Festivalis "Mėnuo Juodaragis" šiemet vyko rugpjūčio 26-28 dienomis nedidelėje kaimo turizmo sodyboje "Atsipūsk Saulės rate" netoli Kernavės. Festivalio organizatoriai jo stilistiką apibūdina kaip "neofolk darkwave". Iš tikrųjų ten galima išgirsti labai platų muzikos žanrų ir stilių spektrą: nuo archainio folkloro iki akademinės muzikos, nuo industrinės elektronikos iki akustinio roko ir nuo gotikinio roko iki metalo. Didžiausias festivalio privalumas yra tai, kad visos labai skirtingos stilistiniu požiūriu programos kažkokiu stebuklingu būdu puikiai dera tarpusavyje ir sudaro labai harmoningą visumą.

Pirmąją festivalio dieną įspūdingai pasirodė pagrindinė renginio žvaigždė iš užsienio - belgų industrinės elektroninės muzikos grupės "Hybrids" įkūrėjas Magthea. Šeštadienio pavakare gana neblogai nuskambėjo lietuviška grupė "Goetheanum", suderinanti "Depeche Mode" melodingumą su griežtais metalo rifais. Svečiai iš kaimyninės Prūsijos "Romowe Rikoito" labai priminė puikų leidybinės įmonės "4AD" vado Ivo Wattso-Russello projektą "This Mortal Coil".

Trečios dienos, sekmadienio, programa buvo neilga ir gerokai paankstinta, kad žiūrovai spėtų saugiai pasiekti namus. Festivalį labai smagiu ir mielu pasirodymu užbaigė neseniai atsikūrusi grupė "Skylė" su puikia dainininke Aiste Smilgevičiūte. "Mėnuo Juodaragis" vienintelis iš šių metų Lietuvos užmiesčio festivalių vyko tris dienas, kaip ir dera tokiems renginiams.

Nors buvo skelbta, kad festivalis bus labai nedidelis, vis dėlto jame apsilankė apie 700 žmonių. Gerai apgalvotos ir sklandžiai įgyvendintos programos dėka žiūrovai nenuobodžiavo. Nebuvo nei grūsčių, nei eilių, net buvo galima ramiai išsimaudyti pirtyje. Besibaigiant koncertams niekur nesimatė nei šiukšlių, nei sulaužytų daiktų. Jei turėčiau išrinkti geriausią šių metų Lietuvos užmiesčio festivalį, neabejodamas balsuočiau už "Juodaragį".

Rugpjūčio 30 dieną Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, grojo tarptautinis džiazo kvartetas "Big Four". Didįjį ketvertuką sudaro stiprūs vidutiniokai: grupės "Lounge Lizards" vadovas trimitininkas Stevenas Bernsteinas, nemažai tą vakarą grojęs retu sopraniniu trombonu, saksofonininkas Maxas Naglis iš Austrijos, "Jazz Passengers" kontrabosininkas Bradley Jonesas, grojęs su Elvinu Jonesu ir Ornette'u Colemanu, bei prancūzų gitaristas Noelis Akchote'as.

"Big Four" groja specifinį šiuolaikinio ir tradicinio džiazo mišinį. Idėja pateikti archainį džiazą su rafinuotomis pokario cool jazz aranžuotėmis ir free jazz improvizacijomis nėra nauja. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos šioje srityje sėkmingai darbavosi kone geriausia eksperimentinio džiazo grupė "Art Ensemble of Chicago" ir kiti jų įsteigtos "Kūrybingų muzikantų pažangos asociacijos" (Association for the Advancement of Creative Musicians) nariai.

Vėliau kiek palengvintą tokios muzikos versiją populiarino "Art Ensemble of Chicago" trimitininkas Lesteris Bowie'is su grupe "Brass Fantasy".

Spontaniškumo ir improvizacijų originalumo prasme "Big Four" neabejotinai atsilieka nuo garsių pirmtakų. Tą trūkumą didysis ketvertukas kompensuoja labai kruopščiai parinktu, linksmu ir puikiai aranžuotu repertuaru bei kokybišku ansamblio grojimu. Vilniaus džiazo mėgėjai išgirdo gerą, nuotaikingą koncertą, kokių galėtų būti ir daugiau.

