Iš Panevėžio kilęs plaukikas net ir didžiųjų švenčių metu per daug neatsipalaidavo. „Esu išsekęs, bet kiti metai – olimpiniai, tad nėra kada galvoti apie išsekimą. Bus pora dienų pauzės, po to vėl pradėsiu“, – sakė jis.
Profesionalus sportininkas neslepia, kad dėl karjeros jis su artimaisiais dažniausiai pasimato tik per šventes. Tiesa, nors jo grafikas yra griežtas, savo mitybos jis per daug neriboja. „Vos grįžęs pirmiausiai pasidariau blynų. Valgiau juos porą dienų be sustojimo. Miltiniai blynai per visą keptuvę – mano mėgstamiausias patiekalas. Dorojau juos. Buvo gerai. Įsivaizduokite, kai tu sėdi stovykloje, tu ten maisto nepasirinksi – valgai tai, kas tau paduodama. Ateini kartais ir nežinai, ką valgyti, nes būna padėti tik paprasti balti ryžiai ir kokia šlapenka pakepta – viskas. Ir turi tai valgyti“, – pasakoja čempionas.
– Po švenčių būna plius 2-3 kilogramai?
– Stovyklose svoris visą laiką krenta. O kai grįžtu namo... Nelabai aš žiūriu į tą svorį. Pas plaukikus yra taip: tu gali valgyti tai, ką nori ir kiek nori – svoris neauga, jeigu sportuoji. Bet jeigu tu neplauki kokias 5-ias dienas, jau žiūrėk apvalėja pilvas (juokiasi).
– Sveikinimai su visais tavo laimėjimais, kuriuos sunku išvardinti. Ar šie metai buvo „tie metai“?
– Na, jie buvo įspūdingi. Dar niekada nebuvo tokių.
– Morališkai ruošeisi tam? Turėjai kokią nors viziją?
– Įsivaizduoti tikrai neįsivaizdavau. Ar tu galėtum pagalvoti, kad po dvejų metų tapsi pasaulio čempionu? Žinoma, kartais prieš užmiegant pagalvodavau, koks jausmas juo būti. O kai juo tampi pagalvojau: „Geras jausmas“. Atrodo, kad tu tiek nervinaisi, dirbai, išgyvenai ir galiausiai stovi ant pakylos – faina.
Taip pat geras jausmas, kai užgroja himnas. Visa Europa, jos žiūrovai stovi, grojant Lietuvos himnui. (...) Visos šalys sakė, kad mūsų himnas geras, išskirtinis.
– Ar yra kokia nors atkarpa, kurioje dar nesi čempionas?
– Yra. Mes vis tiek visi plaukiame savo stiliais. (...) Aš tiesiog savo rungtyse darau tai, ką treniruojuosi. Kažkada mane lygino su Rūta Meilutyte, klausė, kas iš mūsų stipresnis. Bet mes plaukiame skirtingose rungtyse, esame vyras ir moteris – atrodo, kad tai nesulyginama. Tai, ką aš darau – stengiuosi būti geriausiu.
– Kiek šiemet surinkai medalių?
– Gal kokie 23 būtų.
– O kiek buvo varžybų?
– Jei skaičiuojant nuo rugsėjo mėnesio, kada prasidėjo Pasaulio čempionatas, Pasaulio taurės, Europos čempionatai – tai varžiausi tris mėnesius 29 dienas. Kitaip tariant, per tris mėnesius turėjau 29 dienas varžybų. Pavyzdžiui, trys dienos varžybų, tada pailsi, trys dienos varžybų, keliauji iš šalies į šalį. Taip prakeliavau visą pasaulį.
– Privataus lėktuvo dar neturi?
– Mes tiek neuždirbame, mes ne krepšininkai (juokiasi).
– Kokia pergalė tau buvo pati svarbiausia?
