Vos prasidėjus laidai G. Vilickytė pasidžiaugė, kad šį sezoną užims garbingą mokytojos vietą LNK projekte „Lietuvos Balsas“. Tai jai – išties didelis įvertinimas.
„Kai man pasiūlė čia būti, garbingai pasiūlymą priėmiau. Apsidžiaugiau. Kai buvau vaikas ir per teliką žiūrėdavau, kaip visi dainuoja su fonogramomis vogtas dainas, man buvo irgi faina. Bet aš nežinojau, kad čia nelabai nuoširdus turinys. Man atrodo, dabar televizija taip pažengusi, kad įdomu prie jos prisijungti ir pažiūrėti, ką galime nuveikti kartu, – šypsojosi mergina. – Suprantu, kad pakvietimas į „Lietuvos balsą“ – su šlakeliu rizikos. Aš neturiu televizijos personos veido, nežinau, ar jau esu verta vien aukštų reitingų. Bet prodiuseris pasakė, kad ieško ne įžymybių, o asmenybių.“
Pasiteiravus, kaip ji reaguojanti į klausimus „kas tu tokia?“, Gabrielė šyptelėjo bei papasakojo konkrečią situaciją, su kuria susidūrė Palangoje.
„Pradžioje bandai save nuteikti per juoką, kad gal čia žmogus uždavinėja filosofinį klausimą. Iš kitos pusės – tokių situacijų man būna ir realybėje. Pavyzdžiui, kažkas prieina prie manęs kavinėje ir sako, kad yra mano didžiausias gerbėjas, bet tuomet mus pradeda stebėti trečias žmogus, kuris akivaizdžiai nežino, kas aš tokia. Ir stebi su tokiu priekaištu, kad nuėjus tam gerbėjui, atsisuka ir sako: „tai kas jau čia tokia būsit?“. Ne į kiekvieną mūšį reikia eiti ir kovoti. Paleidi kai kuriuos dalykus ir viskas“, – tikino Gabrielė.
Laidos pradžioje moteris užsiminė ir apie jautrius dalykus – jos išvaizda daug kartų kito ir taip nutiko ne šiaip sau. Gabrielė gėrė vaistus, kurie keitė jos kūną, apimtis, veido apimtis – tai buvo vaistai, skirti gydyti odos ligas.
„Tos ligos yra labai apie tai, kaip supranti save. Pavyzdžiui, rengdavausi vien tik juodai, nes visur būdavo žaizdos. Vos atsistodavau, suskildavo oda, imdavo bėgti kraujas – negalėjau nešioti, tarkim, baltų pėdkelnių. <...> Sergant kokia nors liga labai įdomu stebėti, kaip keičiasi Lietuvos medicina. Mane ilgą laiką bandė įtikinti, kad tai tik maisto, dulkių alergijos. Vėliau atsiranda gydytojai, kurie klausia, kad galbūt patiriu daug streso. Galiausiai daug ką supranti apie save, nes ieškai, kaip pasveikti – tiek daug skirtingų dalykų darai! Ir galbūt pasveiksti ne nuo fizinės ligos, o nuo galvoje esančių dalykų. Pavyzdžiui, pasitikėti savimi ėmiau prieš kokius ketverius metus. Nuėjau į hipnoterapiją, kurioje neigiamus įsitikinimus apie save pakeičiau į teigiamus. <...> Tai yra šeši skirtingi seansai. Aš atsigulu ir ji mano sako: „kokia yra didžiausia baimė apie tavo sveikatą?“. Ir aš pirmą kartą gyvenime suprantu, kad aš patikėjau, kad esu verta sirgti visą gyvenimą. Ji viską užsirašinėjo, o tada mes viską keitėm į teigiamus teiginius. Tuomet prasidėjo hipnozė. Galvoje nešiojausi daugybę neigiamų dalykų“, – atviravo G. Vilkickytė.
Gabrielė neslepia – jos savijauta turėjo įtakos ir kūrybai, ne veltui dauguma jos dainų – ganėtinai liūdnos.
