Nereikia stebėtis – šių dviejų muzikantų kūrybinė partnerystė tęsiasi jau beveik dvidešimt metų, o prasidėjo ji nuo visiems žinomos Ericos atliekamos dainos „It’s a Lovely Day“. Išskirtiniame interviu portalui DELFI, J. Baldassare pasakojo apie naująjį jo ir Ericos bendrą albumą bei dalijo patarimus jauniems muzikantams.
Tiesa, vien muzika šio populiaraus prodiuserio veikla neapsiriboja. Visomis gyvenimo suteikiamomis galimybės pasinaudojantis J. Baldassare vaidino filmuose su Tomu Hanksu, rengė komedijų šou, kūrė melodijas populiariausioms reklamos, bendradarbiavo su Bob Dylan, organizavo meno parodas. Jis įsitikinęs – svarbiausia „Taip“ sakyti kiekvienai galimybei.
– Lietuvoje jūsų vardas nėra girdėtas, tačiau su Erica Jennings įrašytą jūsų kūrinį „It’s A Lovely Day“ žino visi. Kaip užsimezgė jūsų kūrybinė partnerystė?
- Na, mūsų istorija prasidėjo 1999 m., kai aš gyvenau Graikijoje. Mano leidžiamai dainų kompiliacijai „Living Theater“ trūko vienos grandies – dainininkės, kuri galėtų atlikti dainą „It’s a Lovely Day“. Vis neradau tam tinkamo balso. Štai čia įvyko stebuklas. Vieną naktį mano mergina sulaukė skambučio iš studijų laikų kambario draugės. Ji prašė pagalbos – šios tėvai, dėl klaidos perkant lėktuvo bilietus, vietoje Kuveito buvo nukreipti į Kretą. Taigi, mano draugė nuvažiavo į oro uostą jais pasirūpinti, o sugrįžusi man papasakojo visą istoriją ir padavė kompaktinį diską, kurį buvo įrašiusi buvosios kambario draugės sesuo.
Kadangi tikiu, jog gyvenimas yra magiškas, aš iš karto priėmiau tai kaip Visatos ženklą – dar nė nepaklausęs jos muzikos, žinojau, kad tai ir bus mano ieškomas balsas. Pasirodė, kad ta mergina ir buvo Erica Jennings. Atsimenu, kai įrašinėjome „It’s a Lovely Day“, šalia sėdėjo Ericos mama ir pasakė, kad ši daina išties gera. Na, mamos viską žino.
Per visus šiuos metus su Erica įrašėme dar tris dainas – „Bang, Bang“, „The Beat Goes on“ ir „Pleasure“, jos buvo skirtos mano „Living Theater“ įrašams. O šiais metais kartu užbaigėme dešimties dainų retro/modernaus džiazo albumą „Erica Jennings – New Standards“.
- Netrukus jus bus galima sutikti ir Vilniuje. Ką darysite Ericos koncerte „Istorijos iš Niujorko“?
- Erica mane paprašė atvykti į šį koncertą ir kartu scenoje atlikti kelias dainas. Kadangi Vilniuje dar nesu buvęs, negalėjau atsisakyti. Žinau, kad šis koncertas jai be galo svarbus, kad jis labai laukiamas – ir pats nekantrauju. Tikiuosi, kad Vilniui aš patiksiu taip pat, kaip man patiks Vilnius.
- Jūs gyvenate Niujorke – ten, kur susirinkę geriausi pasaulio talentai. Kodėl būtent Ericos balsas buvo tas, kurio reikėjo jūsų naujausiam albumui? Koks jis?
- Esu suprodiusavęs daugiau kaip 75 svarbius įrašus, tad gyvenime teko klausytis daug talentų. Kaip dainų kūrėjas, esu įsitikinęs, kad svarbūs yra du dalykai. Pirmiausia – daina! Antrąją dalį sudaro dainos atlikimas, kuris lygiai taip pat svarbus, jei ne svarbesnis, pristatant dainą. Pavyzdžiui, Otis Redding sukūrė dainą “Respect“, bet visi ją sieja su Aretha Franklin. Kodėl? Todėl, kad Otis priklauso daina, tačiau pasirodymas priklauso Arethai.