– Būtų buvusi dabar vasarą Pasaulio čempionate, tačiau per savo sudrebėjimą aš tą titulą praradau, buvau diskvalifikuotas. Aš kaip ir finišavau pirmas, juk startas nedaro įtakos tavo rezultatui. Aš tiesiog sukrutėjau, bet laikas nuo to nebuvo pasikeitęs. Mes iki šiol nežinome, kas tai buvo ir nuo ko. Turbūt karma. Matyt, kažkam buvau blogas. Nežinau, ką duoda rezultatui tas sukrutėjimas. Juk aš niekam nepadariau įtakos tuo savo judesiu. Aš tiesiog ant starto sujudėjau, bet čia tu sujudėti negali. Tai buvo tarsi raumenų timptelėjimas, bet aš iššokau nei anksčiau, nei vėliau – iššokau taip, kaip reikia. Tai būtų buvęs viso gyvenimo geriausias apdovanojimas.
– Kokia tavo paslaptis? Kaip su visu tuo dorotis? Kaip nepaslysti, atsistatyti?
– Matyt, jau kartosiuosi, bet pagrindinė kiekvieno žmogaus problema yra galvoje. Gerai pasakė mano kineziterapeutas: „Mes treniruojame raumenis, kad būtume stipresni, bet iš tiesų mes treniruojame smegenis“. Į salę ateiname treniruoti ne raumenis, o smegenis, įpročius, įgūdžius. Viskas, ką mes ištreniruosime, tai, ką pakelsime ir kaip tai pakelsime – viską treniruojame smegenyse ir tai yra labai sunkus, ilgas darbas, kurį mes dirbame. Tai nėra vien raumenų treniravimas vandenyje ir salėje. Tikrai yra labai daug darbo galvoje. Su galva turi dirbti daug pats arba turi paprašyti pagalbos. Dažniausiai žmonės bijo pripažinti, kad šiek tiek turi problemų. Tos problemos nebūtinai turi būti tokios, dėl kurių tu verktum, tiesiog kartais būna jaučiama stresinė įtampa. Kartais stresas perauga į tokį lygį, kai tu to net nesupranti, bet turime specialistus, kurie tau pasako, kad tu dėl kažko pergyveni.
Būna, kad paklausia: „Kas tau blogai?“. O tu atsakai, kad viskas gerai, būna, kad esi jau po laimėto medalio, todėl, atrodo, kad tikrai viskas tvarkoje. Bet mes turime kineziterapeutus-šamanus, kurie turi techniką pagal kūną, kuri iš tiesų parodo esančią įtampą. Yra daug žmonių, kurie nepripažįsta tokios technikos. (...)
– Kas tau buvo blogai?
– Aš pradedu savyje bijoti to, ką padariau. Aš pasiekiau labai gerą laiką, aš laimėjau ir mano viduje atsiranda mintis: „Tai, ką, Danai, tu dar gali padaryti?“. Tai atrodo tarsi geras dalykas, bet tai duoda emociją kūnui, kad nebepasitiki. Imi svarstyti, kur ta riba?
Pas mus yra paprasta sistema – viską reikia daryti sąmoningai. Suprasti, ką darai ir dėl ko tai darai. (...) Varžybose mes neiname su mintimi, kad turime kažką aplenkti, mūsų motyvacija kita. Mes einame tam, kad padarytume kitus žmones laimingesniais. Galima pagalvoti, kad kas čia per nesąmonė, bet net mūsų raumenys veikia pagal tai. Mes, žmonės, turėtume stengtis labiau viską daryti dėl kitų, tuomet ir kūnas dėl to padėkos.
– Ar turi kokį nors ritualą prieš pat startą?
