Vasario 18-oji tapo liūdna diena A. Miagkovo artimiesiems ir bendradarbiams, praneša starhit.ru. Ryte Čechovo vardu pavadinto Maskvos dailės teatro artistai pranešė, kad Andrejus Vasiljevičius Miagkovas mirė dėl širdies nepakankamumo. Naktį sąmonės netekusį 82-ejų metų amžiaus aktorių aptiko jo žmona Anastasija Voznesenskaja. Greitosios medicinos pagalbos gydytojai pamėgino reanimuoti kino žvaigždę, tačiau penktą valandą ryto buvo konstatuota jo mirtis. Sunku net įsivaizduoti, kokiu smūgiu A. Voznesenskajai tapo sutuoktinio mirtis, juk juodu kartu praleido pusę amžiaus.
Tai tragiškas ir neišvengiamas jų nuostabios istorijos finalas. Visus tuos dešimtmečius A. Miagkovas stengėsi maloniai nustebinti ir palepinti išrinktąją. Ko vertas vien faktas, kad jis pradėjo rašyti detektyvinius romanus tik todėl, kad žmonai trūko įdomios literatūros.
„Meilė neturi būtojo laiko!“ – ši frazė nuskambėjo legendinėje komedijoje „Likimo ironija, arba po pirties“, ir A. Miagkovas galėtų pritarti kiekvienam jos žodžiui.
Tiesa, toli gražu ne visi žiūrovai žinojo apie svarbiausią moterį vyro gyvenime, o kai kurie netgi įtarė, kad jis užmezgė romantiškus santykius su filmo „Likimo ironija, arba po pirties“ aktore Barbara Brylska. Ar juodu kadaise buvo pora už filmavimo aikštelės ribų, ar populiarusis aktorius sirgo „žvaigždžių liga“ ir kodėl prieš 10-imt metų išnyko iš ekranų?
Vienintelė meilė
A. Miagkovas gimė Leningrado politechnikumo profesoriaus šeimoje, todėl, tėvo spaudžiamas, baigė inžinieriaus technologo specialybę ir įsidarbino Plastinių masių institute. Tačiau A. Miagkovo ši profesija visai netraukė. Studijų metais nuo sielvarto gelbėdavo tik universiteto teatro būrelis: jauni žmonės statė spektaklius ir vasarą važinėdavo į gastroles.
Kartą Maskvos dailės teatro mokyklos-studijos pedagogai žiūrėjo mėgėjišką spektaklį „Miško daina“, kuriame vaidino ir A. Miagkovas, ir parašė jam laišką – pasiūlė išmėginti jėgas stojamuosiuose į vaidybą. Nesunku nuspėti, kad talentingasis jaunuolis lengvai įsiliejo į profesionalių aktorių gretas. Baigęs aktorystės meno mokslus, A. Miagkovas buvo priimtas dirbti į teatrą „Sovremennik“, kur susipažino su Olegu Jefremovu. Savo mokytoją A. Miagkovas visada labai gerbė, o vėliau, kai susidomėjo tapyba, net nutapė jo portretą.
Mokslai Maskvos dailės teatro mokykloje-studijoje A. Miagkovui ne tik padėjo rasti pašaukimą, bet ir suvedė su svarbiausia moterimi gyvenime. Prieš lemtingą susitikimą buvo jaunatviškas romanas su Tamara Abrosimova, kuris iš karto nugrimzdo užmarštin, kai tik 23-ejų metu amžiaus Andrejus išvydo 17-os metų amžiaus Anastasiją Voznesenskają. Jis įėjo į auditoriją ir iš karto atkreipė dėmesį į mergaitę „su plačiai išdėstytomis akimis“. Aktorius įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio ir, jo teigimu, daugiau niekada į jokią kitą moterį nežiūrėjo.
„Jokios draugystės, jokio meilikavimo. Aš ją pamačiau ir supratau: kitos būti negali“, – atviravo aktorius Pirmojo kanalo dokumentiniame filme „Andrejus Miagkovas. Matuojant tylą žingsniais“.