Vertinant Ericą, manau, kad ji turi viską, ko reikia. Ji sugeba ne tik atlikti dainą, bet ir įsikūnyti į ją. Vertinu tai, kad atėjusi į studiją dirbti, ji muziką žino taip gerai, kad jai pavyksta gerai atlikti dainą jau patį pirmą kartą priėjus prie mikrofono. Nuostabu tai matyti, ypač dabartiniais laikais.
Kalbant apie „New Standards“, nešiojausi šį albumą savo galvoje jau 10 metų, tad norėjau jam tik pačios geriausios komandos. Džiaugiuosi, kad būtent taip ir pavyko. Gitara albume groja Jack Cavari, kuris dirbo su Frank Sinatra, Shirley Bassey, Liza Minelli ir Aretha Franklin. Bosu grojantis Tom Hubbard taip pat dirbo su daugybe muzikos žvaigždžių. O Ericos išskirtinis balsas puikiai čia derėjo.
- Pakalbėkime apie hitus. Rodos, kad turint pakankamai pinigų, galima viską išpopuliarinti, tačiau kartais net ir garsiausiems pasaulio atlikėjams nepavyksta. Kokia yra populiarios dainos paslaptis?
- Reikia pradėti nuo kūrinių, kurie ateina iš įkvėpimo. Neskubėkite. Leiskite jiems nusistovėti. Būkite tikri, kad tai jus patį jaudina. Juk dainos rašymas, tai ir viso dainos pasaulio tapymas. Savo žodžius panaudokite kaip filmo dialogą, o muziką panaudokite jiems sustiprinti. Dainą reikia ne tik parašyti, ją reikia suprasti, jausti ir įsivaizduoti – ne tik dabar, šią rašymo minutę, bet visada. Kai jau atrodys, kad pavyko, paleiskite ją į pasaulį. Visata nepamiršta darbo, atėjusio iš įkvėpimo! Tačiau, populiarumas nebūtinai ateis tada, kai panorėsite. Visata galbūt jums paruošė savo grafiką. Tai, kiek daug gausite, priklausys nuo to, kiek daug pat įdėjote.
Galiu pasidalinti pavyzdžiu – pirmoji mano ir E. Jennings daina „It’s A Lovely Day“ buvo įrašyta beveik prieš 20 metų. Šių metų pradžioje sulaukiau skambučio iš „Universal pictures“. Jie prodiusavo turkišką filmą „Lotu Cocuk“ („Blogas berniukas“ – aut.past.) ir norėjo panaudoti šią dainą filme. Dabar ji Turkijoje labai populiari. Tačiau kaip ši daina atkreipė „Universal pictures“ dėmesį, atsidūrė turkiškame filme ir dar po tokio ilgo laiko tarpo? Iš įkvėpimo kilusių darbų Visata niekada nepamiršta.
- O iš kur ateina jūsų įkvėpimas?
- Aš visad tikėjau, kad instrumentai turi savo gyvenimą, savyje nešiojasi tam tikras dainas. Buvę instrumento savininkai jais praktikuojasi, kuria naują muziką ir dalelė tos muzikos instrumente visada lieka. Ne kartą susidūriau su situacija, kai paėmus į rankas nebe naują gitarą, man pradėdavo lietis muzika naujai dainai. Štai ir „New standards“ albumo daina „Happy again“ atėjo būtent taip – kai lankiausi pas draugą instrumentų parduotuvėje, paėmiau ten „banjo“ gitarą (o šia gitara aš net negroju), pabandžiau ją ir gimė nauja daina. Tikiu, kad instrumente slypi ne tik muzika, bet ir žodžiai ir būtent dėl to aš niekada neperku naujų gitarų. O mano archyve jų daug – neseniai turėjau 45, bet kai sugroju instrumentu tas dainas, kurios skirtos būtent man, aš gitarą parduodu kažkam kitam. Instrumentas man – kaip seifas, o aš ateinu su užraktu ir atveriu jį.