– Nėra taip, kad aš ateinu prieš startą ir kažką specialiai padarau. Tiesiog mes ateidami žinome, ką turime padaryti ir dėl ko mes dirbame. Tu ateini ir negalvoji, kad greta tavęs sėdi čempionato priešininkai, jog jie į tave žiūri. Aš jų nestebiu. Tiesiog sėdžiu ir žinau, ką turiu padaryti. Apgalvoju visą plaukimą, kaip turėsiu plaukti. Nesistengi galvoti apie kitus, kur kiti žiūri, nes tikrai yra tokių, kurie sėdi, purtosi ir stebi tave. Tokiu būdu gal ir nesistengiama tavęs įbauginti, bet matosi, kad toks žmogus turi labai daug nerimo. Labai matosi ir tie žmonės, kurie yra atsipalaidavę. Jie tiesiog sėdi, šypsosi visiems – ir tai yra dar baisiau, nei tas, kuris sėdi ir nervinasi. Taip jau yra.
Kam pasiektum tą lygį reikia daug darbo su savimi. Yra paprastas dalykas, pavyzdžiui, važiuoji mašina ir kažkas prieš tave užkiša savo automobilį. Kitas į tai reaguoja audringai, šaukia, bet jeigu tu sugausi save toje akimirkoje ir pagalvosi: „Kam man nervintis – gal tas žmogus tikrai labai kažkur skuba, jam gal nuo to geriau, o tau dėl to niekas nepasikeitė“. Tu mokaisi. Bet žmonės yra impulsyvūs, tai nereiškia, kad iškart ant tokio žmogaus pyktum, bet kūnas jaučia susierzinimą. Bet jeigu esi atsipalaidavęs, tu žinai, kad savimi pasitiki. Įtampa visada yra ir visada bus. Kitaip ir negali būti, jeigu tu stovi Pasaulio čempionate, kur tave stebi 20 tūkst. žmonių. Įtampa visada yra. Net nežinau, ar išvis įmanoma jos nejausti. Esmė ta, kad įtampa neturi lipti per viršų. (...)
– Ar uždirbtais pinigais daliniesi su artimaisiais?
– Aš mėgstu dalintis. Tikrai dalinuosi su savo šeima, treneriu, kineziterapeutu, nes tie žmonės, pagal įstatymus, jau nebegauna jokių premijų, kai laimi sportininkas, todėl jei laimiu, aš atiduodu jiems savo duoklę. Be šių žmonių aš nieko nepasiekčiau.
– Kokių turi fanų ir iš kokių šalių?
– Jų tikrai labai daug ir man dėl to labai smagu. Bet man labiausiai patinka, kai žmonės jaučia ribą, kuomet jie tave sveikina ir kukliai prašo tavo autografo, kai yra išauklėti. Pavyzdžiui, buvo viena situacija, kai Katare einu po plaukimo, šalia vyksta paradas. Einu ir vienas arabas vaikas man rodo, kad atiduočiau jam savo megztinį su Lietuvos atributika. O aš tik jį vieną tokį ir turiu, todėl parodžiau, kad to padaryti negaliu. Galiausiai jis man parodė vidurinį pirštą. Ir tada pagalvoji, žmogau... Kai aš galiu, aš tikrai dalinuosi atributika, bet kai žmogus reikalauja to, kas net nelabai įmanoma ir galiausiai taip sureaguoja... Esmė, kad po to jie galvoja, jog esi pasikėlęs. Tačiau vėlgi svarbu, kaip tu priimsi tą situaciją – ar dėl to išgyvensi, ar nesuksi sau galvos.
– Papasakok apie senus laikus duše, kas ir kuo ten kaubojumi būdavo?
– Senais laikais būdavo daugiau mūsų amžiaus žmonių, dabar nieko nebeliko – esu aš ir dar vienas plaukikas. O anksčiau dušuose jodinėdavome ant kitų. Ateina žmogus ant kelių ir ant rankų, o tu ant jo atsisėdi. Tiesiog būdavo faina. Tuo metu buvo faina pajodinėti ant žmogaus. Na, plaukikai, žinokite, turi tokių keistų dalykų. Tai tam tikri žaidimukai ir tiek.
– Primena zoninius žaidimus...
