Nors oficiali koncerto pradžia – 20 val., svečiai į areną plūdo vangiai ir niekur neskubėjo. Pirmuosius į areną atvykusius svečius išjudino pasirodymo pradžioje koncertavusi apšildanti grupė „Gomad! & Monster“.
Tačiau tikroji beprotystė prasidėjo tik po pusantros valandos, kai ant scenos lipo legendiniai „The Prodigy“, nuo pirmųjų minučių varę minią iš proto. Areną scenos veteranai užpildė ne tik pavydėtina energija, bet ir įspūdingu šviesų ir garso šou.
„Ar jaučiatės gerai? Ar, velniai griebtų, jaučiatės gerai?“, – nuo scenos aidėję klausimai kaip mat sulaukė pritariančių gerbėjų šūksnių.
Tribūnos „Siemens“ arenoje – pustuštės, tačiau nieko stebėtino, juk tikrasis veiksmas vyko stovimame parteryje.
Vargu ar prisiekę „The Prodigy“ fanai mėgautųsi sėdimomis vietomis – tikrą pirtį užkūrusi grupė neleido atsikvėpti, kvietė ne tik kartu atlikti populiariausias dainas, bet ir nesustojant šokti.
Kalorijos čia degė visu pajėgumu – pirmose eilėse šėlę gerbėjai šokinėti nesustojo, regis, nė sekundei.
Susirinkusieji išgirdo ne tik naujausio albumo „The Day Is My Enemy“ dainas, bet ir iki skausmo pažįstamus hitus, tokius kaip „Omen“, „Voodoo People“ ar „Firestarter“.
Vakaro kulminacija ir paskutine „The Prodigy“ atlikta daina, kaip ir buvo galima tikėtis, tapo grupės kūrinys „Smack My Bitch Up“, išjudinęs net tingiausius gerbėjus.
Netrukus nuo scenos pasišalinę grupės nariai buvo priversti sugrįžti – įsiaudrinusi minia šūksniais ir plojimais prašė pakartoti. Laimė, jų prašymą „The Prodigy“ noriai įgyvendino ir atliko toli gražu ne vieną dainą, kurių paskutiniąja tapo „Out of space", tad papildomi karmos taškai garantuoti!
Du dešimtmečiai šlovės
Prieš du dešimtmečius „The Prodigy“ perkėlė reivo subkultūrą į didžiąją sceną ir privertė visus šokti pagal gaivališkus ritmus. Tada kritikai nėrėsi iš kailio bandydami grupės kūrybai sugalvoti naują terminą, kuriame tilptų rokas ir reivas. „The Prodigy“ trijulė pirmoji sugebėjo taip vykusiai apjungti abu šiuos gaivalus.
Praėjus ketvirčiui amžiaus po grupės susikūrimo „The Prodigy“ vėl kupini jaunatviškumo. Šiemet grupė išleido šeštą studijinį albumą „The Day Is My Enemy“. Albumo pavadinimas buvo parinktas neatsitiktinai – iš įrašų trenkia tokia tamsi energija, kad širdis ima kalti kaip pašėlusi, o ausų būgneliai raitosi norėdami pasislėpti.
Pavasarį išleistas albumas rodo, kad grupė yra geriausios formos nuo 1997 m., kai pasirodė šokių klasika tapęs „The Fat of the Land“. Kritikai įvardina darbą kaip pikčiausią britų albumą 2015-aisiais. Įniršio pridėjo į kūrybos procesą įsitraukę Keithas Flintas ir Maximas: pirmą kartą grupės istorijoje albumas yra ne vien kolektyvo smegenų Liamo Howletto produktas.
„The Prodigy“ jau ne kartą įrodė, kad nėra pagyvenusių reiverių būrelis ir jų pasirodymai yra antonimas poilsiui ant laurų. Grupės koncertai – tai geriausias vakarėlis gyvenime, aukščiausių hedonizmo everestų pasiekimas. Kartu su darbais iš naujojo albumo „Nasty“, „Rok-Weiler“, „The Day Is My Enemy“ bei eteriniu „Beyond the Deathray“, koncertuose skamba atmintinai žinomi „Breathe“, „Firestarter“, „Voodoo People“, „Smack My Bitch Up“, o galutinai stogus nurauna „Out of Space“.
„The Prodigy“ kuria muziką, kuri nepaklūsta dėsniams ir dogmoms, todėl ją dievina milijonai. Jų geriausiuose kūriniuose pilna ne tik triuškinančio užsidegimo, bet ir subtilaus muzikinio sąmojingumo. Niekas kitas nemoka pasakyti „Mes norime šokti“ taip garsiai ir įtikinamai, kaip jie.