O juk kartu su A. Miagkovu studijavo tokios gražuolės kaip Vera Alentova ir Irina Mirošničenko. Sklandė gandai, kad aktorius buvo beprotiškai įsimylėjęs Iriną ir netgi planavo su ja sukurti šeimą. „Tai visiški pramanai, juose nėra nė kruopelytės tiesos! Iročka – žavinga moteris, bet, būdama dar visai jauna, regis, studijuodama antrame kurse, ištekėjo už Michailo Filipovičiaus Šatrovo, vestuvėse dalyvavome ir mes su Nastia... Ne, niekada nebuvau jos įsimylėjęs“, – taip į gandus sureagavo A. Miagkovas.
A. Miagkovas ir A. Voznesenskaja susituokė 1963-aisiais. Juodu vaidino teatre ir filmavosi kine, neribojo vienas kito kūrybiškumo. Dėl šios priežasties laimingai vedusi pora taip ir nesusilaukė vaikų.
„Mes nekūrėme savo gyvenimo už teatro ribų ir be teatro. Žinoma, vaikų norėjome, bet tikriausiai ne taip smarkiai, kaip nori kiti. Negaliu pasakyti, jog gyvenimas be vaikų mus kaip nors traumavo, nes nežinau kito gyvenimo, neturiu su kuo palyginti“, – po daugelio metų paaiškino A. Voznesenskaja
Gresianti „žvaigždžių liga“ ir asociacijos su Lukašinu
Bevaikė santuoka įsimylėjėlių jausmams nė kiek nepakenkė. Be to, būdami jauni apie vaikus dar negalvojo – visą jų pasaulį buvo užvaldžiusi profesija. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad A. Miagkovo karjera kine susiklostė gerokai sėkmingiau nei žmonos. Aktorius debiutavo didžiajame ekrane suvaidinęs komedijoje „Odontologo nuotykiai“, paskui pasirodė juostose „Broliai Karamazovai“ ir „Sidabriniai trimitai“, o po 1975-aisiais įvykusios filmo „Likimo ironija, arba po pirties“ premjeros tapo pirmo ryškumo žvaigžde. Į Ženios Lukašino vaidmenį pretendavo tokie aktoriai kaip Olegas Dalis, Andrejus Mironovas ir Piotras Veljaminovas, tačiau režisierius Eldaras Riazanovas pasirinko būtent A. Miagkovą.
„Kažkurį kitą aktorių jis buvo jau beveik patvirtinęs, kai mane atvedė „Mosfilm“ asistente dirbusi Nataša Koreneva. Ji yra režisieriaus Aleksejaus Korenevo žmona, mūsų šeimos bičiuliaujasi. Taigi, Riazanovas mane įvertino, o paskui, kai vyko repeticija valdžios leidimui gauti, SSSR valstybinio kinematografijos komiteto pirmininkas pasakė: „Eldarai, man viskas patinka, bet prašau tavęs – nesirink šio aktoriaus.“ „Kodėl?“ „Supranti, jis net atrankos metu girtas, tai akivaizdžiai matyti“, – juokdamasis pasakojo A. Miagkovas.
Taip gimė vienas iš pagrindinių mitų apie A. Miagkovą, jog aktorius yra alkoholikas. „Ne, blaivininku manęs negalima pavadinti. Mėgau ir mėgstu kompaniją, bet scenoje, filmavimo aikštelėje – jokiu būdu“, – tvirtino vyras.
Dar viena legenda buvo susijusi su tarp pagrindinių vaidmenų atlikėjų neva užsimezgusiu romanu. Žiūrovams atrodė, kad be tikros aistros neįmanoma suvaidinti meilės. Taip ir atsirado gandai, kad B. Brylska pradėjo romaną su A. Miagkovu. „Man ji labai patiko savo rafinuotumu ir inteligentiškumu. Ir aktorė gera, bet įsimylėti – ne“, – atkirto A. Miagkovas.
Jį užgriuvo didžiulė šlovė, ir buvo galima pagalvoti, kad aktorius „sužvaigždėjo“, bet A. Miagkovas iš prigimties liko drovus ir kuklus, nepaisant profesijos viešumo. „Tai vargina ir aš nesuprantu tų žmonių, kurie sako: „Melas! Būti žinomam – nuostabu. Netikėkite tais, kurie tvirtina priešingai.“ Visiškai nesutinku, man nepatinka būti garsiam! Ačiū Dievui, bėgant metams šlovė blėsta, mažėja, bet vis dar išlieka“, – sakė į pensiją išėjęs aktorius.