– Būdavo ir tokių. Pavyzdžiui, atsimenu, kad anksčiau buvo kažkokia mada, jog atėjus į dušą turi trenkti kažkam į petį. Tą darydavo vyresni. Ateidavo ir trenkdavo į petį. Nežinau, kodėl taip buvo, gal tikrino, ar esi silpnas, ar ne. Vieną kartą, dar būdamas vaiku, paklausiau: „Ką tu čia darai?“. O jis man atsakė: „Tu manęs neklausk“. Ir aš bijodavau kažką daugiau pasakyti, nes būdavo tokia tvarka. Panevėžys.
– Ar duše slidinėji ant užpakalio?
– Kažkaip neteko. Pas mus Panevėžyje plytelės tokios grublėtos, jei pačiuožčiau – visą savo užpakalį nusitarkuočiau. Tai kažkaip niekaip neišeitų (juokiasi).
– Nuo ko prasidėjo tavo plaukiko gyvenimas? Kas pastūmėjo to link?
– Įdomu dalykas, kad Panevėžyje mes turėjome vienintelį darželį, kuris turėjo mažą baseiną. Pradėjome ten eiti. Dabar buvau kažkada nuėjęs, tai tas vanduo man iki kelių, o tuomet atrodydavo, kad galiu jame nuskęsti. Viskas prasidėjo ten, o vėliau tėvai mane nuvedė į didelį baseiną. Prisimenu, kad pačią pirmąją dieną apsiverkiau, nes negalėjau plaukti. Man leido neplaukti, bet vis tiek atvedė. Tuomet kažkaip per prievartą pradėjau po truputį plaukti, kol tapau baseino padauža. Manęs tikrai neaugino čempionu, į baseiną mane atvedė dėl sveikatos, geresnės laikysenos, sveikesnio stuburo.
– Ar esi vaikystėje iškrėtęs kažką tokio blogo, ko tėvai nežino iki šiol?
– Atsimenu, kad buvau mažas ir būdavo šiek tiek vyresni, tai vienas vyresnis sugalvojo, kad reikia atsinešti bombioškę. Ir ką su ja veikti persirengimo kambariuose? Sugalvojome, kad reikia įdėti į tualetą. Mums pasirodė tai labai linksma. Ir ką jūs galvojate? Ta bombioškė buvo visai ne mažytė, o gana didelė. Ją uždegė, panardino ir tas tualetas taip sprogo, kad jo apačia išskrido į persirengimo kambarį. Sprogimas buvo tikrai bent porą balų. Ateina treneris, baseinas rūksta, viskas išsitaškę, o mes stovime tokie mažiukai. Ėmė klausinėti, kas čia buvo ir kas tai uždegė. O mes tylėjome. Bet treneris suprato, o tėvai apie tai nieko nežinojo. Bet po to visi susidėjome po 10 litų, kad tas tualetas būtų sutaisytas.
– Ar atsimeni savo pirmąjį kartą, kai rimtai prisigėrei?
– Aš negeriu. Nemėgstu alkoholio ir jo negeriu. Kam tu geri alkoholį? Kad atsipalaiduotum, jog būtų linksmiau, einant į kažkokį klubą? Bet jeigu tau tik su tokiomis priemonėmis yra linksma, tai manau, kad tokiam žmogui reikia tobulėti viduje. Tu pasistenk be priemonių būti linksmas ir kad kitiem su tavimi būtų linksma. Dažniausiai žmonės geria norėdami pasilinksminti, bet man to nereikia. Aš pats tai galiu padaryti be priemonių, o jei ne – vadinasi, man reikia tobulėti.
– Ar eini į klubus?
– Neturiu laiko į juos vaikščioti. Kiek esu juose buvęs, tai nejaučiau vibe'o. Jeigu visi su tavimi susitiktų tie, kurie negeria, tuomet gal būtų faina, o dabar...
– O kur tau patinka leisti laisvalaikį?
