Apie seksą, santykius su dabartiniu mylimuoju, karjeros planus, aktorystę, klaidas lovoje, baimę, gėdos jausmą bei tylos stovyklas, interviu su Beata.
– Dėl ko tau gėda?
– Manyje man nepatinka tai, kad esu labai jautri. Kartais dėl to būna gėda. Kartais atrodo, kad kitas žmogus tiesiog eitų ir praeitų pro tą situaciją, o aš per daug galvoju. Man jau 30 metų ir manau, kad tai nesibaigs.
– Kada paskutinį kartą verkei?
– Aš nesu mėgėja verkti. Bet aš per daug galvoju. Būna, kad nueinu su kuo nors pakalbėti ir po to galiu išgyventi net kelias dienas, nes man atrodo, kad per tą pokalbį pasakiau kažką blogai. Man sunku išbūti su tuo jausmu, tada daug valgau.
– Kas, jūsų manymu, svarbiausia bendraujant su kitais žmonėmis?
– Kai susitinku su žmogumi, aš pirmiausia atkreipiu dėmesį į tai, kaip su juo jaučiuosi. Man atrodo, kad drabužiai ir išvaizda yra labai klaidinga informacija. Gal neverta į tai atkreipti dėmesį, esu daug kartų suklydusi. Man svarbu, kad jausčiausi saugiai.
– Kaip jauteisi sugrįžusi iš tylos stovyklos?
– Kaip po grybų (juokiasi). Viskas daug jautriau, išlenda prisiminimai, vidiniai dalykai, jausmai. Galvoju, kad žmonėms reikia pradėti nuo šių dalykų, o narkotikai, psichodelika – tai trumpas ir greitas kelias. Jei žmogus nėra susipažinęs su savimi, tai gali būti net ir labai pavojinga.
– Kada paskutinį kartą buvai toje stovykloje?
– Rugpjūčio pabaigoje. Tai buvo mano antras kartas, kai ten važiavau. Toje stovykloje dešimt dienų visiškai negalima kalbėti, skaityti, negalima net palaikyti akių kontakto. Bet man nėra sunku nebendrauti su žmonėmis.Man čia yra geriausia tos stovyklos dalis. Turbūt ir jūs žinote, kad kai esi žinomas žmogus, dažnai atsiduri tokiuose keistuose pokalbiuose, kai nesupranti, ko žmogus nori, kodėl dabar stovi vidury gatvės ir su juo kalbiesi.Man labai gera, kai su manimi nebendrauja ir kai man to daryti nereikia.
– O kaip jautiesi po tos stovyklos?
– Mes ten paskutinį kartą buvome su Sauliumi, bet stovykloje moterys ir vyrai buvo atskirti. Aš Sauliaus pasiilgstu, man patinka su juo pabendrauti po visko. Dar pasiilgau kelių draugų ir viskas.
– O nebūna namuose tylos periodų, kai susipykstate?
– Aš nekenčiu nekalbadienių. Tai neefektyvu, man nepatinka ta įtampa. Mes su Sauliumi išmokome atsiprašyti, pasitelkiame humorą tokiose situacijose. Anksčiau taip būdavo, kad jis supyksta, trenkia durimis ir nueina į kitą kambarį, bet jau dabar to nebedaro ir mes stengiamės mažinti tą tylos prarają, tuoj pat pasikalbėti.
– Kiek jūs laiko esate kartu?
– Treji metai.
– Ar nėra savotiško lūžio praėjus tokiam laiko tarpui?
– Aš pastebiu, kad mes keičiamės, augame ir turime daug skirtingų veiklų. Kartais nutolstame ir nebežinome, su kuo mes čia gyvename.
– Kaip sprendžiate tai?
– Mums padeda, kad mes kartu išvažiuojame, būname ten kartu, pasivaikštome, atsiranda bendra veikla. Mums labai patinka baseinas. Mes ten prisiturškiame, prisižaidžiame ir po truputį viskas pagerėja. Vieną kartą buvome taip nutolę, kad aš net pagalvojau, kad tai dar vieni pasibaigę santykiai. Vėl suklydau. Tai buvo po pusantrų metų. Ir aš mačiau, kad jau jam tarsi nebebuvau princesė.
– Kaip tu supranti, kad vyrui tu jau nebe princesė?
