- Kokia buvo tavo pirmoji pažintis su muzika?
- Muzika man visada buvo prie širdies. Dar būdama darželyje grojau ir dainavau mažame jo ansamblyje. Atsimenu, kad vieną kartą netgi teko važiuoti į Klaipėdą įrašinėti vaikiškos dainos. Taip atsirado mano pirmasis įrašas. Vėliau sesė pradėjo lankyti muzikos mokyklą, todėl mūsų namuose atsirado pianinas. Aš nemokėjau groti, bet nuolat prie jo sėdėdavau ir bandydavau ką nors pagroti bei dainuoti. Nelabai sekėsi, bet tai manęs nesustabdė.
Pamenu, labai norėjau išmokti groti ir styginiu instrumentu, tad svarsčiau apie gitarą. Bet tuomet supratau, kad mano žemas ūgis ir smulkus sudėjimas trukdo groti. Pasirinkau mažesnį instrumentą – smuiką. Jis man nelabai patiko, bet šiaip ne taip vis tiek baigiau muzikos mokyklą, kurioje iš viso praleidau 7 metus. Tiesa, po to smuiko į rankas taip ir nebepaėmiau.
Galiausiai širdis vis tiek atvedė mane prie gitaros. Mokiausi groti savarankiškai, o kai pramokau, pradėjau talpinti mėgstamų dainų koverius į savo Instagram paskyrą. Tuomet mane ir pastebėjo dabartinis prodiuseris Benas Ivanovas.
- Ką dar ryškiausiai atsimeni iš savo vaikystės? Kokia ji buvo?
- Šilutėje, kur augau, turėjome didelį namą prie pat miško, tad visas savo vasaras leisdavau su sese, pusbroliais ir šuniukais. Aplink nebuvo draugų, kurie gyventų šalia, todėl, galima sakyti, buvau šiokia tokia atsiskyrėlė. Mėgdavau viena išeiti pasivaikščioti, daug laiko leisdavau su močiute, kuri mane išmokė daugybės įvairiausių dalykų. Vėliau persikėlėme į miestą. Tuomet atsirado ir draugų, ir kitokių pramogų.
Pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Kol nesustreikavo širdis, mėgdavau sportuoti. Lankiau lengvąją atletiką, esu laimėjusi įvairiausių apdovanojimų. Žaisdavau ir tinklinį bei tenisą. Mėgdavau, ir iki šiol tebemėgstu, save išmėginti įvairiose srityse.
Mokykloje sekėsi gerai, bet ne per geriausiai. Galbūt tai mane kartais „nusodindavo”. Nebuvau viena iš paklusniųjų. Nemėgdavau elgtis pagal taisykles. Visgi egzaminus išlaikiau gerai. Tėvai labai norėjo, kad stočiau į mediciną, tad papildomai mokiausi biologijos, chemijos ir matematikos. Tačiau aš nepaklusau ir pasirinkau muziką. Dabar jie labai laimingi dėl tokio mano pasirinkimo.
- Kas tavo gyvenime pasikeitė, staiga išpopuliarėjus?
- Didieji pasikeitimai atėjo šiemet baigus mokyklą, išėjus iš namų ir atsikrausčius į Kauną, kuriame, tiesą sakant, aš ir gimiau. Dabar gyvenu taip, kaip ir svajojau – kuriu muziką. Labai ilgai neleidau sau net pagalvoti, kad tai galėtų būti mano darbas. Man tai atrodė neįmanoma. Viskas, kas susiję su muzika, tarsi buvo taip toli, o dabar viskas vyksta aplinkui.
Tėvai, be abejo, iš pradžių nebuvo labai patenkinti šiuo mano sprendimu. Nuolat sekdavo, kaip man sekasi, klausinėjo, viskuo domėjosi. Dabar jie jau patys duoda patarimų. Pamenu, naujojo klipo filmavimo metu, čiuožiant slidėmis „Snow arenoje“, nukritau ir pasitempiau kairės rankos raiščius. Mano tėtis yra gydytojas, tad pranešdama jam šitą naujieną, tikėjausi moralo apie tai, kad nesu pasiruošusi savarankiškam gyvenimui. Mano nuostabai, jis pasakė, kad negaliu sau leisti susižeisti, nes laukia koncertai, įrašai. Visuomet turiu būti geros formos, kad nereiktų nieko atidėlioti. Tą akimirką pajutau kaip stipriai jis mane palaiko. Buvo labai gera tai išgirsti.
Mano draugų būrys taip pat išliko toks pats. Jų nei padaugėjo, nei pamažėjo. Neturiu jų labai daug, tačiau jie man labai artimi, palaiko mane nuo pat pradžių. Labai gera, kai yra su kuo pasidžiaugti. Visąlaik jaučiu jų palaikymą.
- Kaip populiarumas padeda, o gal trukdo širdies reikalams?
- Tiesą sakant, nei padeda, nei trukdo. Šiuo metu nėra nei jokių simpatijų, nei širdies reikalų. Dabar aš labiausiai koncentruojuosi į darbą. Neturiu laiko nei pasimatymams, nei svajonėms apie juos. Kol kas gerai taip, kaip yra. Tiesa, vis atsiranda vaikinų, kurie ir kavos pakviečia, ir vakarienės, ir dar kažkur. Bet dabar tam ne laikas. Turių kitų planų bei tikslų ir jų siekiu.
- Daug dirbi ir daugiausiai dėmesio skiri savo karjerai. O kaip dažniausiai atsipalaiduoji?
- Po 6-9 val., praleistų studijoje, vakaras paprastai pasibaigia su pica ir serialais. Man tai geriausias poilsis. Iš tiesų net nejaučiu, kad sunkiai dirbčiau, nes darbas man yra ir didžiausias malonumas. Kartais atrandu laiko ir pramogoms su draugais. Tai nutinka retai, bet kai tik turiu laiko, nuvažiuojame išgerti kavos ar pasivaikščioti.
Atsipalaiduoti padeda ir muzika. Viena mano mėgstamiausių atlikėjų yra Tove Lo. Jos muzikos klausausi ir kai liūdna, ir kai linksma. Taip pat patinka Ed Sheeran. Per Spotify nuolat klausausi įvairių naujų atlikėjų ir jų dainų. Stengiuosi sekti visas naujienas.
- O kas tave pačią įkvepia kurti dainas?
- Žmonės ir jausmai. Pradedant kurti, iš širdies atsiranda emocijos, susijusios su tam tikra melodija ir harmonija. Pas mus studijoje yra toks mėlynas įkvėpimo foteliukas. Atėjusi į studiją, įsitaisau jame – ten viskas ir gimsta.
- Artėja Kalėdos. Ką tau reiškia ši šventė?
- Man Kalėdos asocijuojasi su dviem dalykais – šiluma ir mandarinais. Nuo pat mažens aš labai mėgdavau mandarinus. Per Kalėdas man nėra nieko skaniau. Kiti patiekalai būdavo net neįdomūs, kad tik būtų mandarinų. Kai buvau mažesnė ir tėvai nupirkdavo mandarinų, netgi slėpdavo juos nuo manęs. Aš jų tiek daug valgydavau, kad jie bijojo, jog man išsivystys alergija.
Kalėdas švenčiame įprastai. Visa šeima ir giminės susirenka prie didelės eglės bei vaišių stalo. Dovanos man nėra pats svarbiausias dalykas. Man labiau patinka pačiai jas dovanoti ir matyti, kaip žmonės apsidžiaugia. Nemėgstu materialių dalykų ir dovanojimo „iš reikalo“. Man patinka, kai žmonės nuoširdžiai apsidžiaugia kažką gavę.
