Atitinkamai trečiąją ir ketvirtąją vietas užima būsimo kūdikio brolis ir sesuo – princas George‘as ir princesė Charlotte.
Abu pirmi kunigaikštienės Catherine nėštumai buvo sunkūs, tačiau pranešimas apie trečiąjį jos nėštumą buvo sutiktas itin džiugiai. Net nelaukdami, kol į ligoninę gimdyti bus atvežta kunigaikštienė, prie ligoninės pastato jau būriuojasi ir nakvoja dešimtys žmonių, kurie periodiškai skanduoja improvizuotą šūkį „Kate, neversk mūsų laukti!“
Nekreipiant dėmesio į akylą publikos dėmesį, veikiausiai niekas taip nevienija monarchų ir jų pavaldinių, kaip tai daro paprasčiausia fiziologija. Dovanodama savo vyrui įpėdinį, tiek sosto įpėdinio žmona, tiek ir paprasto pardavėjo žmona per amžių amžius išgyvendavo ir išgyvena tą patį procesą.
Žinoma, karalienės visuomet gimdė gerokai patogesnėmis sąlygomis, padedamos kelių pribuvėjų ir net šventikų. Tačiau iš esmės jos niekuo nesiskyrė nuo paprastų moterų.
Viduramžių Europoje nėštumas ir gimdymas buvo išskirtinai tik moterų reikalas, tačiau teorijas šiais klausimais kėlė išskirtinai vyrai, kurių dauguma buvo vienuoliai – labiausiai išsilavinusi bet kurios šalies klasė.
Sutikite, tikrai ironiška, kad pagrindiniais gimdymo ir moterų anatomijos specialistais buvo vyrai, kurie niekuomet (teoriškai) neturėjo lytinių santykių, nė karto nestebėjo gimdymo (vyrams buvo griežtai uždrausta įeiti į gimdančios moteris kambarį) ir apskritai moters organizmą laikė ne visai išsivysčiusiu.
Dauguma tokių teoretikų nuoširdžiai tikėjo, kad visos moterys – antrarūšės būtybės, nes jų lytiniai organai (skirtingai nuo vyriškųjų) esą sustojo kažkurioje ankstyvoje vystymosi stadijoje.
Tokia kiek netikėta išvada buvo padaryta remiantis nuostata, esą kiekvienam vyriškam organui yra tikslus analogas moters organizme, tačiau moters lyties organai dėl kažkokio defekto išsivystė ne kūno išorėje, o jo viduje.
Be to, absoliučiai visi tikėjo, kad vaiko lytį nulemia moteris, ir kad ją galima greitai pakeisti, net ir likus kelioms dienoms iki gimdymo. Ir jeigu koks kepėjas galėjo išgyventi dukters gimimą, tai valstybei tai buvo nepriimtina: karaliai norėjo susilaukti sūnų!
Kaip iš mergaitės padaryti berniuką
Nenuostabu, kad esant tokioms apytikrėms moters anatomijos žinioms, visos progresyvios viduramžių visuomenės dalies įsitikinimai dėl to, kas lemia vaiko lytį, buvo... viduramžiški.
Pirmiausia, visi buvo įsitikinę, kad už vaiko lytį yra atsakinga tik moteris. Antra, tai, kas karališkose įsčiose auga, nulėmė tai, kaip karalienė žiūrėjo, ką valgė ir ką gėrė.
Ir trečia, kelias dienas po potencialaus pastojimo damai buvo draudžiama valgyti bet kokių vaisių ar vartoti pieno produktų, o reikėjo valgyti daug prieskonių, jeigu ji norėjo susilaukti būtent vyriškos lyties palikuonio.
O jeigu, nepaisant abiejų šalių pastangų, vis nepavykdavo susilaukti palikuonio, tai egzistavo visiškai patikrintas būdas nustatyti, kas iš potencialių tėvų nesugeba sukurti vaikelio: „Paimkite du molinius indus, ir moteris turėtų nusišlapinti į vieną, o vyras – į kitą. Ir į kiekvieną puodą reikia padėti vienodą kiekį kviečių sėlenų. Tačiau ne per daug, kad vis tiek būtų skysta.
