Visiems, kas skundžiasi talentų emigracija, ir tuo, kad jaunimas nebegrįžta į Lietuvą, reikia tik užsukti į Vilniaus Kongresų rūmus – Bohemiečių solistai jau seniai įrodė, kad aukštumų siekimas svetur tik priduoda energijos ir noro grįžti namo, pasidalinti sukaupta patirtimi.
Užsidegęs jų entuziazmu, “Arijose iš dušo” antrąkart dainuos ir retai Lietuvoje matomas britų aktorius ir kino režisierius Dexteris Fletcheris.
Nesenai BAFTA apdovanojimuose už geriausią debiutą nominuotas menininkas kelioms dienoms atskris į Vilnių tam, kad su maestro Gintaru Rinkevičiumi ir Lietuvos Valstybiniu simfoniniu orkestru atliktų keletą savo mėgstamų dainų.
Žiūrovų laukia daug siurprizų – pirmoje dalyje solistai atliks savo mėgiamiausias arijas ir duetus, o antroje koncerto dalyje pakvies į džiazo kabaretą.
Šiandien kalbiname Dexterį Fletcherį - apie jo antrąjį režisūrinį darbą, neseniai nufilmuotą miuziklą “Sunshine on Leith”, BAFTA nominaciją, jo naujas patirtis kitapus filmavimo kameros ir, aišku, dainavimą.
- Jūsų debiutinis filmas “Laukinis Bilas” apkeliavo daug kino festivalių – San Sebastijano, Londono, Romos, Melburno, Čikagos ir laimėjo nemažai prizų, taip pat buvo apdovanotas “Writers Guild” apdovanojimu už geriausią filmo scenarijų, kurį Jųs pats parašėte su rašytoju Danny King. Lietuvos žiūrovai turėjo progos jį pamatyti praėjusių metų Vilniaus “Kino Pavasaryje”. Tačiau šių metų vasario mėnėsį Jūsų laukė didžiausias pripažinimas – britų Oskarais vadinamų BAFTA apdovanojimų nominacija už geriausią metų debiutą. Ar tikėjotės šitos nominacijos?
- Aš tikrai nesitikėjau šitos nominacijos, nes tai aukščiausias įvertinimas britų kino industrijoje. Aš esu pradedantis režisierius, ir man didžiausias džiaugsmas buvo galimybė režisuoti filmą ir papasakoti savo istoriją.
“Laukinis Bilas” - mažas, nepriklausomai padarytas filmas. Man labai patiko filmavimo procesas ir tai buvo svarbiausia, o visa kita priėmiau kaip papildomą dovaną. Juk negali daryti filmų tam, kad laimėtum apdovanojimus, turi kurti filmus todėl, kad tiki istorija, kurią pasakoji ir myli kiną…
- Kaip Jūs sužinojote apie nominaciją? Koks jausmas apėmė?
- BAFTA skelbia savo nominantus 7.30 val ryte, tikriausiai todėl, kad labai didelė dalis nominantų yra amerikiečiai – mums rytas, jiems - vakaras (juokiasi). Kadangi aš nesitikėjau nominacijos, tai kuo ramiausiai sau miegojau, kol lygiai 7.35 val. nepaskambino mano prodiuseris.
Bet aš juo nepatikėjau, todėl teko pačiam atsikelti ir pasižiūrėti internete. Iš karto ėmė skambinti draugai, kolegos, visi sveikino ir staiga aš supratau, kad tą rytą visa britų kino industrija nemiega ir laukia tų nominacijų. Net ir tie žmonės, su kuriais nekalbėjau keletą metų – jie atsirado tą rytą!
Jaučiausi labai laimingas ne tik dėl savęs, bet svarbiausiai dėl viso kolektyvo, kuris dirbo kuriant “Laukinį Bilą”, didžiavausi, kad nuo šiol jie galės savo biografijose parašyti, kad dirbo prie BAFTA nominuoto filmo. Britų kino industrijai tai labai svarbu, kai tokio mažo biudžeto nepriklausomas filmas nominuojamas. Visas kolektyvas dirbo labai sunkiai, už labai nedidelį atlygį, todėl puiku, kad jų darbas buvo pastebėtas ir įvertintas.
- Kas pasikeitė nuo tos dienos kai gavotte BAFTA nominaciją?
- Na, ko gero tai, apie ką anksčiau buvau skaitęs, bet nevisai tikėjau, įvyko. Kitą rytą po nominacijų paskelbimo aš jau turėjau keturis naujus pasiūlymus režisuoti įvairius filmus. Svarbiausia – kai kurie jų buvo iš Amerikos, o jų rinkoje labai sunku būti pastebėtam.
Aš jau ir prieš tai gaudavau nemažai scenarijų, bet po BAFTA nominacijos jų ėmė plaukti dešimtimis. Atsirado žymiai daugiau profesinių galimybių. Rimčiausi profesionalai ne tik pastebėjo mane kaip režisierių, bet ėmė labai rimtai bendrauti ir jiems pasidarė įdomios mano filmų idėjos ir mano ateities darbai.