– Tada pastebi, kad dažniau būni paskendusi buitiniuose dalykuose, o ne esi kažkur kviečiama. Man labai keista, nes bičai visada, kai tavimi susižavi, žada viską, kas geriausia, o paskui matai namuose tik numestas kojines, kalnus indų (juokiasi). Tada galvoju, kad labai keista – nuo princesės tampi į indų valytoją. Tada mes susėdome pasikalbėt. Sakiau jam, kad turbūt nėra taip, kad vienas kitam būtume labai įdomūs. Jis man pritarė. Tada abu nusijuokėm ir pasakėm, kad vis tik kažkada buvom įdomūs. Tada per tokį humorą lyg ir grįžome į tą gerą būseną. Man atrodo, kad santykiuose krizė visada yra galimybė kažką pakeisti. Tai yra laikas, kai abu partneriai turi keistis ir kurti naują santykį. Ne su tuo Sauliumi, kurį pažinojau, o kuris yra dabar.
– Ar teisingai suprantu, kad santykiuose tu labiau vadovauji?
– Matote, kai viena santuoka nutrūksta, tada jau atsiranda daug išminties. Kai kuriems, o kai kam gal reiktų daugiau nutrūkusių santykių. Iširusi santuoka mane labai supurtė. Aš supratau, kad santykiai yra darbas. Tai nėra katorga, bet darbas.
– Kada pasidarė nebegėda kalbėti apie dalykus, kurie daugeliui vis dar yra tarsi gėdingi?
– Tokios temos kaip seksualumas, intymumas, santykiai – tokių projektų kaip „Nebegėda“ yra daug pasaulyje, bet Lietuvoje nieko panašaus nebuvo. Pamačiau nišą ir pradėjome kurti, viskas buvo paprasta. Ši idėja man atėjo tada, kai buvau tylos stovykloje.
– Didžiausia klaida, kurią vyras gali padaryti lovoje?
– Manau, kad galbūt mylėtis su žmogumi, kuris nedavė tam sutikimo.
– Gal prieš seksą reiktų pasikalbėti?
– Žinoma, galima, bet galima ir po. Svarbu nebijoti kalbėti apie seksą. Jo metu irgi galima kalbėtis.
– Didžiausias nesusipratimas sekso metu? Kokia asmeninė patirtis?
– Buvo taip, kad vaikinas išsitraukė iš kelnių diržą ir tarsi užsimojo. Aš taip išsigandau, taip nedrąsu pasidarė. Man buvo baisu. Mėgstu švelniai. Tas diržas tikrai baisu, mums nieko ir neišėjo.
– Kodėl moterys yra linkusios vaidinti orgazmą?
– Tai susiję su tuo, kad vyrai moters patiriamą orgazmą sieja su savo vyriškumu ir ego. Jie gali jaustis ir galvoti, kad jei moteris nepatyrė orgazmo, jie kažką darė blogai. Manau, kad sunku ir moterims pasakyti, kas buvo negerai, gal ir vyrams nėra lengva klausyti kritikos dėl sekso. Aš nesu vaidinusi orgazmo, man nepatinka vaidinti, tai neturi prasmės, o kartais paprasčiausiai tingiu. Man nepatinka meluoti, nes tada tik gaištu laiką.
– Kaip įveiki stresą?
– Daug valgau.
– Kodėl lietuviai taip nemėgsta kitataučių, pavyzdžiui, lenkų?
– Geras klausimas. Aš visada lankiau lietuvių mokyklą ir nejutau kažko blogo. O šiaip mano šaknys yra lenkai-baltarusiai. Aš neidentifikuoju labai stipriai savęs su jokia tautybe, nes kokia aš lenkė? Prasta lenkė. Apie tai stengiuosi daug negalvoti.
– Kas paskatino mesti aktorystę ir imtis kitokios veiklos?
– Man atrodo, kad visos įgytos patirtys yra svarbios ir jos kažkur tave atveda. Aktorystė man beprotiškai padeda kalbinant žmones. Verstis visą laiką aktoryste – negalėčiau. Neturiu tokio laiko, pasiaukojimo, galbūt net ir talento neturiu. Aš neidealizuoju teatro, nors esu sutikusi ten nuostabių žmonių. Bet buvo ir dalykų, kurie man nelabai patiko. Man atrodo, kad aktoriai turėtų gauti gerokai daugiau pinigų, taip pat turėtų būti suteikiamos geresnės sąlygos. Man labai patinka gyvenimo vairą laikyti savo rankose, o ne laukti, kai man paskambins.
– Ar kada esi pagalvojusi, kad esi lesbietė?
– Aš manau, kad nesu lesbietė.
– Ar esi turėjusi lytinių santykiu su moterimis?
Ne.
Visą interviu žiūrėkite vaizdo įraše.