Pažymėkite indus ir leiskite jiems pastovėti 10 dienų ir 10 naktų. Ir jeigu viename kuriame inde užsiveis nedidelių kirmėlių, tas, kurio tas indas, ir negali turėti vaikų. O jeigu nė viename inde nebus kirmėlių, tai pora gali turėti vaikų, jeigu ir kada bus Dievo valia“.
Istorija nutyli, ar tokiu būdu buvo tikrinamas ir karalių bei karalienių vaisingumas, tačiau veikiausiai taip nebuvo daroma, nes tai galėjo pakenkti dinastiniams ryšiams. O jeigu būdavo apsieinama be puodų ir monarcho žmona pastodavo, tuomet ir prasidėdavo patys įdomiausi dalykai.
Tamsu, karšta ir nuobodu
Kadangi dinastijos pratęsimas buvo gyvybiškai svarbus dalykas valstybės stabilumui, nėščioms karalienėms tekdavo iškęsti pačių įvairiausių ritualų ir tradicijų, kad nebūtų pakenkta potencialiam įpėdiniui. O jeigu galima, ir sau pačiai.
Tikslios statistikos šiuo klausimu, žinoma, nėra. Tačiau istorikai teigia, kad viduramžių Europoje mirdavo kas trečia vaisingo amžiaus moteris. Kokia procentinė dalis nuo šio trečdalio mirdavo būtent per gimdymą, sunku pasakyti, tačiau tikrai nemaža.
Rizika buvo tokia reali, kad pasiturinčios damos prieš gimdymą sudarydavo testamentą.
Likus kelioms savaitėms iki gimdymo kiekviena karalienė dalyvaudavo specialiose pamaldose, kurių metu melsdavo Viešpaties palaiminimo prieš laukiantį išbandymą. Vėliau būsimą motiną palydėdavo į specialius gimdymo kambarius.
Nuo tada nė vienas vyras – sutuoktinis, gydytojas ar net šventikas – į šiuos kambarius patektii negalėjo. Visi langai tokiuose kambariuose būdavo sandariai uždaromi, išskyrus vieną langą, kuris laikas nuo laiko būdavo praveriamas, kad būtų įleista šviežio oro.
Ryški dienos šviesa būsimai motinai buvo laikoma labai pavojinga. Todėl kambario sienos būdavo iškabinamos kilimais ir gobelenais, kuriuose būdavo vaizduojamos įvairios raminančios scenos, kad gimdyvė per daug nesijaudintų ir nepakenktų kūdikiui.
Grindys būdavo klojamos kvapiomis žolelėmis, kad ne tik būtų sukuriama maloni atmosfera, bet ir nekeliamas papildomas triukšmas. Kitais žodžiais tariant, būsima karališkojo kūdikio motina būdavo siunčiama galutinai išnešioti (tiksliau, išgulėti) savo vaiką aplinkoje, kuri maksimaliai priminė moters įsčias.
Per daug kilminga, kad kentėtų skausmą
Pagal krikščioniškąją religiją manyta, kad gimdymo skausmas yra pirmykštės nuodėmės pasekmė. Ir nors kai kas abejojo, kad už vieną prakąstą obuolį tenka kentėti visai moterų giminei, liūdna realybė buvo ta, kad gimdyti kančiose teko visoms – nepriklausomai nuo socialinio statuso.
Ir taip buvo tol, kol karalienė Viktorija, pagimdžiusi devynis vaikus, nenusprendė gimdydama savo aštuntą vaiką – princą Leopoldą – išbandyti anestezijos panaudojant chloroformą.
„O, palaimintasis chloroforme, – apie savo patirtį vėliau rašė ji. – Neįtikėtinai raminantis ir nuostabus!“
Negalima sakyti, kad su jos nuomone visi sutiko. Juk toks palengvėjimas prieštaravo Bažnyčios mokymui. Tačiau Viktorija pasipiktino ir laikėsi savo, o vėliau ir kitos kilmingos damos ėmė gydytojų reikalauti, kad būtų palengvintos jų kančios.