Paradoksas, bet svarbu ne laimėti, o būti nominuotam, nes visi pasiūlymai ateina jau tada. Ir visiškai niekam nebesvarbu, kas po to laimėjo. Kino industrijoje yra labai didelis alkis naujiems talentams. 40 metų mane visi laikė tiesiog aktoriumi, dabar visi į mane žiūri kaip į rimtą režisierių. Tai skiriasi… prie to dar turiu priprasti…
- “Laukinis Bilas” sulaukė didelio pripažinimo, bet Jūs jau baigėte filmuoti ir dabar montuojate savo antrąjį režisūrinį darbą - miuziklą “Sunshine on Leith”. Koks tai filmas?
- Kaip ir “Laukinis Bilas” tai šeimos drama – tai ko gero vienintelis jų panašumas, nes “Sunshine on Leith” – miuziklas, kurio veiksmas vyksta Škotijoje! Man tai buvo iššūkis – aš pasakojau istoriją apie žmones, kurių bendruomenėje niekada negyvenau. Tačiau, nors istorija ir skiriasi, šito filmo emocinė širdis išlieka labai stipri. Man buvo labai didelis iššūkis režisuoti miuziklą. Juk paskutinį kartą dirbau miuzikle kine prieš 38 metus, Alano Parkerio filme “Bugsy Malone”... Tada man buvo 9 metai (juokiasi).
Tiesa, buvo malonus sutapimas, kad BAFTA šiais metais apdovanojo režisierių Alaną Parkerį už viso gyvenimo nuopelnus, tai aš galėjau vėl pabendrauti su žmogumi, nuo kurio filmo praktiškai ir prasidėjo mano aktorinė karjera, kuris davė man pirmą didelį šansą gyvenime.
- Kokia yra “Sunshine on Leith” filmo istorija ir kas jame vaidina?
- Tai filmas, parašytas ekranui žinomo scenaristo Stepheno Greehorno pagal pačios populiariausios škotų grupės “Proclaimers” dainas, kurios ir sudaro siužeto pagrindą. Šis dviejų identiškų dvynių brolių Charlie ir Craig Reid duetas daug koncertuoja Europoje, išleido 9 albumus. Plačiam klausytojų ratui jie labiausiai žinomi dėl savo hitų “I’m gonna be 500 miles” ir “Sunshine on Leith”. Filmas turi net 12 jų dainų.
Du jauni draugai, kurie tarnavo Afganistane, dabar grįžta namo į Leith (Edinburgo rajonas laikomas Edinburgo uostu). Abu patyrę psichologinę traumą, nes jų labai artimas draugas mirė, o jie išliko gyvi. Šiame filme jų šeimų, meilių ir gyvenimo istorijos persipina labai netikėtai - daug kas pasikeitė, kol jų nebuvo namie, o ir jiems patiems yra be galo sunku pritapti prie kasdieninio gyvenimo…
Tai filmas apie svajones, išsipildžiusias ir neišsipildžiusias, ir gyvenimo netikėtumus.
Filme pagrindinius vaidmenis vaidina labai jauni aktoriai ir aš labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę atrasti jaunus naujus talentus - George McKay (“Defiance”) ir Freya Mavor (“Skins”). Jų iš tikrųjų laukia labai didelė ateitis kino pasaulyje.
Taip pat filme vaidina Peteris Mullanas, laimėjęs Kanų festivalio geriausio aktoriaus apdovanojimą už režisieriaus Ken Loach filmą “My name is Joe”. Dar žiūrovams jis žinomas iš filmų “War Horse”, “Tyrannosaur”, “Trainspotting”.
- Šį kartą Jūs dirbote su viena stipriausių prodiuserinių kompanijų Didžiojoje Britanijoje “DNA films”. Kokie esminiai skirtumai buvo kuriant “Laukinį Bilą” ir dabar?
- Kai kūriau “Laukinį Bilą” su nedidele niekam nežinoma prodiuserine kompanija - turėjau mažą biudžetą, bet daugiau laisvės – galėjau daryti, ką tik noriu. Dabar aš turėjau žymiai daugiau pinigų įgyventinti sudėtingesnius dalykus, labiau patyrusius ir kino industrijoje gerbiamus prodiuserius, bet turėjau mažiau laisvės.
Rimti prodiuseriai nori daugiau kontroliuoti patį procesą. Nors man tai netrukdo – tiesiog tai didesnis iššūkis pasiekti geriausią įmanomą rezultatą be kompromisų. Jie iš anksto, nuo pat pradžių galvoja apie tai, kaip geriausiai reiktų parduoti filmą, ką dar galima patobulinti, o aš galvoju apie meninę pusę - kaip papasakoti filmo istoriją kinematografišku būdu ir išvengti meninių kompromisų.
Kuo didesnis biudžetas, tuo mažiau laisvės (juokiasi).
Beje, pirmąkart dirbau su scenarijumi, kurio pats irgi nerašiau, tai buvo naujas didelis išbandymas: nufilmuoti istoriją taip, kad ji neatitruktų nuo originalo ir tuo pačiu turėtų mano viziją, požiūrį ir mano balsą.
