„Kenčiau nuo tikrai siaubingų košmarų. Košmarai mane kankino nuo 16 metų, – žurnalui „Vanity Fair“ atskleidė P. Hilton ir paaiškino, kad grandininė jos gyvenimo įvykių reakcija paskatino ją atsiverti ir viską papasakoti naujame „YouTube“ dokumentiniame filme „This Is Paris“.

Ją nuolat kankino sapnas, kad vidury nakties ją iš miegamojo pagrobia nepažįstami žmonės. Sapnas būdavo toks baisus, kad Paris bijodavo užmigti. Prieš kelerius metus per įtemptą turą po Pietų Korėją ją labai kankino nemiga, todėl dokumentinio filmo režisierė Alexandra Dean ėmė domėtis tų tų košmarų kilme.

„Ir būtent tada aš atsivėriau ir papasakojau apie mane ištikusią traumą“, – sakė P. Hilton ir paaiškino, kaip iš pradžių apie jos verslą turėjęs pasakoti dokumentinis filmas netikėtai tapo itin asmenišku.

Naujame dokumentiniame filme, kurio premjera įvyko rugsėjo 14 dieną, P. Hilton atskleidė, kad tas pagrobimas, kurį ji nuolat sapnuoja, įvyko iš tikrųjų. Prieš daug metų, kai P. Hilton tėvams atsibodo jų maištingos vyriausiosios dukters šėlionės naktiniuose klubuose ir straipsniai spaudoje apie jos nuotykius, jie išsiuntė ją į Jutos valstijoje veikiančią „Provo Canyon“ mokyklą. P. Hilton sakė, kad tėvai, baimindamiesi, kad ji, sužinojusi, kad jie ją užrašė tą mokyklą, gali pabėgti iš namų, leido jos darbuotojams išsivežti ją iš jos miegamojo vidury nakties.

Paris sesuo Nicky filme pasakojo pamenanti, kaip tą naktį jos sesuo „klykė tarsi skerdžiama“.

P. Hilton teigia, kad tai, kas vyko vėliau, buvo dar blogiau: mokyklos personalas prieš ją psichologiškai ir net fiziškai smurtavo. Kartais ji iki 20 valandų būdavo laikoma izoliatoriuje. (Į tokius kaltinimus mokyklos atstovai sureagavo paaiškindami, kad iki 2000 metų mokykla turėjo kitus savininkus, „todėl mes negalime komentuoti jos ankstesnės veiklos ar klientų patirčių“).

Paris Hilton

P. Hilton ši traumuojanti patirtis taip smarkiai paveikė, kad ji iki šiol turi pasitikėjimo žmonėmis problemų, kurias dar labiau pasunkino 2004 metais jos buvusio draugo paviešintas sekso įrašas, padarytas kai, jai buvo vos 19 metų. Jeigu šis įrašas būtų paskelbtas jau kilus „#MeToo“ judėjimui, Paris tikrai būtų laikoma auka, tačiau anuomet dėl jos vakarėlių liūtės reputacijos daug kas manė, kad ji pati susitarė dėl įrašo paviešinimo, norėdama gauti dėmesio.

Visuomenė vis dar neužjaučia garsių ir turtingų merginų, ką jau be kalbėti apie garsias ir turtingas merginas, kurių sekso įrašai atsiduria internete. Tačiau dokumentinio filmo „This is Paris“ tikslas yra pakeisti Paris įvaizdį ir parodyti, kad ji gerokai sudėtingesnė asmenybė, nei kad buvo rodoma realybės šou „The Simple Life“.

Filme Paris net atsisako savo liūdnai pagarsėjusio vaikiško balso ir atskleidžia, kad ji specialiai susikūrė tokį savo įvaizdį, kad „Paris Hilton“ taptų tam tikru kostiumu ir kauke, apsaugančia ją nuo išorinio pasaulio.

