Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, sunku surasti vyresnės kartos klausytoją, kuris nebūtų girdėjęs „Mašina vremeni“ dainų. Jau 43 metus gyvuojanti grupė neseniai atliktų sociologinių apklausų duomenimis yra mėgstamiausia vidutinio amžiaus publikos roko kolektyvas.
Karjeros vingiai, kuriuose pasitaikė ir laikotarpis, kai grupei buvo draudžiama koncertuoti Maskvoje, dešimtys milijonų parduotų įrašų, sovietinės santvarkos šulų draudimai ir naujas grupės pakilimas, griuvus komunistinei sistemai - spalvinga „Mašina vremeni“ istorija nebuvo nutrūkusi, nepaisant jokių kliūčių ir sunkumų. Šiandien muzikantai rašo ją toliau, nemiegodami ant praeities laurų – šį rudenį radijo eteryje pasirodė trys naujos grupės dainos.
Nors grupėje per jos istoriją grojo per 20 metų, jos balsas išlieka tas pats – Andrejus Makarevičius, devintoje klasėje įkūręs grupę, tapusią vienu svarbiausių Rusijos scenos reiškinių. Šiandien „Mašina vremeni“ pelnytai vadinami rusiškaisiais „The Rolling Stones“ - vien dėl ilgaamžiškumo ir klausytojų dėmesio. Tiesa, skirtingai nei garsieji britai, rusai nuolat koncertuoja ir džiugina publiką naujais įrašais.
Restoranai, koncertai kurortų užeigose už pastogę ir maistą, pogrindiniai pasirodymai, „iš po skverno“ pardavinėjamos prastos kokybės garso juostos - „Mašina vremeni“ karjeros pradžia yra tipiškas to laikmečio Sovietų Sąjungos realybės atspindys.
Andrejus Makarevičius kliedėjo „bitlais“, o groti tokio pobūdžio muziką tais laikais nebuvo valdžiai labiausiai patikęs užsiėmimas. Tai veikė ir atlikėjus – nuo 1973 iki 1975 metų grupėje pasikeitė per 15 muzikantų.
Nepaisant to, grupės dainoms nuskambėjus garsiojoje komedijoje „Afonia“, jos populiarumas pradėjo augti kaip ant mielių – 1978-aisiais paslapčia Maskvos Valstybinio teatro instituto studijoje įrašytas albumas juostų pavidalu pasklido po visą Sovietų Sąjunga, sutartį su grupe sudarė Valstybinė koncertų agentūra „Roskoncert“, 1980-aisiais Tbilisio roko festivalyje kovoje dėl pagrindinio prizo grupė nurungė bendražygius „Akvarium“.
Koncertą Vilniuje grupė surengė dar 1982-aisiais – tuo metu jos pasirodymai sulaukdavo dėmesio net atokiausiuose Sovietų Sąjungos kampeliuose, kur jau atmintinai buvo žinomos dainos „Povorot“, „Sveča“, „Tri okna“. Su žurnalu „Krugozory“ išplatinta minkšta plokštelė, kurioje buvo įrašyta daina „Za tech, kto v more“, buvo išleista 40 milijonų egzempliorių tiražu – stulbinamas skaičius net ir ryškiausioms planetos muzikos žvaigždėms.
Nepaisant to, iki 1986-ųjų muzikantams nebuvo leidžiama rengti koncertų Maskvoje, cenzūruojami jos pasirodymai televizijoje, draudžiama išvykti į užsienį. Apie priežastis galima tik spėlioti. Galbūt komunistų partijos vadovybei nepatiko tai, kad grupės dainose buvo metaforų, kurias buvo galima suprasti kaip sovietinės sistemos kritiką, o gal tai, kad kolektyvas koncertuose negrodavo patriotinių pripažintų kompozitorių dainų.
„Mūsų tiesiog nerodydavo per televiziją. Atsisakydavo transliuoti laidas, kuriose mes nusifilmuodavome. Be jokių paaiškinimų. Tai buvo galvos daužymas į sieną“, - vėliau prisiminė Andrejus Makarevičius.
Pirmąją oficialią plokštelę „V dobryj čas“ grupė išleido 1986-aisiais – jau prasidėjus „perestroikai“ ir atmosferai šalyje laisvėjant. „Mašina vremeni“ pagaliau galėjo atvirai ir be suvaržymų pajusti publikos dėmesį – grupės pasirodymai TV laidose pritraukdavo rekordinę auditoriją, dėl pasirodymų kovojo visų didžiausių miestų salės.
Tikrąjį grupės populiarumą įrodė 1994-aisiais Maskvos Raudonojoje aikštėje surengtas jos 25-mečio koncertas. Į aštuonias valandas trukusį renginį, kuriame pasirodė ir kitos žinomos grupės, susirinko per 400 tūkstančių žiūrovų – tai grupės rekordas, įamžintas koncertiniame filme.
Santvarkos pokyčių suteiktas galimybes muzikantai išnaudojo su kaupu – grupės gastrolės nuolat vyksta užsienyje, vienas jos albumų įrašytas legendinėje Londono studijoje „Abbey Road“. Grupės lyderis Andrejus Makarevičius, pelnęs nusipelniusio Rusijos artisto vardą, tapo svarbia šalies visuomeninio gyvenimo figūra – prieš du dešimtmečius aktyviai palaikydamas Borisą Jelciną, prisidėjo prie demokratinių permainų Rusijoje.
Dainininkas ir kūrėjas yra pasižymėjęs daugybėje sričių. Vieni jį žino kaip populiarių kulinarinių TV laidų vedėją, kiti – kaip keliolikos knygų ir kūrybos rinkinių autorių, treti – kaip puikų grafiką, kurio parodos surengtos ne tik Rusijoje, bet ir ne vienoje užsienio šalyje.
Dešimtys „Mašina vremeni“ dainų yra įaugę į vyresnių melomanų kraują, tačiau į grupės koncertus iki šiol renkasi ir jaunimas. Dvi valandas ir ilgiau trunkantys pasirodymai įrodo, kad penktą karjeros dešimtį skaičiuojanti grupė iki šiol neprarado sugebėjimų kurti, džiuginti, žavėti atlikimo kokybe ir scenos kultūra.
Lietuvoje visada šiltai sutinkama grupė ypač džiaugiasi, kad šį kartą Vilniuje koncertuos dieną, kai gėlės ir gražiausi linkėjimai skiriami dailiosios lyties atstovėms, kurių šių scenos džentelmenų koncertuose niekada netrūksta.
