praeina, be to, užkertamas kelias ligos komplikacijoms. Tokiu atveju visą gyvenimą privalu vengti glitimo turinčių produktų. Sėkmingai vadovaujantis specifinės mitybos rekomendacijomis, jokios įtakos gyvenimo trukmei steatorėja paprastai neturi“, – pamini P. Greenas apibūdindamas ligą.
J. F. Kennedy sirgo nuo pat jaunystės, o steatorėja galėjo pasireikšti ir vaikystėje
Anot P. Greeno, steatorėja galėjo prasidėti ganėtinai ankstyvu J. F. Kennedy gyvenimo laikotarpiu. „Liga gali prasidėti bet kuriame amžiuje“, – konstatuoja profesorius.
„Kūdikystėje ir vaikystėje ji gali lemti nuolatinį viduriavimą ir pilvo skausmus. Juos tradiciškai lydi augimo, elgsenos ir vystymosi problemos. Vyresni individai dažnai patiria ligos komplikacijų, tokių kaip anemija (mažakraujystė), osteoporozė, odos bėrimai arba neurologiniai sutrikimai. Iš pastarųjų verta paminėti neuropatiją, epilepsiją, ataksiją (judesių koordinacijos sutrikimas) ir migreną“, – vardija specialistas.
„Nors liga labiau būdinga moterims, vyrai taip pat gali ja susirgti. Steatorėja sergantiems pacientams dažnai pasireiškia osteoporozė. Minėtina, kad vyrai dažnai patiria stipresnius jos simptomus.
Steatorėjai būdingi skrandžio ir žarnų veiklos sutrikimai dažnai pastebimi keletą metų iki diagnozės nustatymo. Neretai jie priskiriami dirgliosios žarnos sindromo arba spazminio kolito simptomams“, – pamini P. Greenas.
„Autoimuninės kilmės sutrikimų steatorėja sergantys asmenys patiria dešimt kartų dažniau nei sveiki individai. Dažnai nutinka taip, kad autoimuninė liga pasireiškia akivaizdžiau nei steatorėja, todėl yra diagnozuojama pirmiausia. Su steatorėja siejami autoimuniniai sutrikimai – tai skydliaukės funkcijos pablogėjimas, psoriazė (žvynelinė), gausus odos bėrimas ir niežulys, Sjogreno sindromas, Addisono liga ir kt. Steatorėja sergančiųjų giminaičiai priskiriami didesnės rizikos susirgti ne tik steatorėja, bet ir kuria nors kita autoimunine liga, grupei“, – teigia P. Greenas.
Dėl steatorėjos gali būti kaltos airiškos šaknys
Dėstydamas, kodėl J. F. Kennedy tikrai galėjo būti labiau linkęs į steatorėją, P. Greenas atkreipia dėmesį į airišką jo kilmę.
„Anksčiau steatorėja buvo laikyta reta vaikų liga, tačiau dabar ji priskiriama prie ypač dažnų europietiškų šaknų turinčius asmenis ištinkančių genetiškai nulemtų susirgimų. Kaip rodo pastarojo meto tyrimai, šalis, kurioje suskaičiuojama daugiausia ligos atvejų, yra Airija“, – konstatuoja P. Greenas.
„Šia liga serga vienas iš 122 Belfasto gyventojų. Akivaizdūs sergančiųjų giminystės ryšiai, t. y. ligos pasireiškimas vienam iš dešimties pirmos eilės giminaičių ir 80 poc. tikimybė, kad ja susirgs abu identiški dvyniai, rodo, kad liga paveldima su genais“, – atkreipia dėmesį P. Greenas.
„Tačiau kokie būtent genai lemia ligos pasireiškimą, kol kas nežinoma, nepaisant daugelio mokslininkų pastangų tai išsiaiškinti. Pastebėta daug sąsajų su konkrečiais HLA genais – kaip tik jie, esą, būtini, kad liga pasireikštų, tačiau vien jų vis dėlto nepakanka“, – aiškina profesorius.
Airiška J. F. Kennedy kilmė, nuolat (nuo pat vaikystės) jį kamavę skrandžio ir žarnų veiklos sutrikimai, dirgliosios žarnos sindromo ir migrenos diagnozės, sunkaus laipsnio osteoporozė ir Addisono ligos išsivystymas duoda pagrindo manyti, kad iš tiesų prezidentas sirgo steatorėja. Nuo kylančių problemų J. F. Kennedy vadavosi steroidais, o pastarųjų vartojimas siejamas su osteoporozės ir Addisono ligos išsivystymu.
„Jei J. F. Kennedy tikrai sirgo steatorėja, steroidai turėjo numalšinti žarnyno uždegimą ir susilpninti ligos simptomus, todėl teisingai nustatyti diagnozę buvo kiek sunkiau. Vis dėlto tai, kad Addisono liga sirgo ir jo sesuo, rodo genetinę, o ne jatrogeninę šio susirgimo kilmę“, – sako P. Greenas.
Nepaisant nuodugnių tyrimų, steatorėja taip ir nebuvo diagnozuota
Kad ir kaip nuodugniai gydytojai tyrė J. F. Kennedy sveikatą, steatorėjos jie taip ir nediagnozavo, nors tikrai turėjo užtektinai informacijos apie šią ligą. Tiesa, visai gali būti, kad diagnozė tiesiog nebuvo viešinama.
Ar gali būti, kad steatorėja buvo diagnozuota J. F. Kennedy esant gyvam? Tokia tikimybė egzistuoja. Pirmą kartą apie ligą buvo paskelbta 1887-aisiais. Kaip tik tada buvo pasiūlytas ir jos gydymas maisto produktus ribojančia dieta. Buvo žinoma, kad ta liga gali susirgti bet kurio amžiaus žmogus.
Vis dėlto tik šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai po Antrojo pasaulinio karo nulemto duonos deficito laikotarpio Nyderlanduose vėl suklestėjo šių gaminių rinka, paaiškėjo produktams su glitimu tenkantis vaidmuo.
Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje gydytojams tapo žinomos ir ne tokios akivaizdžios ligos pasireiškimo formos. Tikimybę, kad konkretus asmuo gali sirgti steatorėja, būtina apsvarstyti pačioje pradžioje. Deja, net dabar daugelis medikų apie ją rimtai nesusimąsto.
„Jei pavyktų ištirti jam gyvam esant paimtus audinių pavyzdžius arba per skrodimą gautą bent menkiausią plonosios žarnos dalelę, steatorėją būtų galima diagnozuoti kad ir dabar. Diagnozei nustatyti tinkama medžiaga laikytini ir užšaldyto kraujo mėginiai, kadangi šiuo metu jau galima atlikti serologinius testus steatorėjai nustatyti“, – teigia P. Greenas.
„Diagnozuotą steatorėją būtų reikėję gydyti vien koreguojant mitybos racioną. Taip būtų pavykę užkirsti kelią visiems ligos sukeliamiems simptomams ir komplikacijoms. Turint omeny genetinį šios ligos komponentą, tikroji J. F. Kennedy diagnozė tyrėtų dominti ir jo giminaičius“, – užsimena P. Greenas.