„Mano ir kūno kalba anksčiau buvo kitokia. Pavyzdžiui, aš labai sunkiai keldavausi iš lovos. Nemanau, kad tai buvo depresija, bet buvau melancholiška. Buvau tikra, kad gyvenimą prastumsiu būdama senmerge, be jokio vyro, nes vos pakėlus rankovę atsiverdavo odos žaizdos. Nenorėjau tokių dalykų net savo artimiems draugams rodyti, nes tai kelia tam tikras nepatogias emocijas, – atsivėrė atlikėja. – Bet paskui pradėjau savimi rūpintis, mylėti. Žinote, kas man padėjo? Aš gavau vaikystės nuotraukas ir vaizdo įrašą, kur aš esu labai mažytė, lakstau po butą, kuriame kadaise gyvenom. Visa išberta, su drabužiais, prilipusiais prie žaizdų, bet to tada dar nesupratau. Ir mane apėmė toks kovinis jausmas: „aš dėl šito vaiko viską padarysiu“. Kai save supranti tik kaip atvaizdą veidrodyje, gali prie jo priekabiauti. Bet kai pažiūri į praeitį, į savo visą istoriją, galvoji, kad esi atskiras žmogus, kuris nori mylėti ir būti mylimas. Vaikystės nuotraukos paskatino tai daryti.“
Nepaisant to, kad šiandien Gabrielė – kaip naujas žmogus, ji vis dar patiria neigiamų emocijų, tačiau, kaip tikino ji pati, jau yra išmokusi su jomis susitvarkyti.
„Vakar turėjau labai smarkų pykčio priepuolį. Ką darydavau anksčiau? Visą pyktį užgniauždavau viduje, o neišleistas pyktis virsdavo beviltiškumu, apatija, nes nepasipriešinau blogiui, neįdarbinau savęs. Vakar pagalvojau, kad šitaip to negaliu palikti, įsikibau į vairą ir tiesiog rėkiau, verkiau, išleidau pyktį. Tada priparkavau mašiną ir išlipau“, – šyptelėjo laidos „Nepatogūs klausimai“ viešnia.
Ne vieną darbą, nesusijusį su muzika, išbandžiusi G. Vilkickytė kalbėjo, kad įvairias veiklas išbandė ne šiaip sau. Buvo metas, kada ji norėjo pajusti įvairių socialinių sluosnių išgyvenimus.
„Manau, kad mano paskirtis gyvenime yra išbandyti kuo daugiau ir augti. Esu dirbusi tiek skirtingų darbų – kartais mėgstu paskaičiuoti mintyse. Tada mano muzikinė karjera nebeatrodo kaip kažkoks šventas reikalas. Dirbau televizijoje už kadro, vaikų aukle, indų plovėja. Dėl to dabar turiu labai daug pagarbos aptarnaujančiam personalui. Pavyzdžiui, labai daug žmonių restorane, bet tu matai, kaip padavėjas išlaiko ramybę, jauti su juo tokį solidarumą, – tikino pašnekovė. Ji papasakojo ir apie tai, kaip atsidūrė muzikos pasaulyje. – Fizinis skausmas buvo toks didelis, kad aš su savimi nebeturėjau ką veikti. Žiūrėjau į savo pianiną, be jokių lūkesčių prie jo prisėdau, parašiau dainą. Po poros metų aš ją grojau šiame klube. Tas koncertas buvo ypatingas tuo, kad čia buvo kol kas blogiausias mano pasirodymas. Tuo metu neturėjau jokios patirties, gavau žiauriai piktą garsistą, kuris elgėsi nemaloniai. Buvo labdaringas vakaras, buvo nemokamas punčas. Pamaniau, kad man tas punčas padės. Nemokėjau gerti, padauginau alkoholio. Lipau laiptais į sceną, trenkiausi į sieną, dainavau neblaivi. Supratau, ką reiškia dainuoti ir to neatsiminti. Jaučiausi blogai visomis prasmėmis. Nuleidau akis ir prieš draugus, kurie sakė: „Gabriele, mes dar tavęs tokios nematėm“. <...> Man tai buvo gera pamoka.“
Mergina atskleidė, kad nekūrė iki pilnametystės tik todėl, kad netikėjo galinti to daryti. Muzikos mokykla jai tapo baisia patirtimi – iš jos tuomet 15-metę tėtis nešte išnešdavo, o iš pedagogų teko išgirsti ir itin įžeidžių žodžių.
„Sakė, kad esu šiukšlė, kuriomis anksčiau pavykdavo atsikratyti, o dabar – ne. Esu buvusi net išpažinties. Man anksčiau labai skaudėjo – dabar jau to nebepriimu asmeniškai. Suprantu, kad tiesiog žmonės patys savo gyvenimuose taip jaučiasi“, – tikino ji.
Dainų rašymo G. Vilkickytė neromantizuoja – ji kruopščiai dėlioja žodžius, o patį procesą vadina juodu darbu.
„Rašau tik tai, kas man buvo – nėra nei vieno išgalvoto žodžio. Tai kaip pasakyti tiesą artimam žmogui – kūne susiformuoja įtampa, stresas, panašiai yra ir rašant dainą. Man būna, kad prasideda ir alerginės reakcijos, vaikštau ratais, anksčiau pradėdavau viską valgyti, dabar stengiuosi gerti vandenį, – kalbėjo Gabrielė. – Link 30-mečio pradėjo augti gražus ryšys su savimi. Pradėjau rūpintis savimi. <...> Kai po drabužiais atrodai kaip krokodilas, tai visas susižavėjimas baigiasi ties tavo golfu. Turiu omeny, viskas yra tokiam platoniškame pokalbių lygyje. Bet galiausiai, kai prisileidau savo mylimąjį, tai ir prasidėjo mano didysis sveikimas.“
Gabrielė nemažai keliavo – užsienyje ir mokėsi, ir dirbo. Pasak laidos viešnios, išvykimas už Lietuvos ribų jai padėjo visapusiškai.
„Manau, tiesiog norėjau būti viena. Kai esi sergantis vaikas, pripranti, kad tavimi visi perdėtai rūpinasi, kiekvieną dieną siūlo kažką, nuo ko tu gali pasveikti – jie galvoja, kad tau to reikia. Bet tu viduj jau nebegali priimti nieko, nes viskas nervina, tavęs žmonės nebemato adekvačiai. Nori ištrūkti, kur tavęs niekas nežino. Atsipalaiduoji, ten daugiau saulės, – sakė pašnekovė. – Pasaulis yra toks didelis. Vos lėktuvas ima kilti, jaučiu, kaip lengvėju. Visi tie dalykai, kaip turiu atrodyti, kaip turiu kalbėti, ką ir kada turiu pasakyti – viskas dingsta. Kai per ilgai užsibūnu Vilniuje, mane tikrai paima tas sociumas ir uždeda tokį šalmą. Daug gyvenimo ir karjeros sprendimų priėmiau būdama ne Lietuvoje. Mūsų visuomenėje tikrai yra ta tvyranti įtampa, konkurencija, kritika. Pavyzdžiui, kai atsisakiau vadybos, tai buvo tarsi kažkoks išpuolis, bet niekas niekada objektyviai nepaklausė, kodėl. Įdomu, kad po manęs dar 6 atlikėjai tapo nepriklausomais. <...> Manau, atėjo nauja karta su nauju suvokimu ir nebeveikia senos taisyklės. Nebeveikia taisyklės, kai turi žeminti atlikėją, kad jis tau priklausytų. Atvirkščiai – turi būti komandos narys, kad norėtum likti kartu. <...> Man atsibodo į pilnai išparduotą koncertą važiuoti troleibusu, nes neturiu už ką išsikviesti taksi.“
Ne vienerius metus scenoje esanti G. Vilkickytė yra baigusi žurnalistikos mokslus. Pokalbio metu moteris šypsodamasi teigė, kad šios specialybės nerekomenduoja jauniems žmonėms, tačiau pati jaučia tam tikrus privalumus.
„Ši specialybė man padeda užimti eterį. <...> Man labai padėjusi taisyklė – kad žmogus tave suprastų, sakinyje turi būti ne daugiau, nei septyni žodžiai. Ypač, kai rašai. Ir kai dabar rašau dainas, stengiuosi, kad jose nebūtų nei vieno nereikalingo žodžio, – pasakojo Gabrielė. – Užaugus labai svarbu suteikti mikrofoną savo vidiniam vaikui – išsakyti emocijas, kurių jis neišsakė. Nieko nekaltinant pripažinti, kad jis taip jautėsi. <...> Pirmais draugystės mėnesiais su draugu labai daug verkėm. Abu kažką valėm – iki šiol nežinom ką. O jis toks sportininkas. Draugystės pradžioje rodžiau daug iniciatyvos. Kai jis dvejojo, prirėmiau jį prie sienos ir taip savimi didžiavausi. Tada pamačiau, kad jo veidas persimaino ir jis pradeda verkti. Tai mane labai sujaudino, verkėm kartu. Tai truko ilgiau, nei dvi valandas. Tada važiavom prie ežero, įšokom, išsimaudėm ir pradėjom labai atvirai kalbėtis. Kalbame kiekvieną dieną – nuo buities iki vidinių troškimų. Pavyzdžiui, jis nebuvo labai romantiškas, o aš sakydavau – gal galėtum parnešti gėlių? Ar galėtum parašyti meilės laišką? Ir jis parašo.“
Gabrielė sulaukė klausimo ir apie neva išpuikusią savo asmenybę. Laidos žiūrovai klausė, kodėl atlikėja nuolat primena, kad yra nuo nieko nepriklausoma.