Ir tai – ne tik apie instrumentus – įrašų studijų sienose taip pat lieka dalis muzikos, ji gyvena ir seno Niujorko džiazo klubo „The Village Vanguard“ sienose, nes ten grojo daugybė pačių garsiausių muzikantų. Tai – energija. Lygiai ta pati energija gyvena ir bažnyčiose, kuriose žmonės meldžiasi, dailininko teptukuose ar molberte. Kiekvienas turi savo instrumentus.
Svarbu pajausti, kai tas įkvėpimas užplūsta. Jis visada sukelia tam tikrą fizinę reakciją – galbūt ašaras, pašiurpusią kūno odą, jaudulį.
– O kokių patarimų galėtumėte duoti jauniems atlikėjams, tik pradedantiems savo karjerą? Kad ir ką sakytumėm, juk vien talento nepakanka.
– Tai tiesa – vien talento tikrai nepakanka. Muzikoje norint sukurti kažką ypatingo, reikia daugybės teisingų ingredientų. Tačiau garsas vis tik yra pats svarbiausias. Daugybė artistų žino atlikimo techniką, tačiau ar jų muzika skamba? Ar jie kažką pasako savo dainomis? Ar jie dainas tik sudainuoja, ar jie jas išgyvena? Ar jie nori būti garsūs, ar svarbūs? Kai atlikėjas yra visiškai pasinėręs į savo muziką, tai yra tarsi meditacija, kurią pajaučia kiekvienas. Muzikantui svarbiausia savo muziką papildyti tuo vienu išskirtiniu ingredientu – savimi. Reikia nepamiršti ir to, kad norint būti puikiu kūrėju, visų pirma reikia būti puikiu gerbėju. Manau, kad labai svarbu gilintis ir mokytis iš tų žmonių, kurie kūrė ir dirbo dar prieš tave.
- Kaip manote, ar muzikantams, svajojantiems apie tarptautinę karjerą, būtina skubėti į anglakalbes šalis, ar galima pasaulį sužavėti net ir gyvenant tokioje mažoje Lietuvoje?
- Manau, kad dainininkams reikia eiti ten, kur jie yra mylimi. Jei gyveni Vilniuje ir tavo gerbėjai gyvena Vilniuje – puiku. Bet jei tavo gerbėjai gyvena, pvz. Tunise – tuomet būtų verta važiuoti į Tunisą. Svarbiausia ne tai, kur rasi savo rinką. Svarbiausia – ją rasti. Tai taisyklė, kuria aš visuomet ir pats vadovavausi. Tikiu, kad Visata nuves ten, kur ir reikia. Kai randi savo aistrą, skirk jau dėmesio, dalinkis ja su žmonėmis ir jie tai įvertins.
- O kaipgi prasidėjo jūsų pačio karjera?
- Baigęs mokyklą buvau subūręs grupę, kurią pastebėjo tuomet labai populiarus muzikos vadybininkas, kuris rūpinosi ir grupe „Kiss“. Jis mūsų grupę pakvietė į įrašų studiją įrašyti keletą bandomųjų dainų. Pastebėjau, kad studija, kurioje dirbome, skyrėsi nuo visų kitų – joje buvo įrašinėjama tik TV ir radijo reklamoms skirta muzika, o pati studija veikė tik nuo 8 iki 5, tik darbo dienomis. Tai buvo neįprasta.
Taigi, pas studijos savininką pasiprašiau darbo. Vienintelė pozicija, kurią jis galėjo pasiūlyti, buvo pasiuntinuko, kuris išvežiotų siuntinius po reklamos agentūras. Ėmiausi to darbo tik dėl to, kad norėjau bet kokios galimybės būti toje aplinkoje. Be to, įvertinau, kad jei dienos metu sąžiningai vežiočiau siuntas, vakarais galėčiau naudotis studija savo reikmėms. Ir tai buvo teisingas sprendimas – susipažinau su absoliučiai visais Niujorke tuo metu buvusiais svarbiais muzikantais ir dainininkais.
Buvau žinomas kaip „tas vaikis iš studijos“. Ir tada vieną dieną mane paprašė parašyti dainą „Keds“ sportinių batelių reklamai. Sukūriau ją, ši buvo transliuojama televizijoje, o aš tuoj pat iš pasiuntinuko virtau muzikos reklamoms kūrėju. Po to jų parašiau dar visą galybę, tuo pat metu šį darbą derindamas su savo grupės veikla. Vieną naktį grojau „The Ritz“ viešbutyje ir prie manęs priėjo mergina, kuri turėjo sutartį su „Mercury“ įrašų kompanija, tačiau jai sunkiai sekėsi su muzika.
