Į Lietuvą atvykstančių „Gogol Bordello“ lyderis E. Hutzas: jūsų šalis buvo kiečiausia vieta visoje Sovietų Sąjungoje

Kovo 24 dieną Vilniaus Teatro arenos stogą kilnos energingoji grupė iš Niujorko „Gogol Bordello“. Roko, pankiškos energijos ir čigoniškų ritmų skambesiais visą pasaulį po kojomis parklupdžiusio kolektyvo siela – vokalistas Eugene'us Hutzas (tikroji jo pavardė Jevgenijus Aleksandrovičius Nikolajevas-Simonovas) išskirtiniame DELFI interviu prisipažino, kad koncerto Lietuvoje jis laukia su dideliu nekantrumu.

Scenos chuliganu vadinamas iš Kijevo kilęs muzikantas, aktorius bei rašytojas, tikėtina, taip kalbėjo nuoširdžiai - nenorėdamas įtikti mūsų šalyje gyvenantiems grupės gerbėjams. Tiesiog Ženia paprašytas vadinti jau daug metų Niujorke gyvenantis „Gogol Bordello“ lyderis išdavė, kad iš Lietuvos yra kilę jo protėviai. Todėl Baltijos kraštas jam visada atrodė mistiška vieta.

- Paskutinį kartą Lietuvoje koncertavote festivalyje „Be2Gether“ 2009-aisiais. Ar pamenate susitikimą su mūsų šalies gerbėjais?

- Žinoma prisimenu mūsų pasirodymą Lietuvoje. Man jūsų šalis visada atrodė šiek tiek mistiška vieta. Pirmiausiai dėl to, jog mano giminaičiai yra kilę iš Lietuvos. Jie XX amžiaus pradžioje gyveno vokiškame krašte ir tik vėliau persikėlė gyventi į Kijevą. Antra, kiekvienam, gimusiam sovietmečiu, Baltijos šalys atrodė kaip dabartinis NATO. Tai buvo kiečiausia vieta visoje Sovietų Sąjungoje (šypsosi.) Kai koncertavome su „Gogol Bordello“ festivalyje „Be2Gether“, Lietuvoje lankiausi ne pirmą kartą. Dar paauglystėje iš Kijevo dažnai keliaudavau į Sankt Peterburgą, tuometinį Leningradą, aplankyti pačio kiečiausio roko klubo visoje šalyje. Mes su draugais specialiai keliaudavome per Baltijos šalis. Šluodavome visas Vilniaus, Rygos ir Talino vinilinių plokštelių parduotuves ieškodami liberalios muzikos, kuri, skirtingai nei Ukrainoje, pas jus buvo sėkmingai platinama. Visi tais laikais žinojo Baltijos šalis kaip labai vakarietišką kraštą.

 - O ką apie Lietuvą žinote dabar?

 - Dabar visos trys Baltijos šalys man atrodo ne šiek tiek paslaptinga vieta. Dabar man tai - visiška mistika. Todėl man labai įdomu, kaip jūs gyvenate dabar. Su visa grupe tikrai nekantriai laukiame pasirodymo Vilniuje.

 - Jūsų atliekamas muzikos stilius būdingas Pietų, Balkanų kraštams. Kaip ją priima šiauriečiai, pavyzdžiui, skandinavai? Ar jie supranta jūsų temperamentą?

 - Teoriškai, Šiaurės ir Pietų publika turėtų priimti mūsų muziką labai skirtingai. Tačiau grupės koncertiniai turai po visą pasaulį parodė visiškai kitokius tokio eksperimento rezultatus. Mūsų muzika taip mobilizuoja ir įkrauna žmones, kad jie atiduoda savo energiją visu šimtu procentų. Arba kiek tik jiems sveikata leidžia (šypsosi.) Taigi, teoriškai Norvegijos publika turėtų būti labiau sukaustyta. Bet skandinavai į mūsų muziką reaguoja identiškai, kaip ir gerbėjai Argentinoje, Brazilijoje, Meksikoje ar Italijoje. Jei koncertuose nufilmuotume savo minią gerbėjų, ji visur būtų panaši į šėlstantį vandenyną. Apie publikos kilmę galima būtų spręsti tik pagal žmonių odos spalvą, bet ne temperamentą. Tačiau skirtingo žmonių supratimo neturėtų ir negalėtų būti, nes mes galime išvesti gerbėjus iš proto nepriklausomai nuo to, jie yra eskimai, indėnai ar anglai.