Šių metų "Sostinės dienos" prasidėjo rugsėjo 1 dieną koncertiniu grupės "Pink Floyd" roko operos "The Wall" atlikimu. Nesutinku su organizatoriais, kad "Siena" yra geriausias "Pink Floyd" albumas. Jo stiprioji pusė - fantastiškas Bobo Ezrino prodiusavimas. Koncertiniame atlikime neįmanoma perteikti visų garso įrašo subtilybių, taigi patys "Pink Floyd", o vėliau jų buvęs vadovas Rogeris Watersas tokiu atveju griebdavosi grandiozinių šou pastatymo darbų.

Galimybė realizuoti tokį ambicingą sumanymą mūsų kukliomis sąlygomis atrodė abejotinai. Malonu, kad rezultatas pranoko daugelio skeptiškus lūkesčius. Muzikos veiksmą tvirtai valdė tinkamiausias tokiam projektui dirigentas Vaclovas Augustinas. Roko grupė, orkestras ir chorai skambėjo pavyzdingai. Silpniausia koncerte buvo teatrinė dalis, ypač nekoks finalas. Kai Algirdas Kaušpėdas jau pristatinėjo atlikėjus, vis dar laukiau, kas gi bus su ta siena - pavyks ją galų gale nugriauti ar ne.

Tarp vokalistų ne vien geru dainavimu, bet ir ryškiu scenos įvaizdžiu išsiskyrė grupės "InCulto" vadovas Jurgis Didžiulis. Neginčytinai talentinga dainininkė Ona Kolobovaitė labiau tiko operinėse pabaigos scenose nei roko dainose.

Apskritai maestro Vladimiro Prudnikovo vadovaujamų operos vokalistų dominuojamas finalas kiek užgožė roko jaunimo pastangas. Nepaprastai aktualiai, turint galvoje renginio datą, nuskambėjo žodžiai "We don't need no education / We dont need no thought control / No dark sarcasm in the classroom / Teachers leave them kids alone" iš dainos "Another Brick in the Wall".

Rugsėjo 2 dienos koncertas "Laiptai į dangų, kuriame turėjo skambėti džiazinės roko ir popdainų interpretacijos, vyko Katedros aikštėje. Džiazo ten buvo mažai - kelias neblogas solo partijas sugrojo Danieliaus Praspaliauskio grupės pūtikai. Dainininkai varė atvirai "kabakinį" popsą ir tarp dainų tauškė niekus. "Kultūros tvarto" jaunimo atliekami koveriai skambėjo kur kas įdomiau.

Paprastai išdidžiai sakau, kad esu vilnietis, bet po šio pagrindinės sostinės šventės koncerto man buvo tiesiog gėda už mano miestą. Publika balsavo kojomis - po kelių dainų koks ketvirtis žiūrovų išsiskirstė. Šiuo išmintingu pavyzdžiu nedelsdamas pasekiau ir aš. Į kitus "Sostinės dienų" renginius mane galėjo atvesdinti nebent prievarta.

Sekmadienį "Mulen Ruže", Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno, vyko death metalo koncertas su šio stiliaus žvaigžde iš Graikijos "Rotting Christ". Keturių grupių ir daugiau kaip keturių valandų trukmės programa užtikrino 600 žiūrovų auditoriją. Savaitės diena sąlygojo mažesnį nei įprastą metalo koncertuose jos apsvaigimo lygį.

Iš viso koncerto pavyko išgirst tik kelias latvių "Neglected Fields" dainas ir neplanuotą "Rotting Christ" pakartotiną bisą. Latviai grojo taip, kad net pagalvojau, jog tai garsieji "Rotting Christ", o po graikų biso apgailestavau praleidęs jų pasirodymą. Metalistai skirstėsi šlapi nuo prakaito ir laimingi. Iš švytinčių akių matėsi, kad jiems visiškai nė motais miesto reprezentaciniai koncertai Katedros aikštėje.

Šaltinis
Kopijuoti, platinti, skelbti agentūros ELTA informacijas ir fotoinformacijas be raštiško agentūros ELTA sutikimo draudžiama.
ELTA
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją