Apie tai, kodėl jam per skaudu skaityti komentarus apie save, apie žmoną Veroniką, koncertus, kūrybą, meilę, flirtavimą su moterimis, seksualinę energiją, taip pat – išsiskyrimą su prodiuseriu Martynu Tyla. Atlikėjas pripažino, kad jo santykiai su žmona yra labai intensyvūs ir kartais konfliktiški. Radistams jis taip pat pripažino, kad norėtų žengti į pasaulinę sceną. Apie visa tai – interviu su Donatu.
– Kaip tu reaguoji į kritiką?
– Mano pirmas projektas buvo 2007 metais. Tą projektą rodė per LRT televiziją ir mes jį laimėjome. Po pirmų pasirodymų paskaičiau komentarus. Mane vadino lopu, idiotu... Žinote, aš dar ir dabar pakankamai švelnus, bet prieš tiek metų iš viso galvojau, už ką man taip rašo. Aš tik padainavau, tiesiog praleidau gerai laiką. Kodėl jūs taip pykstat ant manęs? Man rodos, tada, sėdėdamas prie kompiuterio, aš tiesiog apsižliumbiau. Nuo to laiko aš užblokavau sau pačiam galimybę skaityti komentarus. Apie dešimt metų aš iš viso beveik nieko nebeskaitau komentaruose apie save. Supratau, kad man nereikia nei gerų, nei blogų komentarų. Geri komentarai labai kelia mano savimeilę, ego didėja. Kam man to reikia? Žinau, kad ne dėl to aš darau tai. O blogi komentarai mane labai žlugdo.
Aš esu perfekcionistas, o kai skaitau tokius dalykus, kurie dar ir žeidžia mano šeimą, mano pavardę – man labai skaudu. Aš nesu agresyvus, bet jeigu mane priveda prie šoko būsenos, aš galiu tikrai daug padaryti. Buvo įvairiausių situacijų, kritinių, tokių, kur sakau, galėčiau nužudyti žmogų. Jeigu tu pykdamas lipsi į sceną, tu nieko negalėsi ištransliuoti, nes mano muzika yra apie meilę. Būdamas scenoje aš myliu visus žmones, kuriuos aš matau. Tą akimirką jie yra mano broliai, vaikai, šeima. Taigi jeigu įsileisčiau tuos perskaitytus komentarus į širdį, aš būčiau labai piktas, agresyvus, užsidaręs savyje. Vienas komentaras man atspindi visuomenę. Aš kaip paranoikas pradedu bijoti. Man skaityti komentarus yra per skaudu.
– Ateis laikas, kai tavo dukrai pradės patikti vaikinai, o sūnui merginos. Ką savo mažiesiems patarsi, kai jie rinksis savo antrąsias puses?
– Mes savo vaikams nieko nedraudžiame, bandome per pokalbį ir komunikaciją susitarti dėl kažko. (…) Aš tikrai būsiu tas tėvas, kuris pasikvies tą žmogų, su kuriuo norės būti mano vaikai, pasikalbėti.
– O jeigu tavo dukra parsivestų ne vaikiną, o merginą? O sūnus vaikiną?
– Chill... Aš tai tikrai toleruoju, o kalbant apie savo vaikus, tai faktas, kad tikrai netrukdyčiau. Tikrai neklausčiau, ką tu čia atsivedei ir kodėl. Ar iš mano pusės būtų kažkokia priešprieša ar bandymas įrodyti, kad taip negerai, tikrai ne. Aš pats esu už lygias teises – ir kaip atlikėjas, ir kaip žmogus. Kai dalyvauju gėjų paraduose, aš ten irgi parodau savo poziciją. Aš tikrai negaliu sau leisti visuomenėje kalbėti vienaip, o su vaikais elgtis kitaip. Ne. Jeigu mano vaikas ten atras meilę, man gerai, jis turi būti laimingas.
– Ar esi dalyvavęs muštynėse?
– Viena istorija man visada atspindi, ką teko išgyventi. Aš esu iš Savanorių prospekto. Man net tėtis yra sakęs, kad geriau tu nesivelk, o bėk greitai. Esu ne vieną kartą Savanorių prospekte tiesiog bėgęs, kai mane vydavosi kokie penki žmonės. Vieną rytą, pamenu, tiesiog ėjau į mokyklą, berods, buvau dešimtokas arba vienuoliktokas, turėjau telefoną. Prie mokyklos mane pasitiko gal septyni vyrukai, vienas jų turėjo peilį. Jie sakė, kad atiduočiau telefoną. Bet sakau, chebra, jūs gi iš mano kiemo. Jie man atsako, kad ne ne... Aš klausiau, ko jie nori? Jie vis kartojo, kad mane padurs. Taigi aš atidaviau tą telefoną ir nuėjau. Kitą dieną man tėvai davė kitą telefoną, kažkokį sugedusį. Toje pačioje vietoje kitą dieną atėmė man telefoną. Antrą dieną ėjau į mokyklą ir galvojau – antrą dieną vyrukai laukė su peiliais ir atėmė telefoną. Buvo toks laikotarpis. Tais laikais buvo labai svarbu turėti savo chebrą. Sakykime, kad po to jie gavo malkų nuo maniškių.
– Ar jūs su Egidijumi Dragūnu esate draugai?
– Draugystę aš traktuoju kitaip. Mes esame kolegos.
– Ar teko su juo turėti kokį nors konfliktą.
– Ne. Niekada mes nekonfliktavome. Aš jaučiu, kad mes pakankamai anksti pradėjome sekti, kas ką daro. Jis seka, ką aš darau, aš – ką jis. Muzika yra jungiamoji dalis, kur mes atrandame vienas kitą. Studijoje jis nekalba apie mašinas, aš nekalbu apie šeimą. Mes tiesiog dirbame. Taigi aš jį labiau pažįstu iš muzikinės pusės.
– Kas kam pasiūlė kurti?
– Aš sukūriau tą gabalą ir galvojau, kaip padaryti didesnį ažiotažą, kad kuo daugiau žmonių jį išgirstų. Mes pasiūlėme Egiui, jis atėjo į studiją, jam labai patiko, savo dalį jis parašė studijoje gal per septynias minutes. Buvo gera chemija, energija, Egidijui labai svarbus palaikymas muzikos terpėje. Aš jam stengiausi suteikti komforto zoną, jis padarė geriausia, ką jis moka.
– Kodėl nusprendei dirbti be prodiuserio? Nusibodo dalintis pinigus?
– Pinigai čia ne prie ko. Aš atstovauju pats save, esu nepriklausomas atlikėjas. Su Martynu Tyla kartu buvome dešimt metų. Mes tikrai su juo matomės renginiuose, yra kažkokie jo projektai, bet, kalbant apie solinę karjerą, aš turiu savo viziją. Tai tikrai nebuvo konfliktinis sprendimas. Aš visą tai labai paprastai jam pasakiau. Visų pirma, niekada nekalbu telefonais – visada susitinku pakalbėti akis į akį. Mūsų atveju visada kalbėdavau, tai nebuvo savaitės ar dienos sprendimas, mes su juo dėsningai link to ėjome. Esu jam labai dėkingas, turėjome sunkių minučių. Buvo net tokių, kai aš jam verkdavau ant peties. Būdavo ir sunku, buvo ir laimės akimirkų. Iš jo daug išmokau, jis profesionalas.
– O dabar tau reikia prodiuserio?
– Ne. Kas yra prodiuseris? Lietuvos kontekste aš visą laiką turiu savo šeimą. Aš visada norėjau sukurti kažkokį savo šeimos verslą, norėjau turėti bendrą interesą ne tik su vaikais.
– Ar tavo žmona Veronika bus tavo prodiuserė?
– Ne. Mes tiesiog turime iškreiptas sąvokas. Prodiuseris nieko bendro neturi su vadyba. Šiuo atveju aš visada buvau ir būsiu sau prodiuseris, nes aš pats kuriu dainas, rašau konceptą. Žinoma, yra komanda. Bet kai man reikia palaikymo, kai yra kažkoks skandalas ir reikalingas komentaras, yra mano šeima, kuri mane atstovauja. Pasaulis mums visiems yra laba atviras, aš jaučiu, kad turiu noro ir laiko. Aš noriu eiti į užsienį ir man reikia daugiau pagalbos.
– Ar tu esi tas, kuris išlaiko visą šeimą?
– Finansine prasme taip.
– Ar nesinorėtų pasidalyti finansiniais rūpesčiais?
– Ne. Aš nedaug laiko praleidžiu šeimoje. Mano vaikai yra labai protingi, gražūs, jie realizuoja save – tokie jie yra dėl mano žmonos Veronikos. Toks yra mūsų pasiskirstymas, žinoma, smagu, kad Veronika grįžta į darbus. Ji jungiasi prie manęs, mes kuriame kažką gražaus. Ji mane pažįsta ir jaučia mane.
– Koks buvo didžiausias melas tavo žmonai?
– Mes labai daug kalbamės, mūsų pokalbiai būna labai aštrūs. Kalbame net iki ašarų. Net galvoju, ar yra kas likę už kadro. Net jeigu aš esu su kažkuo flirtavęs, Veronika viską žino.
– O kaip ji tai priima?
– Ji tiesiog mane priima tokį, koks aš esu. Juk ir būdamas scenoje ir pasikviesdamas ant jos kažką, aš leidžiu sau daugiau, nei leisčiau gyvenime. Aš iš esmės esu labai neabejingas moterims.
– Kaip tas labai?
– Man patinka sakyti moterims komplimentus. Šioje vietoje aš žinau, kad tai nebuvo konfliktas, bet galbūt buvo išreikštas nepasitenkinimas – kodėl? Kodėl taip darai? Bet aš taip jaučiuosi.
– O kaip tu jaustumeisi, jeigu Veronikai sakytų komplimentus?
– Man patinka, kai mano žmona gauna komplimentų.
– Kaip ilgai trunka konfliktas?
– Mes esame karšti.
– Karštai susitaikot?
– Oh... Mes pasiplėšome. Mes esame karšti, ji yra labai charizmatiška, aš kategoriškas, su manimi nėra paprasta.
– Ar esi išdavęs savo žmoną Anglijoje, praėjusių metų spalio mėnesį, apie pirmą valandą nakties, Londono klube?
– Leisk pagalvoti (juokias). Klausimas tikrai labai originalus.
– Kaip reaguoji į tai, kad Rolando žmona Ieva yra sakiusi, kad jeigu galėtų pasirinkti vyrą (ne Rolandą), ji pasirinktų Donatą Montvydą?
– Klausimas, kaip Rolandas dėl to jaustųsi. Aš tikrai esu labai neabejingas Ievutei, nematau prasmės čia kažko slėpti. Tik aš žinau, ko negalėčiau su ja daryti. Simpatija Ievai buvo nuo pat pradžių. Ji yra labai graži moteris, labai šiltas ir mielas žmogus. Jeigu aš nebūčiau su Veronika, tai mes su Ieva tikrai būtume pasimatyme.
– Ar tau yra buvusi erekcija koncerto metu?
– Taip. Ne vieną kartą.
– Tu rimtai?
– Ne vieną kartą. O kodėl jūs stebitės? Aš juk pats kuriu savo dainas, kuriose yra seksualinė energija, ji labai didžiulė, o per dainą aš tai realizuoju.
– Kaip bus su „Eurovizija“? Kiek žinome, po kiekvienos „Eurovizijos“ gimdavo vaikas. Ar bus trečias?
– Kai nuspręsdavau važiuoti į „Euroviziją“, jau žinodavau, kad Veronika yra nėščia. Taigi šioje vietoje reikia pradėti ne nuo „Eurovizijos“, o nuo vaiko. Esame apsisprendime, kol kas ramu, nors svarstymai yra.
Visą pokalbį žiūrėkite laidos įraše.
