Šv.Kristoforo kamerinis orkestras nelaukia dovanų

Ir tai – ne vien muzikinės staigmenos (puiki programa ir įspūdingi solistai), bet ir stilingi, praktiški, malonūs suvenyrai, papuošiantys Jūsų namus bei ilgai priminsiantys šventinio koncerto akimirkas. Trylika metų – daug ar mažai? Per šitą laiką Šv. Kristoforo kamerinis orkestras surengė daugiau negu dešimt tūkstančių koncertų, atliko daugiau negu šimtą premjerų, išleido ne vieną dešimtį įrašų ir aplankė daugelį pasaulio šalių.

Kolektyvas ką tik grįžo po gastrolių Prancūzijoje, kur su didžiuliu pasisekimu koncertavo Champs-Elisée teatre (pusantro tūkstančio reikliausių klausytojų lydėjo muzikantus entuziastinga kelių minučių ovacija), po to sėkmingai pasirodė Ispanijoje ir vos prasidėjus 2007 metams, jau išleistos trys naujos kompaktinės plokštelės.

Donato Katkaus orkestras žymus ne tik griežimo lengvumu ir precizika, dėl kurių dažnai vadinamas “solistų kolektyvu”, bet ir ypatingai kūrybingu repertuaro parinkimu. Lietuviški kūriniai, pasaulinės premjeros, retai skambanti muzika bei pamiršti šedevrai įtraukiami į programas ne atsitiktinėmis progomis, o skamba orkestro koncertuose nuolatos, tarsi siekiant priminti klausytojui, koks platus ir neapsakomai gražus yra kamerinės muzikos pasaulis.

Antonio Vivaldi koncertas dviems violončelėms ir styginių orkestrui (solistai – Rūta Tamutytė ir Vaidas Tamošiūnas) yra vienas tokių opusų, kurio gyvenimas prasilenkia su didžiųjų scenų repertuaro magistrale dėl neįprastos instrumentinės sudėties, tuo tarpu W. A. Mozato koncertas klarnetui ir orkestrui A-dur ilgainiui tapo vienu populiariausių klarneto repertuaro kūrinių. Ypač žinoma, dažnai naudojama kino filmuose, įvairiai aranžuojama ir neretai atliekama atskirai jo antroji dalis – ilgesingas Adagio, dėl kurio šis koncertas kartais vadinamas “Rudeniniu”, nors kraštinės Allegro dalys dvelkia anaipol ne rudeninėmis nuotaikomis ir prašosi atliekamos tikro virtuozo.

Tad išskirtinis gimtadienio šventės svečias – klarnetininkas Fabio Furia (Italija) – turės progos pilnai atskleisti savo meistriškumą ir interpretatoriaus talentą. Vainikuojanti programą Josepho Suk “Serenada” laikoma geriausiu šio čekų kompozitoriaus opusu.

Būdamas A. Dvoráko sūnėnas, J. Suk daug ką perėmė iš jo, ir “Serenada” persmelkta tokio pačio pamėgto visame pasaulyje čekiško liaudiško melodizmo ir šviesos.

Taigi, šiuolaikiškas, pelnęs drąsaus kolektyvo reputaciją orkestras švenčia gimtadienį, rinkdamasis klasikinį nuosaikumą vietoje negirdėtų “katinų maiše”. Juk tikrą muzikos žinovą vilioja ne naujovės, o kūrybinga ir skoninga interpretacija…