A. Miagkovas suvaidino dar trijuose E. Riazanovo filmuose: „Tarnybinis romanas“, „Žiaurus romansas“ ir „Garažas“. Kiekvienas iš jų tik padidino jo populiarumą. Paskutiniajame aktorius filmavosi su savo mylima žmona, kuriai buvo skirtas turgaus direktorės vaidmuo.
Pasitraukimas iš profesijos
Aktoriaus sąskaitoje daugiau nei 70 projektų, tačiau garsiausiu išliko būtent komedija „Likimo ironija, arba po pirties“, kurią milijonai žmonių reguliariai vėl ir vėl žiūrėdavo Naujųjų metų išvakarėse. Pats A. Miagkovas gruodžio 31 d. stengdavosi apskritai nejungti televizoriaus. „Man atrodo, kad to jau per daug. Ši juosta turėtų kelti šleikštulį... Bet nekelia. Tikra mįslė. Tačiau tiek kartų rodyti, mano manymu, visgi nevertėtų“, – tvirtino jis.
Kita vertus, šiokią tokią nostalgiją E. Riazanovo režisuotai komedijai jis vis dėlto jautė. Galbūt todėl aktorius ir tapo filmo „Likimo ironija. Tęsinys“ sukūrimo iniciatoriumi. Tik galutinis rezultatas nenudžiugino. „Timūro Bekmambetovo filmas man nepatinka, jame yra daug nereikalingų elementų ir tai ne tęsinys, reikėjo pavadinti kaip nors kitaip. Juk ten visai kiti žmonės, ir ne todėl, kad gyvenimas pasikeitė, – aš turiu omenyje jaunimą. Konstantinas Chabenskis puikiai vaidina, tačiau jo personažas nėra mano Ženios sūnus, tai šiuolaikinis herojus, kuriame neliko jokių tėvui būdingų būdo bruožų. Tą patį galiu pasakyti ir apie Jelizavetos Bojarskajos įkūnytą personažę – jokių mamos B. Brylskos ypatybių“, – samprotavo A. Miagkovas.
Paskutinį kartą aktorius pasirodė ekrane seriale „Rūkas sklaidosi“, o paskui tiesiog pradingo iš radaro. Viena iš priežasčių – žvaigždės nenoras filmuotis koviniuose filmuose. Jam atrodė, kad senasis gerasis sovietinis kinas mirė. Kita priežastis – suprastėjusi sveikata: sustreikavo širdis. Kai A. Miagkovui reikėjo atlikti brangią operaciją, A. Voznesenskaja sukėlė ant kojų visą Maskvą bei paskambino į užsienį išvykusiems mokiniams ir valdininkams, kad rastų tinkamą chirurgą Vokietijoje. 2011-aisiais davęs interviu A. Miagkovas sakė, kad po operacijos jaučiasi neblogai, tačiau negalavimas periodiškai primena apie save.
2013 m. aktorius paliko ir teatrą. Jo sutuoktinei pasidarė negera tiesiog spektaklio metu, smarkiai pakilo kraujo spaudimas. A. Voznesenskaja atsisakė aktorės profesijos, o A. Miagkovas, nė sekundei nesudvejojęs, pasekė jos pavyzdžiu, kad galėtų rūpintis žmona.
Jis beveik nustojo bendrauti su kolegomis ir žurnalistais, o didžiąją laiko dalį leisdavo su sutuoktine užmiestyje. Naujienos apie aktorių porą pasirodydavo retai ir dažniausiai būdavo nesmagios: tai A. Miagkovas buvo paguldytas į ligoninę dėl smarkios migrenos, tai neva A. Voznesenskaja buvo paralyžiuota po insulto. Pastarąjį gandą A. Miagkovas nusprendė paneigti, pareiškęs žiniasklaidai, kad jo žmonai viskas gerai.
Norėtųsi, kad ir žinia apie jo mirtį būtų buvusi klaidinga, tačiau A. Miagkovo iš tikrųjų nebėra tarp mūsų. Kartu su juo išėjo ištisa epocha.
