„Mylėti – tai atiduoti save“, – vadovaudamasis tokia taisykle visuomet gyveno S.Zacharovas. Atlikėjas estrados dainininko ir aktoriaus duonos išmėgino būdamas jaunas, o po to dar ne vieną dešimtmetį sklandė kalbos apie tariamus jo meilės romanus ir sunkiai žodžiais nusakomą žavesį.
Dabar, atsigręždamas atgal, S.Zacharovas kur kas santūriau kalba apie savo praeitį, tačiau to, kuo jį traukia moterys, neslepia, juolab dabar jo žodžiai prisotinti solidžios gyvenimo patirties.
Aukštuomenės damos – šaltos
„Moterys dažnai klysta, kad itin brangūs papuošalai ar bendravimas iš aukšto priskiria jas prie tos grupės, kuri įdomi vyrams. Priešingai, tokie dalykai vyrus gąsdina. Ir galiu jums pasakyti iš savo ir bičiulių patirties, kad net populiarūs atlikėjai dažnai abejingi ilgakojėms manekenėms ar visuomenės pažiboms. Taip yra todėl, kad tokios moterys dažniausiai nori būti unikalios ir dėl to būna šaltos. O mums tereikia šilumos, gerumo, jaukumo. Mes mylime jautrias ir supratingas moteris. Moterys valdo pasaulį ir tam joms visai nebūtini brangūs kailiniai“, – laikraščiui „Argumenty i fakty“ sakė daugybę moterų gyvenime sutikęs S.Zacharovas.
Tiesa, favoričių pramogų pasaulyje rusų romansų atlikėjas turi. „Ideali moteris - dainininkė šiai dienai man yra ispanų sopranas Montserrat Caballe. Iš Rusijos aktorių labai patinka Marina Nejolova. O mano „amerikietiška meilė“ – Meryl Streep“, – pasakojo jis.
Žmoną pamilo būdamas 14-os
Įdomu tai, kad 61-erių S.Zacharovas, nepaisant šlovės ir didžiulio moterų dėmesio, visą gyvenimą išgyveno su viena mylimąja – žmona Ala. Jie susituokė, kai dainininkui tebuvo 17-a, o žmonai 16-a. Po metų jiems gimė dukra.
„Alą pamačiau paplūdimyje. Man buvo 14-a, įsimylėjau iki ausų. Tačiau ji dingo ir sutikau ją tik po dvejų metų šokiuose. Teko dėl meilės ir pasimušti... Galų gale jos motina pasirinko mane. Esu dėkingas likimui, kad padovanojo man mano mylimą Alą“, – yra sakęs scenos grandas.
Gailisi nepatekęs į operą
S.Zacharovas moka daugybės operų baritono partiją, tačiau pripažįsta – žinoti ir atlikti – skirtingi dalykai. „Ne viskas tinka mano balsui, kas tinka, panaudoju savo programose. Visada svajojau sudainuoti „Jevgenijų Oneginą“. Reikėjo baigti Gnesino muzikos mokyklą ir keliauti į operą. Apie operą susimąsčiau dar 1975-aisiais, kai prasidėjo visas sąmyšis su estradine muzika. Tačiau ką nors keisti jau buvo vėlu. Opera – didelės ištvermės reikalaujantis darbas, o estrada – lengvas žanras. Šis iškart atneša daug pinigų, šlovę, aplodismentus ir šypsenas. Labai sunku nuo to nusisukti. Aš nesugebėjau“, – atvirai kalbėjo S.Zacharovas.