 - Ar turite parašęs dainų savo gimtąja ukrainiečių kalba?

 - Turiu dainų, parašytų įvairiomis kalbomis. Tačiau manau, kad tai nėra svarbu. Visos dainos skamba viena kalba. Kalba yra tik spalva. Muzikinė informacija . Žodžiai muzikoje vaidina ne pagrindinį, bet antraplanį vaidmenį. Tikrasis energijos kanalas eina per balsą, garsą. Muzikinė informacija yra pati švariausia informacija. Visos kitos informacijos formos yra tik šalutiniai komunikacijos keliai. Aš kalbu viena kalba ir taip kuriu dialogą su savo klausytojais. Tuo „Gogol Bordello“ ir skiriasi nuo kitų grupių, kurių kūryba paremta monologu. Mūsų tikslas kurti kolektyvinį masišką katarsį, kai materialūs dalykai praranda bet kokią prasmę. Niekada nebuvome tie artistai, kurie galvojo, jog mūsų gili vidinė drama įdomi aplinkiniams (šypsosi.)

- Viename interviu esate sakęs, jog pačios mylimiausios vietos jums yra Niujorkas, Rio deŽaneiras ir Kijevas. Kaip dažnai aplankote šias vietas?

 - Šiuo metu kaip tik ir keliauju šiuo maršrutu. Rytoj iš Niujorko skrisiu į Rio, o iš ten – į Kijevą. Tai trys absoliučiai skirtingos vietos, be kurių neįsivaizduoju savo gyvenimo. Šiuose trijuose miestuose praleidžiu pakankamai daug laiko tam, kad galėčiau daryti savo širdžiai mielus dalykus ir aplankyčiau svarbius žmones.

 - O gimtajame Kijeve lankotės dažnai?

 - Paskutiniais metais ten nuvykstu labai dažnai. Tačiau tai natūralu – Ukraina visada buvo mano gyvenimo dalis. Paskutiniu metu ten grįžti norisi vis dažniau. Nes visi mano roko scenos draugai, su kuriais augome iki man išvykstant, liko ištikimi savo muzikai. Jie tapo muzikantais, didžėjais. Mes kartu kovo mėnesį rengiame bendrą projektą – turėsime savo koncertinę vietą „Gogol Bar-dello“, kurioje vyks gyvi grupių, didžėjų pasirodymai, rengiamos parodos. Tai bus Europos ir Lotynų Amerikos muzikantų dialogas. Labai nekantrauju atvežti visus savo kolegas iš Brazilijos, Argentinos, Kolumbijos, kurie kuria visiškai išprotėjusią muziką. Žinoma, savo koncertinėje erdvėje taip pat lauksime ir artistų iš Baltijos kraštų.

 - Ukrainoje dažnai rengiate koncertus su „Gogol Bordello“?

- Pirmasis mūsų koncertas Vakarų Europoje, žinoma, vyko Ukrainoje. Tai buvo 2002 metais. Tačiau mūsų pasirodymai čia būna reti, epiniai pasivaikščiojimai. Todėl ir įkūrėme savo koncertų salę. Nes roko infrastruktūros Ukrainoje iki šiol nėra. Tad kas, jei ne mes, ją sukursime.

- Turbūt girdėjote apie dabartinę Ukrainos situaciją...

- Negali netgi toks klausimas kilti. Pastaruoju metu buvau tiesiog prisiklijavęs prie telefono ir „skype“ bendraudamas su savo draugais Ukrainoje. Tačiau manau, kad dabar nėra tinkamas metas apie tai kalbėti. Juo labiau, kad situacija keičiasi kiekvieną dieną. Ir mano nuomonė apie tai, kas ten vyksta, deja, nieko nepakeis.

- Ar kada susimąstėte, kaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas, jei prieš daug metų su tėvais nebūtumėte palikęs gimtinės dėl Černobylio katastrofos?

- Tokios mintys prieštarauja mano norams. Aš manau, kad viskas yra taip, kaip turi būti. Mintys, kas būtų, jei būčiau ten likęs, mane retai aplanko.

- Esate ne tik muzikos kūrėjas ir atlikėjas, didžėjus, bet ir rašytojas, aktorius. Kokį vaidmenį kiekviena veikla vaidina jūsų gyvenime?