– Jeigu dabar to manęs paklaustumėte, sakyčiau, kad mano pats geriausias laisvalaikis yra lovoje. Aš tiek visur keliauju. Gal kažkas pasakytų, kad esu nuobodus, bet aš taip pat labai mėgstu ekstremalų sportą, galėčiau kiekvieną dieną važiuoti su motociklais, keturračiais, leistis parašiutu, bet tam nėra laiko. Mėgstu labiau ekstremalų laisvalaikį, o ne sėdėti ir chillinti. Aš jau tokiame gyvenimo ritme gyvenu, kur jau nebegaliu chillinti. (...) Aš turiu bent 5,5 val. vien treniruočių kiekvieną dieną.
– Ar plaukikas gali pragyventi iš savo profesijos, jeigu jis yra čempionas?
– Taip. Jeigu jau esi visiškai elite, tai uždirbti tikrai labai daug. Visiškas elitas yra pasaulio čempionai. Kad tai pasiektum – reikia labai daug kur per savo perlipti. Ne tik treniruotis ir dirbti, bet ir lipti per save. Tai tikrai sunku pasiekti, bet tu už tai gauni atlygį. Kažkada galvojau, kad važiuosiu į varžybas, uždirbsiu 300 eurų – ir dėl tokios sumos labai stengdavaisi. Praeina dar kažkiek metų ir tu jau beveik 200 tūkst. laimi už vienas varžybas. Smagu. Bet nėra taip, kad uždirbdamas šiuos pinigus aš pirksiu mašinas ar kitus dalykus. Mūsų ne toks tikslas. Visada yra kur tobulėti. Jeigu aš laimėjau – svarstau, ką aš dar galiu padaryti. Nėra taip, kad aš jau save matau amžinu čempionu. Yra taip: vakar buvau čempionas, šiandien – aš jau niekas. Į startą einu be titulo, tokiomis akimirkomis esu niekas. Ateinu parodyti dėl ko aš dirbau ir tai įrodyti. Mintys, kad aš buvau čempionas ir ar aš sugebėsiu apginti šį titulą, ką kiti apie mane pagalvos, jei man nepasiseks – nepadeda.
– Danai, ar plaukdamas baseine esi išmetęs rūdžių?
– Man taip buvę nėra, bet yra nutikęs vienas juokingas dalykas, kai mes važiavome visi plaukikai su autobusu. Važiavome į varžybas Vokietijoje. Grįžtant atgal po varžybų sustojome viename tualete Lenkijoje. Mes visi susitvarkėme savus reikalus, grįžome į autobusą ir atėjusi pagrindinė trenerė klausia: „Kuris privarėte į tualetą?“. Mes visi tokie sutrikę, nes visi lankėsi tualete. O ji paklausė dar kartą: „Kodėl lubos apšiktos?“. Mes pradėjom visi klykti, išbėgome į kiemą ir pasižiūrėjome į tą tualetą. Tai vaizdas buvo kaip po sprogimo. Ėmėm klausinėti, kas čia taip padarė. Ir vienas kampelyje sėdi ir sako: „Aš taip padariau. Nebegalėjau sulaikyti, segiausi, bet man šovė iki lubų net“. Bet istorija tuo nesibaigia. Jam liepė visa tai išvalyti. Įsivaizduokite, kaip vaikas su servetėle viską valo nuo lubų. Mes visi klykėme. Atrodo, kad tai neįmanoma fiziškai.
– Kiek esi ilgiausiai nekvėpavęs po vandeniu?
– Manau, tris minutes tikrai išbūčiau.
– Ar esi skendęs?
– Ne, nesu. Labai anksti pradėjau plaukti, dar darželyje.
– Kiek kilogramų aukso jau esi pririnkęs?
– Visus savo medalius, apdovanojimus atidaviau seneliams, nes jiems labai smagu matyti, kaip plaukia jų anūkas. Seneliai yra išsikabinę visą savo kambarį jais. Nežinau, kiek tų medalių jau yra, gal apie 400. Viską atiduodu jiems, nes jie labai tuo džiaugiasi.