„Aš kaip tik galvoju, kad dažnai save vis dar matau iš menkumo pozicijos. Kai prieš kelis metus pradėjau rašyti, man ir gyventi nebuvo labai malonu, slėpiau save, buvau truputį atsiskyrėlė. Tokia buvo mano kūno kalba, tokios buvo mano dainos ir pasitikėjimas savimi. Bet priimi sprendimus, eini į priekį, formuojiesi, paleidi tai, kas buvo, nebelaikai tų visų akmenų. Tos pamokos lieka kaip patirties bagažas. Ta patirtis ir yra pasitikėjimo savimi dalis. Jis neateina staiga, tu jo nenusipirksi. Gal kažkam atrodo, kad jei manęs ėmė klausytis daugiau žmonių arba jeigu einu į „Lietuvos balsą“, tai kažką keičia“, – sakė G. Vilkickytė.
Be muzikos, Gabrielė turi dar vieną aistrą – mergina jau ne vienerius metus lanko Kyokushin karate treniruotes.
„Kai gyvenime didelę dalį užima lyrinė, jautrioji pusė, reikia kažko, kas atsvertų. Karate atlieka šitą darbą. Prieš sceną kartais elgiuosi kaip prieš kovos lauką, nes ne visą laiką noriu į tą sceną eiti. Turiu geltoną diržą. Šią vasarą kovojau dėl jo be perstojo, protas jau pereidinėjo į kitą būseną. Manau, dėl to daug kas ir lanko karate – jie nori patirti tą trans būseną, kuri ateina, kai tu savo kūnu be perstojo kovoji. Klube juokiasi, kad esu neapmokama karate influencerė, nes per mane jau atėjo gal kokie 10 žmonių“, – šypsojosi Gabrielė.
Laidos žiūrovai teiravosi – kaip atlikėja tvarkosi su savo vidiniu vaiku?
„Aš daug su savimi kalbu, garsiai. Prieš metus ruošiausi koncertui Žalgirio arenoje, man labai trūko palaikymo. Jo buvo, bet man norėjosi daugiau, nes iš tikrųjų jo trūko mano viduje. Pradėjau keisti savo požiūrį. Galvojau, kad nebeturiu prabangos sulūžti – juk turiu pasamdžiusi 50 žmonių, yra parduoti bilietai, yra sutartys su arena. Neturiu galimybės pasiduoti. Pradėjau su savo vidiniu vaiku kalbėti taip, lyg aš pati būčiau tos Gabrielės trenerė, vadybininkė, mama. Jeigu man tai padėjo, vadinasi, tai buvo verta. Kad ir kaip tai juokingai skambėtų iš šono, bet būna, kad atsibundu ryte ir matau, kad iš streso pareina mano oda. Ir sakau: „na va, Gabriele, matau, kaip pergyveni, matau, kaip tau rūpi, matau, kaip tavo oda išgyvena ir siunčia tau signalus.“ Aš nebesakau sau, „kokia tu baisi“. Turi bendrauti su savimi su rūpesčiu, su meile sau“, – įsitikinusi G. Vilkickytė.
Nors su vaikinu romantiškus santykius pašnekovė puoselėja jau senokai, kol kas ji vis dar neištekėjusi. Kodėl?
„Nežinau. Kalbamės apie vestuves. Apie vaikus taip pat kalbėjomės. Kai pažiūri, kur eina pasaulis, labai susimąstai, ar tu nori atvesti žmogų, kur vyksta karai, kur rugsėjį 26 šilumos ir panašiai. Kalbu apie rimtas problemas. Kai atsirado socialiniai tinklai ir matau, kaip mažos mergaitės šoka tam tikrus judesius ir nesupranta, ką jie reiškia – žiūriu kritiškai ir man gaila. Tu nežinai, koks diedas žiūri ir like'ina tą šešerių metų mergaitę“, – tikino Gabrielė.
Visas pokalbis su Gabriele Vilkickyte – laidoje „Nepatogūs klausimai“.