- Jūsų režisūrinis darbas pasižymi išskirtine aktorių vaidyba. Ką naujo Jus atradote sau dirbdamas prie antrjoj filmo?
- Šį kartą labai didelį dėmesį skyriau darbui su operatoriumi ir filmo vizualiajai pusei. Norėjau kuo daugiau sužinoti ir išmokti apie kameras, skirtingus filmavimo būdus, apie didesnes galimybes. Bet man patinka ne tik filmavimo procesas. Naujas didelis mano atradimas – montažas ir tai, kaip galima montažo metu pakeisti filmą ir išgauti tai, apie ką net negalvojai filmuodamas. Va ten tai tikra magija (juokiasi)…
- Kas labiausiai neįprasta darbo su rimtais prodiuseriais procese?
- Na, labiausiai neįprasta, kad kiekvieną savaitę mes testuojame filmą atsitiktinai atrinktiems žiūrovams. Tai didelių amerikietiškų kino studijų praktika, populiari Los Angeles, kuri padeda suprasti, kaip skirtingos žiūrovų grupės reaguoja į filmą – paaugliai, moterys, žemesnė klasė, labiau išsilavinę žmonės, vyrai pagal amžiaus grupes ir t.t. Aš manau, kad tai puikus marketingo įrankis. Ištiriamos nuomonės kas kam patinka.
Kaip menininkas tu sužinai, kaip tavo intencijas supranta žiūrovas, pamatai gerąsias filmo puses, stengiesi pataisyti tai, ko visai nesuprato. Tačiau galiausiai tik tu vienas žinai, kokį filmą nori sukurti ir reikia to laikytis. Galiausiai, svarbiausia yra mano vizija.
- Jūs jau baigiate montuoti filmą. Kada reiktų laukti “Sunshine on Leith” premjeros?
- Premjera numatyta spalio mėnesį – dar laukia ilgas procesas su muzika, nes tai miuziklas ir reiks labai didelių pastangų, kad suvestume visą muzikinę filmo dalį.
- Reikia tikėtis, kad Lietuvos žiūrovai turės progą pamatyti “Sunshine on Leith” kitais metais kino festivalio “Kino Pavasaris” metu. Na, o netrukus Jūs atvykstate į Vilnių dainuoti bohemiečių koncerte “Arijos iš Dušo”. Ką Jums asmeniškai reiškia dainavimas su bohemiečiais?
- Atvažiuodamas dainuoti į Vilnių aš noriu parodyti savo palaikymą Bohemiečių darbams ir idėjoms. Taip pat dainuoti Vilniuje su Gintaru Rinkevičium ir jo orkestru – didėlė garbė. Tai vienas geriausių momentų mano gyvenime. Maestro Rinkevičiaus orkestras puikus ir jis pats labai rūpinasi dainininkais.
Aš visada jaučiu, kad kas beatsitiktų – Gintaras mane išgelbės! Tik iš pradžių labai baisu buvo, nes niekada nedainavau su tokiu dideliu orkestru.
Bohemiečiai yra nuostabūs ir talentingi žmonės, kurie kuria labai stiprius spektaklius. Kartais man atrodo, kad Lietuva net neįvertina ir nežino, kiek talentų čia yra. Kai aš paklausau scenoje šalia kokių puikių balsų čia dainuoju, tai labai susijaudinu, kad mano balsas nei iš tolo neprilygsta jų. Bet tada man reikia “imti publiką” savo vaidyba (juokiasi).
- Ar pats esate dainavęs miuzikle?
- Mano pirmas miuziklas kine buvo režisieriaus Alano Parkerio filme “Bugsy Malone”. Vėliau dainavau scenoje: miuzikle “Abra Kadabra” pagal ABBA dainas, operoje – B.Britteno “Vasarvydžio Nakties Sapne” vaidinau Puck. Bet Puck yra tik kalbamoji rolė. Operų dar nedainuoju. (juokiasi)
- Kodėl dabar tokie populiarūs miuziklai ir muzikiniai filmai?
- Sunkiu laiku matyt yra būtinas atitrūkimas nuo tikrovės į fantazijų pasaulį. Muzika ir dainos perkelia žmones į kitą realybę ir suteikia labai pozityvių emocijų – kažkas labai emocionalaus ir atviro, sąžiningo žmogaus balse, kai jis dainuoja...
Šiuo metu miuziklo žanras kine vėl grįžta, nes žmonėms, matyt, reikia atgaivos sielai ir šviesių emocijų. Per visas didžiąsias pasaulio krizes, kad ir 1930 metais Amerikoje per Didžiąją depresiją buvo kuriama labai daug miuziklų kine ir jie buvo labai populiarūs. Tikriausiai ir šiandien, 2013 metais, pasaulis nesijaučia saugus, daugeliui yra labai sunkūs laikai, todėl žmonėms reikia užsimiršti, todėl miuziklo žanras kine vėl grįžta.