– Turi mylimąją, teisėsaugos pareigūnę Jurintą, kartu esate 9-erius metus, nuo kada pradėjote kartu draugauti?
– Nuo mokyklos. Mokyklos laikais jau ėmėme bendrauti, tai kažkur nuo 14-os metų.
– Ji tavo pirma meilė ir vienintelė iki šiol?
– Na, Panevėžyje visi bachūriukai, tai aš jau būdamas 11-os metų turėjau pirmąją merginą. O su Jurinta esame kartu jau labai seniai ir viskas yra labai puiku.
– O ji varžybas stebi?
– Stebi, bet ji dirba lygiai taip pat – nuo ryto iki vakaro. Kartais nutinka ir taip, kad varžybų ir negali pažiūrėti, bet to tikrai nesureikšminu. Žinau, kad ji mane palaiko savo vidumi. Kažkada šnekuosi su ja: „Jurinta, klausyk, aš dabar buvau pasaulio čempionas, ar tu žinai, kokį aš laiką pasiekiau?“. Ji nesutrinka ir sako: „Gerai, o tu pasakyk, kiek turiu bylų?“. O aš nežinau. Tai va. Tai kaip ir negali pykti, nes aš irgi nežinau, ką ji darbe daro, todėl negaliu nieko iš jos reikalauti. Supratau, kad tai normalu, svarbu, kad esame kartu.
– Kaip meilė padeda sporte?
– Gal pasakysiu kitaip. Jauti palaikymą ir meilę, kai turi savo žmogų, kuris visada bus šalia. Visada palaiko, net jei būna ir labai sunku, kadangi manęs daug laiko nebūna namuose. O jauname amžiuje kartu laiko norisi daugiau. Mes turime tik pokalbius ir susirašinėjimus.
– O kaip su pavydu?
– Lygiai taip pat. Mes vienas kitu pasitikime. Žinome, kas mes esame vienas kitam, mums prieš nieką nieko nereikia vaidinti, reikštis. Mums gera būti kartu ir viskas.
– Prieš startą parašai jai: „Varau plaukt, myliu“?
– Visada parašau, bet prieš patį startą mes stengiamės visus telefonus palikti ir nebesusirašinėti.
– O po plaukimo su kuo daliniesi džiaugsmais?
– Tai vis tiek parašau pirmiausia savo mylimajai. „Ar tu žinai, kas įvyko?“ – parašau. O ji: „Taip, Danai, žinau“. Ir man būna labai gera, nes žinau, kad mane palaikė. Tokiomis akimirkomis tokių žinučių atsiranda begalė, bet stengiuosi pirmiausia atrašyti artimiesiems.
– Ar lengva išlaikyti santykius, kai toks įtemptas grafikas užsienio šalyse? Yra buvę krizių pas jus?
– Yra buvę anksčiau, kai manęs klausdavo: „Kiek tai gali tęstis? Kiek aš važinėsiu ir kiek nebūsiu namie?“. Bet aš jai visada sakau, ar tu žinai mūsų tikslą. Ko mes norim? Dėl ko aš taip važinėju? Ar aš važiuoju savo malonumui? Ar aš tai darau dėl mūsų, kad mums ateityje būtų geriau? Žmogus tikrai supranta, kad tai daroma ir dėl jo. Mes sėdime kalnuose kažkokiuose barakuose vien dėl to, kad mums būtų geriau ateityje. Pasakau, kad viską darau dėl jos ir tada ji tikrai viską supranta ir palaiko.
– Numanai, kada bus geriau?
