J. Hurtas, kurį 2004-aisiais karalienė Elizabeth II įšventino į riterius, lengvai įsikūnydavo į bet kokį vaidmenį – ar tai būtų pirmoji nežemiško padaro auka filme „Svetimas“ (Alien), ar jautrusis monstras „Drambliažmogyje“ (Elephant Man), ar transvestitas rašytojas juostoje „Nuogas valstybės tarnautojas“ (The Naked Civil Servant).
„Aš atviras bet kokiam žanrui – toks jau esu. Iš esmės esu laisvai samdomas aktorius“, – kartą sakė jis.
J. Hurtas gimė 1940 metų sausio 22 dieną vidurio Anglijos mieste Česterfilde.
Būsimojo aktoriaus motina, kuri pati buvo neprofesionali aktorė, uždraudė jam eiti į kiną, nes manė, kad tai per prastas užsiėmimas pastoriaus sūnui.
Jis atrado teatrą mokykloje, bet taip pat domėjosi tapyba ir buvo didelis Edvardo Muncho kūrinių gerbėjas. Profesinę karjerą J. Hurtas pradėjo kaip dailės mokytojas Šv. Martyno meno mokykloje Londone, užsitikrinęs stipendiją.
Vis dėlto 1960 metais nugalėjo jo aistra scenai: J.Hurtas įstojo į prestižinę Karališkąją dramos meno akademiją (RADA) ir per dvejus metus ją baigė.
Tuo pačiu metu jis debiutavo televizijoje: suvaidino rašytoją transvestitą Quentiną Crispą, o vėliau – senovės Romos imperatorių Kaligulą.
Jam įkvėpimo teikė Aleco Guinnesso vaidmuo režisieriaus Davido Leano filme „Oliveris Tvistas“ (Oliver Twist).
„Tai buvo pirmasis kartas, kai kine pamačiau aktorių, praktikuojantį teatro tradiciją prisitaikyti prie vaidmens, o ne atvirkščiai, – tai tebedaro tvarų poveikį mano darbui iki pat šių dienų“, – J. Hurtas 2011 metais sakė dienraščiui „The Guardian“.
Vaisinga karjera
1978 metais jis Alano Parkerio filme „Vidurnakčio ekspresas“ (Midnight Express) suvaidino Maksą – nuo heroino priklausomą anglą, laikomą pragariškomis sąlygomis Turkijos kalėjime. Už šį antrojo plano vaidmenį J. Hurtas pelnė BAFTA apdovanojimą ir „Auksinį gaublį“, taip pat buvo nominuotas „Oskarui“.
Dar po metų šis aukštas lieknas aktorius raudonų plaukų kupeta suvaidino erdvėlaivio kapitono padėjėją Keiną režisieriaus Ridley Scotto juostoje „Svetimas“.
Kruvina scena, kurioje vaizduojama, kaip nežemiško padaro lerva nužudo Keiną, iš vidaus pralauždama jo krūtinės ląstą, tapo kino klasika.
1980 metais jis vaidino tragiško likimo personažą Davido Lyncho nespalvotame šedevre „Drambliažmogis“. Prieš filmuojantis J. Hurtui tekdavo 7–8 valandas praleisti grimo kambaryje, kol būdavo atkuriama sudarkyta šio veikėjo išvaizda.
Už šį vaidmenį J. Hurtas antrąkart buvo nominuotas „Oskarui“ ir pelnė BAFTA apdovanojimą kaip geriausias aktorius. Dar vienas BAFTA apdovanojimas jam atiteko 2012 metais – už visos karjeros pasiekimus.
J.Hurtui ypač sekėsi vaidmenys kultiniuose, ypač futuristiniuose filmuose, tokiuose kaip „1984-ieji“, kur jis suvaidino pagrindinį veikėją Vinstoną Smitą.
Didelio pasisekimo sulaukė jo darbas 2005 metų Jameso McTeigue‘o 2005 metų filme „V – tai vendeta“ (V – for Vendetta), taip pat Bong Joon-ho 2013-ųjų juostoje „Sniego traukinys“ (Snowpiercer).
Per savo karjerą J. Hurtas dalyvavo maždaug 140 kino projektų ir neslėpė, kad kai kuriuos vaidmenis priimdavo tik todėl, kad turėtų iš ko pragyventi..
Be kita ko, jis suvaidino burtų lazdelių meistrą Gariką Olivanderį kino sagoje „Haris Poteris“ (Harry Potter), taip pat pamišusį mokslininką Okslį filme „Indiana Džounsas ir krištolo kaukolės karalystė“ (Indiana Jones Kingdom of the Crystal Skull).
Į melancholiją linkęs aktorius būdavo dažnas lankytojas Londono Soho rajono baruose kartu su aktoriais Peteriu O'Toole‘u, Oliveriu Reedu ir menininku Lucianu Freudu. Jam patikdavo vaidinti ekscentriškus ir pakrikusios psichikos žmones – ar jie būtų aukos, ar kankintojai.
Dėl savo gilaus ir rūstaus balso J.Hurtui ne kartą buvo patikėtas pasakotojo vaidmuo – ypač įsimintinas Larso Von Triero „Dogvilyje“ (Dogville) arba filme „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, (Perfume, the Story of a Murderer), vokiečių rašytojo Patricko Sueskindo romano ekranizacijoje.
Anksčiau kovojęs su priklausomybe nuo alkoholio J.Hurtas 2015 metų birželio 16-ąją paskelbė savo tinklaraštyje, kad serga kasos vėžiu. Tąsyk jis pareiškė esantis „labiau nei optimistiškas dėl patenkinamos baigties “.
Prancūzės manekenės Marie-Lise Volpeliere-Pierrot, su kuria J.Hurtas buvo susižadėjęs 16 metų, atsitiktinė mirtis 1983-aisiais paliko aktoriaus sieloje gilų randą.
Jis buvo keturiskart vedęs ir susilaukė dviejų vaikų.