Gydytojai neprieštaravo, nors pradžioje neatsisakė ir nedidelių eksperimentų, siūlydami savo pacientėms įvairių nuskausminamųjų priemonių – nuo to paties chloroformo iki opiumo ir kokaino.
Laikai keičiasi, tradicijos išlieka
Iki pat 1936 metų karališkame gimdyme turėjo dalyvauti vidaus reikalų ministras. Tiesa, tai neturėjo nieko bendro su noru įsitikinti, kad kūdikis tikrai yra karališkasis, nes ministras laukdavo už durų.
Karalienė Elžbieta II nutraukė šią tradiciją prieš princo Charleso gimimą. Pati karalienė gimė po cezario operacijos, apie kurią laikraščiuose buvo pranešta labai delikačiai: „Kunigaikštienė susilaukė dukters po atliktos būtinosios procedūros“.
Apie kiekvieną Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos naujagimį pranešama iškabinant specialų pranešimą priekiniame Bakingamo rūmų kieme. Pirmiausia apie kūdikio gimimą informuojama karalienė, o vėliau vyresni karališkosios šeimos nariai ir motinos tėvai.
Po oficialaus pranešimo tautai pagal tradiciją iškabinant pranešimą ant stovo, atitinkami pranešimai dabar skelbiami ir oficialiose karališkosios šeimos socialinių tinklų paskyrose. Monarchija, žinoma, senovinė institucija, tačiau yra pasirengusi šiek tiek modernizuotis.
Apie kūdikio gimimą karališkoje šeimoje vis dar pranešama 41 salve iš pabūklų, įrengtų karališkame Žaliajame parke. Be to, ant visų vyriausybinių pastatų, karinių laivų ir Gynybos ministerijos objektų privaloma iškelti Didžiosios Britanijos vėliavą.
Beje, princas Williamas buvo pirmasis karališkasis kūdikis, gimęs ne rūmuose ar pilyje, o ligoninėje.
Dabartiniai laikai, taisyklės keičiasi
Kembridžo kunigaikštienė, gimus kūdikiui, turi elgtis pagal tradicines taisykles ir papročius, įskaitant tai, kam pirmiausia pranešti apie kūdikio gimimą ir kada atskleisti naujienas visuomenei, rašo bravotv.com.
Anot pirmosios taisyklės, pirmenybė teikiama gimdymui namuose: karalienė savo vaikus gimdė Bakingamo rūmuose. Tačiau toks paprotys yra pasenęs ir Kate veikiausiai gimdys Londono Šv. Marijos ligoninėje, privačiame „Lindo Wing“ padalinyje. Tradiciją gimdyti namie nutraukė princesė Diana, kuri princus Williamą ir Harry pagimdė būtent šioje ligoninėje.
Spėkite, kas pirmas turi sužinoti apie kūdikio gimimą?
Žinoma, kad karalienė. Ji turi būti informuota pirmiau, negu kiti karališkosios šeimos nariai (išskyrus patį Williamą) ir visuomenė. Tradiciškai ši naujiena paskelbiama prie Bakingamo rūmų (tiesa, praėjusį kartą Kate to nepadarė: naujieną ji paskelbė per „Twitter“, kai informavo karalienę).
Naujieną visuomenei praneša pats tikriausias miesto šauklys. Jo vardas ir pavardė yra Tony Appleton`as ir būtent jis visame Londone skelbė džiugią žinią apie princo George`o ir princesės Charlotte gimimą.
Tėčiai į gimdyklą neįleidžiami. Williamas veikiausiai lūkuriuos kur nors netoliese. (Naujos, laisvesnės taisyklės skelbia, kad tėtis gali įeiti į vidų, jei nori, bet kaip elgsis Williamas, neaišku.)
Jei gimdoma su akušere ar dula, šie žmonės turi pasirašyti konfidencialumo susitarimą, kad nė žodelio neatskleis apie gimdymą. Gimdydama princesę Charlotte, Kate turėjo tris akušeres.
Kensingtono rūmai yra patvirtinę, kad trečiasis Williamo ir Kate vaikas šį pasaulį turi išvysti 2018 metų balandį.
Jo lytis neskelbiama.