- Vladimiro Visockio kartą to paties paklausė. Ir jis pasakė, kad teatras yra jo gyvenimas, o gyvenimas yra nesibaigiantys spektakliai ir repeticijos. Tačiau teatras yra tik viena medalio pusė. Kita – jo dainų kūryba. Ir jei šias dvi veiklas pasverti ant svarstyklių, jas vienareiškmiškai nusvertų ta pusė, ant kurios pastatyta muzika. Panašiai ir su manimi. Nesu nuolankus V. Visockio gerbėjas, bet jo atsakymas yra labai tikslus. Mano diena taip pat prasideda ir tęsiasi rašant dainas. Rašymas yra arčiausiai mano širdies. Visa kita sukasi aplink dainų kūrimą. Aš neužsiropščiau ant scenos ir po to pagalvojau, ką noriu dainuoti. Neatsistojau priešais kamerą ir po to pagalvojau, ką noriu pasakyti. Aš iš karto žinojau, kokius jausmus noriu išreikšti, todėl trasnformavau juos į žodžius ir tik paskiausiai kūriau grupes („Gogol Bordello“ – tai jau ketvirtoji jo grupė, - DELFI), lipau į sceną, teatrą ir kiną. Viskas sukasi apie vieną pačią svarbiausią ašį – vidinį jausmą ir jo komunikaciją su pasauliu. Tiek didžėjavimas, tiek vaidyba teatre ir kine, tiek muzikos kūryba yra skirtingi būdai išreikšti savo dialogą su pasauliu.

- Daug artistų savo veikla užsiima dėl noro išgarsėti, dėl pinigų, ar savirealizacijos. Kuriam iš šių tipų priskirtumėte save?

- Žmonės, kurie tai daro dėl pinigų, eina prieš save. Tik to galbūt nesupranta iki tam tikros akimirkos. Bet ta akimirka vis tiek kada nors ateina ir pasidaro labai baisu, nes savo jėgas gyvenime skyrei bereikšmei tuštumai. Bet žmogui yra skirtas tik tam tikras gyvenimo jėgos kiekis ir jo švaistyti veltui nereikia. Nuo vaikystės supratau, kad materialinė mintis manęs visiškai nežavi. Niekada nedirbau dėl pinigų. Todėl „Gogol Bordello“ ir skamba taip, kaip skamba. Tai roko pasaulyje jau pripažinta grupė. Tačiau mes niekada nekūrėme komercinės muzikos. Juokingiausia tai, kad slaviškai kalbančiuose kraštuose priimta manyti, kad ledus į pasaulinį šou verslą pramušė mūsų pietietiškas temperamentas. Suprantu žmonių norą palaikyti savo išskirtinumą ir jį pabrėžti, bet tai netiesa. Mūsų šaknys nėra mūsų sėkmė. Žmonėms, kurie gyvena Amerikoje ar Anglijoje, visai nesvarbu, ar mūsų muzika yra iš Vakarų Europos, Prancūzijos, Vokietijos ar Australijos. Tik po penkto ar šešto albumo mums tapo aišku, kad gerbėjams nesvarbi mums lipdoma egzotinė etiketė. Mes savęs jokia egzotika nelaikėme. Mūsų grupės nariai gimė įvairiose pasaulio šalyse – nuo Ekvadoro iki Rusijos (grupėje groja muzikantai iš Ukrainos, JAV, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Etiopijos, Ekvadoro ir Baltarusijos, - DELFI). Ir visi susitikome Niujorke tam, kad sukurtume naują muzikinį reiškinį.

- Tada kas yra jūsų sėkmės raktas, atvėręs duris į sėkmę?

- Tai klausimas ne man, bet kiekvienam žmogui, kuris užsiima tuo, ką mėgsta. Kiekvienas turi daryti tai, ką myli. Tik tada jie sugebės generuoti meilės energiją. Kitu atveju, jie dirbs prieš save ir visus aplinkinius. Jei neišeina daryti to, ką mėgsti, reikia ieškoti. Nes dauguma netgi to nedaro. Kaip sakė Andrejus Tarkovskis, klaidingas yra prie vertybių sistemos pririštas pasaulis, kurį sugalvojo žmonės, suinteresuoti, kad visi gyventų rūke. Aš gyventi rūke nenoriu, todėl niekada nesirinkau tokios vertybių sistemos. Įdomiausia tai, kad visa evoliucija vis tiek juda link vertybių sunaikinimo. Pirmiausia – materialinių.