Prieš dokumentinio filmo premjerą P. Hilton davė interviu žurnalui „Vanity Fair“ apie išlikusį pyktį dėl sekso įrašo, kartais aplankantį apgailestavimo jausmą dėl atverto kelio influencerių kultūrai, ir tai, jog norėtų, kad dukra, kurios galbūt susilauks, laikytųsi atokiau nuo pramogų pasaulio.

Papasakok daugiau apie savo sprendimą nusiimti tą „Paris Hilton“ kaukę? Galbūt jau seniai norėjai tai padaryti?

Kai tik pradėjome filmuoti šį filmą, tai nebuvo mano planas. Tiesiog norėjau sukurti filmą apie savo gyvenimą ir savo verslą. Tikrai neįsivaizdavau, kad būsiu tokia atvira. Visa tai įvyko labai natūraliai, nes mes su filmo režisiere tapome labai artimos, kaip seserys. Tuomet aš atsivėriau ir ėmiau jai pasakoti savo istoriją.

Ar pasipasakojus košmarai liovėsi?

Jie pagaliau liovėsi, o juos sapnavau nuo šešiolikos metų. Jie liovėsi maždaug per Padėkos dieną, kai pradėjau susitikinėti su savo nauju draugu. Niekada iki tol nebuvau tokia laiminga ir dabar jaučiuosi saugi. Manau, kad tai tikrai pakeitė mano gyvenimą. Vien pokalbis apie tai padėjo nusimesti tą naštą nuo pečių, tai buvo savotiška psichologinė pagalba.

Ar tave papasakoti apie patirtą smurtą įkvėpė visos tos moterys, kurios ėmė pasakoti savo istorijas kilus „#MeToo“ judėjimui?

Taip. Manau, kad dabar yra nuostabus laikas moterims, ypač „#MeToo“ judėjimui. Matyti, kaip tiek daug moterų pasakoja savo istorijas ir viešina tuos smurtautojus ... ir palaiko viena kitą kaip seserys. Dėl to man tikrai buvo lengviau pasakoti savo istoriją. Kai sakai savo tiesą, tai gali padėti kitiems žmonėms nesijausti vienišiems.

Koks įgalinantis tas judėjimas bebūtų, dalis tavęs vis dar pyksta, kad tai nevyko anksčiau? Jeigu tavo sekso įrašas būtų paviešintas dabar, į jį būtų sureaguota visai kitaip, nei tada?

Taip. Visuomet dėl to jaučiu pyktį. Tai yra vienas iš didžiausių mano gyvenimo apgailestavimų. Susipažinau su žmogumi, juo pasitikėjau ir štai ką patyriau. Dabar visą likusį gyvenimą mane smerks dėl šios privačios akimirkos, niekam to nelinkėčiau. Paviešinta tai, ką daro visos poros, daro pasitikėdami vienas kitu. Todėl tai, kas įvyko, tikrai žeidžia man širdį. Tai buvo vienas skaudžiausių įvykių mano gyvenime. Tai dalykas, apie kurį nuolat galvoju ir, žinoma, norėčiau, kad to nebūtų įvykę.
Ir, taip, dabar tai būtų visai kitokia istorija. Anuomet, kai tai įvyko, žmonės mane laikė blogiuke. Jie kaltino, iš manęs tyčiojosi. Aš buvau paauglė ir palaikiau santykius su netinkamu žmogumi. Todėl, taip, tai mane žeidžia.

Kaip manai, ar įmanoma tokį dalyką pamiršti?

Tai dalykas, kurio niekada nepamiršiu, ir kuris turės įtakos mano visam likusiam gyvenimui. Todėl tikrai nežinau. Tai yra dalykas, su kuriuo niekada nesusitaikysiu. Tiesiog tikiuosi, kad tai bus pamoka kitoms jaunoms mergaitėms, kad jos neatsidurtų mano vietoje. Kai tampi pora ir įsimyli žmogų, apanki iš meilės.

Labai įdomu buvo išgirsti tave saknt, kad po realybės šou „The Simple Life“ tu susikūrei tokią viešą asmenybę, beveik savo karikatūrą, ir kaip ta riba tarp tikrosios Paris Hilton ir tos karikatūrinės Paris Hilton tapo neryški net tau pačiai. Ar sugebėjai jas atpainioti?

Dabar, kai pagaliau turėjau laiko pagalvoti apie savo gyvenimą ir pasižiūrėjau tą filmą, išgirdau save kalbant, pagaliau pajutau, kad žinau, kas esu. Labai ilgą laiką, kai įžengiau į šią sritį, buvau susikūrusi tą veikėją, tą asmenybę, tarsi savo pačios karikatūrą, kuri nebuvo tikroji aš. Taip ilgai vaidindama tą vaidmenį save beveik praradau. Kai nuolat apsimeti kažkuo kitu, labai sunku atskirti tą apsimestinę ir savo tikrąją asmenybes. Tačiau dabar labai daug dalykų apie save suvokiau ir dabar suprantu, kodėl susikūriau tą vaidmenį. Dabar man lengviau atskirti tas dvi asmenybes ir būti savimi.

Kai žiūrėjau filmą, jaučiau tau didžiulę užuojautą. Tau teko ne tik kalbėti apie sekso įrašą ir mokykloje patirtą traumą, tačiau tu taip pat leidai kameroms fiksuoti tikrai intymias akimirkas: sunkius pokalbius su mama ir seserimi, o ir tavo prasti santykiai taip pat atsidūrė kameros objektyve. Kai pati žiūrėjai filmą, kurios akimirkos buvo skaudžiausios?

Buvo sunku matyti, kokia liūdna ir vieniša atrodžiau. Žvelgiau į save ir net negalėjau savęs atpažinti. Dabar esu tokia įsimylėjusi. O filmuojant tą filmą patyriau tiek daug. Nieko neturėjau. Neturėjau asmeninio gyvenimo. Viskas sukosi tik apie mano verslą ir mano prekės ženklą.

Tuomet žiūrėdama, kaip kalbuosi su seserimi ir pasakoju apie „Provo“ mokyklą, ir kaip tai mane paveikė, man buvo labai liūdna klausyti, nes mes niekada apie tai nekalbėjome. Tai sugrąžino tiek daug atsiminimų, kuriuos net buvau pamiršusi, nes tiesiog mėginau viską ištrinti iš galvos. Net nenorėjau apie tai galvoti, nes buvo per daug skaudu.

Kokie dabar tavo santykiai su mama? Filme tu kalbiesi su ja apie „Provo“ mokyklą. Ar sugebėjote išspręsti šį klausimą?

Tai buvo pirmas kartas, kai su ja apie tai kalbėjausi, todėl mano mamai tikrai buvo šokas. Nekaltinu jos, nes tai nebuvo jos kaltė. Tokios vietos manipuliuoja tėvais. Jos žada, kad jūsų vaikas bus saugus. Jeigu turi vaikų, žinoma, linki jiems geriausio. Mano mamai buvo labai sunku išgirsti apie tai, kas man nutiko, tačiau tai mus suartino. Labai laukiau, kad ji pamatytų filmą ir išgirstų kitų mergaičių, kurios buvo nusiųstos į „Provo“ mokyklą, istorijas.

Taigi, planuoji filmą žiūrėti su tėvais?

Taip, tačiau bus sunku. Jie niekada negirdėjo to, ką pasakosiu. Negaliu patikėti tuo tempu, kurį išlaikei filmuojant filmą. Per metus keliavai daugiau nei 200 dienų. Kaip pandemija paveikė tavo keliones, pakeitė požiūrį į gyvenimą ir prioritetus?

Tai pirmas kartas mano gyvenime, kai iš tiesų priverčiau nekeliauti ir tikrai pagalvoti apie savo gyvenimą ir prioritetus. Ir mano prioritetai iš esmės pasikeitė. Anksčiau per metus keliaudavau 250 dienų, mano darbotvarkėje būdavo daugybė reikalų, todėl niekada neturėjau nė minutės pagalvoti apie save ir savo gyvenimą ir tai, kas tikrai svarbu. Per šią pandemiją aš mėginau įžvelgti teigiamą jos pusę. Žinoma, tai yra tikrai baisus ir sudėtingas laikotarpis visiems pasaulyje, tačiau dabar tikrai matau, kas yra svarbiausia – mano santykiai ir mano šeima, aplink esantys žmonės, kuriems aš rūpiu ir kuriais pasitikiu, nebeteikiu tiek daug dėmesio verslui ir tikrai susitelkiu į save kaip asmenybę.

Tu buvai tikra šio influencerių amžiaus pradininkė, viena iš pirmųjų, kurie buvo žinomi tiesiog dėl savo žinomumo ir pasinaudoję tuo, kad susikurtų imperiją. Filme kalbi apie tai, dėl ko gailiesi. Kas yra toje influencerių kultūroje, ką laikai tarsi Pandoros skyrios atidarymu?

Aš didžiuojuosi, nes visuomet mėgau būti novatore, atsidurti priešakyje ir duoti pradžią kažkokiai tendencijai. Prieš atsirandant influencerių pasauliui, aš jau dariau tai, ką dabar visi daro. Manau, kad yra geroji to pusė, bet yra ir blogoji,... kai visi tie žmonės tiesiog naudojasi savo platformomis piktiems tikslams ir šaiposi iš kitų žmonių, tai tikrai labai šlykštu. Kai kurie žmonės, mano nuomone, tiesiog naudojasi savo įtaka negeriems tikslams, ir man tas nepatinka.

Tai manai, kad turėtų būti kažkoks moralinis kodeksas?

Tikrai taip. Manau, kad ši nauja žmonių karta yra tiesiog neįtikėtina. Manau, kad aktyvistai turėtų būti naujaisiais influenceriais. Matau, kaip daug žmonių naudojasi savo padėtimi, kad pasisakytų dėl tam tikrų klausimų, kurie tikrai svarbūs, ir skatintų teigiamų pokyčių pasaulyje. Tikrai ploju s ir sveikinu tuos žmonės, darančius tai daro, ir tikiuosi, kad tokių žmonių bus daugiau.

Filme sakai, kad norėtum susilaukti dukters ir pavadintum ją London? Kas bus, jeigu vieną dieną jis pasakys, kad nori būti influencere?

Tikiuosi, kad mano dukra nenorės būti šioje srityje ir ja nesidomės. Galbūt ji norės būti verslininke. Manau, kad visa ši sritis yra nesveika, ir tikrai nenorėčiau, kad mano dukra būtų jos dalimi. Tačiau vėlgi, mano mama man irgi buvo labai griežta ir nenorėjo, kad būčiau modeliu, ir nenorėjo, kad būčiau šioje srityje. Ir aš tikrai maištavau ir nukeliavau priešinga kryptimi. Todėl manau, kad jeigu turi vaikų, tiesiog turi tinkamai su jais kalbėtis. Kadangi tiek daug išgyvenau, žinau, kaip elgsiuosi su savo vaikais. Negali kontroliuoti kito žmogaus svajonių, tačiau skatinsiu imtis kitokių reikalų.

Galiausiai filme tu sakai, kad tavo vaikiškas balsas iš tiesų nėra tavo tikrasis balsas. Ir tu nustoji taip kalbėti, kaip ir šio interviu metu. Ar tai reiškia, kad oficialiai išleidi savo vaikišką balsą „į pensiją“?
Esu drovi... ir manau, kad tai yra kažkas, kas tapo mano dalimi, nes tai dariau labai ilgai. Tačiau dabar daug dažniau kalbu savo natūraliu balsu. Stengiuosi į tai atkreipti dėmesį. Stengiuosi visuomet sau sakyti: „Paris, kalbėk savo normaliu balsu“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (24)