– Tame ir esmė, kad aš negaliu pasakyti tiksliai, kada tai bus. Tu tiki, kad bus geriau ir darai tai, ką gali. Aš tikiu tuo, ką darau. Tikiu, kad galbūt apsigyvensime kažkokiame Lietuvos mieste ir praleisime kartu daugiau laiko, nes galėsiu treniruotis Lietuvoje, atsiras finansinė gerovė. Viskas susiję. Svarbiausia, kad dabar mums neišeina ilgai būti kartu, todėl tenka važinėti po visą pasaulį.
– Dabar planas toks: užsidirbti pinigų tiek, kad galėtum pasistatyti baseiną šalia namų?
– Jeigu pavyks, aš tikrai pasistatysiu.
– Kada vestuvės?
– Netrukus.
– Norėtum jau vaikų?
– Ne. Manau, kad dar nesu tiek subrendęs. Turiu dar kol kas kitų tikslų, kurie manau bus vertingesni, nei vaiko auginimas.
– Ką manai apie Rūtos Meilutytės asmeninę dramą? Staigi šlovė ir gili depresija. Ar tau tai negresia?
– Aš manau, kad Rūtos problema buvo psichologija. Manau, kad jai, esant tokiai jaunai, visa ta šlovė tiesiog užpuolė. Aš pilnai tą suprantu. Esi jaunas ir nežinai, kaip su tuo susidoroti. Tu dar nežinai, kas yra gerai ir kas yra negerai. Manau, kad visada šalia turi būti specialistai, kurie tau padėtų. Manau, kad žmogui neturi būti gėda eiti pas psichologą, tiesiog ateiti ir pasikalbėti – tai jokiu būdu nereiškia, kad esi psichas ar koks psichopatas. Tu turi pats kaip žmogus pajusti, kad tau gali padėti, patarti kitas. Manau, kad kiekvienas žmogus, nuėjęs pas psichologą, rastų apie ką pakalbėti. Taip būtų žymiai lengviau gyventi. Taip manau buvo ir su Rūta. Jai tuo metu trūko žmonių, kurie jai galėtų viską paversti šiek tiek kitaip. Viskas būtų galėję pasikreipti kitaip. O aš, kaip ir sakiau, neinu ginti čempiono vardo, aš į varžybas einu tam, kad visiems būtų gerai. Einu su tokia motyvacija ir manau, kad bus gerai.
– O nustebai, kai Rūta pranešė, jog baigia karjerą?
– Jeigu atvirai, mes tai žinojome iš anksčiau, bet mes negalėjome to atskleisti. Matėme, kad ji nebesitreniruoja, žinojome, kad ji nebesitreniruoja ir Amerikoje – nujautėme, kad taip bus. Be to, man sunku pasakyti, ar jai tuo metu reikėjo tokios pagalbos, ar ne. Čia svarbus klausimas. Ar jai reikėjo žmogaus, kuris suteiktų pagalbą. Dažniausiai, kai žmogus būna pasiklydęs kažkokiame kelyje, jis pats nelabai supranta, kad jam reikia pagalbos. Yra žmonių, kurie tau ir norėtų padėti, bet tu jų neprisileidi. Manau, kad ir aš galėjau kažkuo padėti, bet išėjo taip, kad nepavyko.
– O tau buvo tokių juodų dienų, kai atrodė, kad be pagalbos tu neišbrisi?
– Jeigu tu turi depresiją, tai reiškia, kad esi labai silpnas viduje. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad dėl to turėtų būti gėda apie tai pasisakyti. Jeigu žmogus iš tiesų pripažįsta esantis silpna būtybe, bet jis nori tobulėti, nori, kad jam padėtų žmonės – jis iškart paleidžia tai ir iš tiesų gali eiti tobulėti. O kai žmogus sako, kad jam nieko nereikia ir kad jis viską žino... Sporte yra tokių momentų, kai tau nepasiseka. Bet yra du būdai, kaip tas nesėkmes priimti: arba verki atsigulęs, arba gali žiūrėti į priekį.
Visą pokalbį su D. Rapšiu žiūrėkite vaizdo įraše straipsnio viršuje.
