Pastarojo meto kultūros kontekste devintasis dešimtmetis išsiskiria kaip vienas iš labiausiai priešpriešomis paženklintų laikotarpių, kurį taikliausiai charakterizuoja tokie terminai kaip eklektika ir ekstravagancija. Tarp tuo metu iškilusių grupių būtina paminėti „New Order", „Frankie Goes To Hollywood", U2, INXS, „Bananarama", „Duran Duran", o tarp atlikėjų – Prince'ą, Cyndi Lauper, Bruce'ą Springsteeną ir begalę kitų, rašoma nme.com.
Toliau išvardyta dešimt dainų, užimančių aukščiausias pozicijas kompetentingų autorių sudarytame šimtuke, į kurį įtraukti, jų nuomone, geriausiai to meto visuomenės dekadansą ir politinius nesutarimus atspindintys kūriniai.
10. „Paid In Full“
Ši nevienalytė, repo stiliumi atlikta daina pasitarnavo kaip pavyzdys tokioms grupėms kaip „Soul II Soul" ir „Enigma". Vis dėlto legendine ji tapo ne dėl ko kito, o dėl neprilygstamai Rakimo repuojamo teksto.
9. „Bizarre Love Triangle“
Šis idealus ir tyro gėrio kupinas popstiliaus kūrinys – dar vienas neprilygstamo ketvertuko hitas. Kaip ir, ko gero, garsesnė daina „Blue Monday", tai meilės himnas, kuriame apdainuojami keisti santykiai. Išskirtinio dėmesio, žinoma, verta Hooky bosinės gitaros partija, taip pat vokalisto Bernardo Sumnerio iš pirmo žvilgsnio valiūkiškai sudainuota melodija.
8. „In Between Days“
Gotų meilės baladė? Pasirodo, ir tai įmanoma. „The Cure" lyderio Roberto Smitho sumanyta akustiniu skambesiu išsiskirianti daina – vienas iš daugelio grupę išgarsinusių singlų, tarp kurių ir ankstesnis „The Love Cats" bei vėlesnis „Close To Me".
7. „Buffalo Stance“
Kūrinys „Buffalo Stance" buvo išleistas tuo metu, kai derinant šokių melodijas, hiphopo ritmiką ir popmuzikos žanrus pavykdavo sukurti išties netikėtų ir tuo laiku neįprastų derinių („Salt N Pepa" atlikta „Push It" ir Tone'o Loco „Funky Cold Medina" – dar pora to meto tendenciją iliustruojančių pavyzdžių). Neneh Cherry iš pažiūros be jokių pastangų repuojamas tekstas skamba tikrai įtikinamai – jo klausant nesunku persikelti į naują, bet nė kiek netrikdančią aplinką. O dainos priedainis, žinoma, vertas atskirų ditirambų.
6. „When Doves Cry“
Prince'o kūrinys „When Doves Cry" buvo išleistas kaip pagrindinis albumo „Purple Rain" singlas ir to paties pavadinimo filmo daina. Froidizmo atgarsiais sukambantis tekstas ir nesudėtinga melodija ne tik privedė prie lūžio taško dainininko karjeroje, bet ir įrodė, kad Prince'ui pelnytai atitenka titano vieta aštuoniasdešimtųjų popmuzikos pasaulyje.
5. „Ghost Town“
Bedarbystė, socialiniai neramumai, rasiniu pagrindu kylanti įtampa... Šios ir panašios aplinkybės tapo akstinu atsirasti multikultūrinės grupės „The Specials" dainai „Ghost Town". Jos tematiką iš esmės nulėmė politinis to meto kontekstas: Didžiosios Britanijos visuomenę buvo pradėjęs užvaldyti pyktis ir tai galima justi iš dainos kuriamos nuotaikos. Šį neeilinį popmuzikos kūrinį tikrai verta laikyti iškalbingu socialiniu komentaru.
4 „Once In A Lifetime“
Šią grupės „Talking Heads" ir Briano Eno dainą, be jokios abejonės galima laikyti labiausiai postmodernistiniu populiariosios kultūros kūriniu. Pro ausis nepraslysta genialus Davido Byrne'o tekstas apie įtraukiantį ir sunaikinantį miesčioniškumą (ir jo nulemtą egzistencinę krizę). Atskiro paminėjimo verta ir pagavi priedainio melodija.
3. „How Soon Is Now“
Šis „The Smiths" kūrinys net yra pavadintas devintajame dešimtmetyje atsiradusiu klasika tapusios „Led Zeppelin" dainos „Stairway To Heaven" analogu. Vis dėlto dainai „How Soon Is Now" būdinga kur kas niūresnė nuotaika. Autentišką poveikį daro ypač skausmingai asmeninius potyrius perteikiančios Steveno Morrissey eilės, kurias idealiai atitinka Johnny Marro muzikaliai ir išradingai pritaikytas garsinis apipavidalinimas.
2. „Love Will Tear Us Apart“
Daina buvo išleista likus mėnesiui iki charizmatiškojo legendinės grupės „Joy Division" lyderio Iano Curtiso mirties. Vienoje iš pirmųjų netrukus pasirodžiusių apžvalgų ji buvo pavadinta amžiams liksiančiu antkapiu. Prognozė, kaip paaiškėjo, buvo skausmingai teisinga. Nors pro I. Curtiso tekstą ir prasiskverbia suicidiškos nuotaikos, nepaisant visų niūrių užuominų, dainos kulminacija iki iškart įsimenamo priedainio teikia ir kažką viltingo.
1. „Blue Monday“
„New Order" šokiams tinkama muzika gerokai skyrėsi nuo „Joy Division" skleidžiamo nihilizmo, tačiau abiejuose projektuose dalyvavę Bernardas Sumneris, Peteris Hookas ir Stephenas Morrisas įrodė, kad sėkmę galima pelnyti einant ir viena, ir kita kryptimi. „Blue Monday" tapo tikru „New Order" populiarumo viršūnę paženklinusiu hitu. Sprogstantys būgno dūžiai, vinguriuojantys melodijos motyvai ir emocijomis neperkrautas B. Sumnerio balsas pasiteisino kaip neįtikėtinai vykęs derinys. Kūrinio daromai įtaigai neįmanoma atsispirti ir šiandien – praėjus net 30 metų nuo jo sukūrimo.