Mane ji pakvietė prisijungti, aš parašiau ir suprodiusavau jai dainą. Tai mane supažindino su „Polygram“ kompanija (dirbusia su „ABBA’, Andrea Bocelli, „Def Leppard“, „INXS“, Barry White ir daugybe kitų – aut.past.). Po to, kai su vienu šios kompanijos atlikėju iš Vokietijos pardavėme milijoną įrašų, buvau pakviestas prisijungti prie „Polygram“ Komandos Vokietijoje – taip 20 metų praleidau Vokietijoje.
Paslaptis, mano mielieji, yra visada sakyti „Taip“. Atsisakyti visada spėsite.
- Turėdamas tiek daug patirties, galite palyginti, kokia muzikos industrija buvo jūsų karjeros pradžioje ir kokia ji yra dabar.
- Viską pakeitė technologijos. Kaip ir visur, inovacijos atnešė ir gero, ir blogo. Dabar bet kas iš bet kurio pasaulio kampelio gali nesunkiai padaryti savo muziką prieinamą visam pasauliui. Tačiau iššūkiu tapo priversti kažką tos muzikos pasiklausyti.
Asmeniškai, mane liūdina tai, kad atlikėjai nebegali išgyventi tik iš muzikos įrašų pardavimų. Gyvi pasirodymai yra nuostabūs, bet savo vietą tikrai turi ir muzikos įrašai. Be to, jei niekas įrašų nepirks, jų kokybė nuo to nukentės. Sukurti puikius įrašus yra sudėtinga, tai kainuoja ir laiko, ir pinigų. Žinau, kad technologijos kiekvienam suteikia galimybę įrašinėti muziką savo namuose, tačiau tokie įrašai niekada savo kokybe neprilygs muzikai, įrašytai dirbant kartu su gerais muzikantais, geroje įrašų studijoje, padedant geram garso inžinieriui. Juk ir pyragą galimą iškepti naudojant vonios kriauklę ir mikrobangų krosnelę. Tačiau vien dėl to, kad tai galima, nereiškia, kad tai reikalinga.
Išties reikšminga muzika niekada nepraras savo pozicijų. Muzika turi galimybę viską nušviesti, tai yra magiška patirtis. Manau, kad ir muzikos klausymasis yra menas. Melody Gardot tyli sėkmė yra puikus pavyzdys, kad žmonės yra ištroškę kokybės. Tą rodo ir tai, kad Bob Dylan, The Beatles, Frank Sinatra, James Brown, Motown, Stax, Elvis ir toliau nepraranda populiarumo.
- Kaip manote, ko reikia, kad pasaulis pastebėtų lietuvišką muziką? Islandai, Skandinavai turėjo savo populiarumo akimirkas. Ar gali to sulaukti ir Baltijos šalys?
- Greičiausiai jūs jau esate gerame kelyje, tik pasaulis dar to nepastebėjo. Geri dalykai ateina su laiku. Vien dėl to, kad kažkas nėra plačiai žinoma, dar nereiškia, kad tai nėra kokybiška. Švedijai duris atvėrė ABBA, Islandijai – Bjork. Kiekvienai šaliai reikia savo kultūros ambasadoriaus tam, kad visi kiti atkreiptų dėmesį. Net ir Jungtinėse Valstijose „Nirvana“ išgarsino Sietlą, staiga visi pradėjo pastebėti iš čia kilusias grupes, visi norėjo čia nuvažiuoti. Palyginčiau tai su su kalnakasyba. Kasi, kasi, kol kažką randi, tada kitiems pasakai, kad šituose kalnuose yra aukso ir visi atbėga iš paskos.
Niekada nežinai, kur atrasi tą auksą – jis visad pasirodo netikėčiausiu momentu.
- Kokia yra pati mėgstamiausia jūsų daina?
- Leonard Cohen Daina „A Thousand Kisses Deep“.
