Tik pasirodžius pranešimui apie Nick‘o Cave‘o ir grupės apsilankymą Lietuvoje pirmieji bilietai dingo per 3 minutes. Tiesa, Vingio parko erdvė svetinga melomanams, todėl į renginį galėjo tilpti visi norintys. Panašu, kad pirminį sukrėtimą sužinojus apie garsiojo australo pasirodymą galiausiai išblaškė kiti planai, vasaros atostogos ar tiesiog labai erzinanti renginio komunikacija, kuri, rodos, visiškai prasilenkė su tuo, kaip reikėtų kalbėti apie laukiantį tokį subtilų ir asmenišką kultūrinį malonumą.
Pranešimai apie atvykstantį į Vilnių pusdievį (kur ir už kokius nuopelnus dalijami tokie titulai?) ir nuolatinis spam‘as socialiniuose tinkluose (lyg būtų subalansuota tiems, kurie kas tris sekundes viską pamiršta) apie geriausią šioje šalyje nutiksiantį įvykį vertė kelias dienas iki koncerto vengti socialinių tinklų, kad banalybės strėlės nepervertų ir neužnuodytų to puikaus artėjančio laiko.
Apsisaugoti pavyko ir antradienio vakare įžengėme į koncerto teritoriją, kurioje buvo netikėtai erdvu. Tik atėjus kai kurie žiūrovai dar kaitinosi ant pledų žolėje, kiti jau būrėsi prie scenos, norėdami užsiimti vietas, iš kurių galėtum jausti, kaip išeina oro srovė iš Nick‘o burnos, kai šis dainuoja.
Neilgai trukus ant scenos užlipo vakaro kaltininkai, pasigirdo energingas ir pranašiškas „Get Ready For Love“, raginantis ruoštis tam, kas nutiks per artimiausias kelias valandas. Vėliau – dar vienas kūrinys iš 2004 m. išleisto albumo „Abattoir Blues/The Lyre of Orpheus“ – „There She Goes my Beautiful World“.
Ir trečiasis „From Her to Eternity“ iš debiutinio 1984 m. albumo tuo pačiu pavadinimu, kurio motyvas vėliau koncerte atsivys ir kitus kūrinius, atsikartodamas kaip sapno, iš kurio iki galo nenubundama, aidas.
Po lyriškojo „O Children“, nuo kurio kūnu nuvilnijo raibuliai, kaip metus smulkius akmenėlius į vandenį, nusiyriau prie scenos – rodėsi, ten alma gyvybės šaltinis, į jį tikinčiųjų minia bando merkti pirštus, kuriais prožektorių šviesa varva it nektaras. Paprastai nebūnu ta, kuri trūks plyš siekia paliesti atlikėjus (nebuvau ir šį kartą), bet supratau tuos, norinčius bent odos milimetru susiliesti su Nick‘u, kuris kaip koks mediumas (bet vis tiek ne pusdievis) glostė ore pakibusias plaštakas, rituališkai dalydamasis mikrofonu it duona per paskutinę vakarienę.
Apie tokius pasirodymus reikia kalbėti autentiškai, bet koks objektyvumo siekis, rodos, iškreipia pasaulį, kuris buvo sutvertas nedideliame Vingio parko kvadrate vakar, nes ir Nick Cave and the Bad Seeds kūryba labai autentiška, asmeniška, apsinuoginanti tik tam, kad būtų atskleistas dar vienas matmuo, slėpinys, kurį reikia įminti. Magiškai nuskambėjo gedulo ir ilgesio kupini „Bright Horses“ ir „Waiting For You“ iš 2019 m. išleisto „Ghosteen“, parašyto ieškant atsakymų, kaip gyventi pasaulyje po sūnaus mirties (Nick‘o Cave‘o paauglys sūnus Arthur‘as žuvo 2015 m., nukritęs nuo olos Braitone, Jungtinėje Karalystėje).
Nick‘as ir grupė kaip lyno akrobatai meistriškai balansavo tarp širdį veriančios lyrikos ir aršesnių, kunkuliuojančių kūrinių, kurie nuo pirmų akordų temperatūrą prie scenos pakeldavo iki virimo.
Pasigirdus „The Mercy Seat“ kiekvienas milimetras buvo išnaudotas judesiui, o žmonės bangomis vis bandydavo šturmuoti pirmą eilę tik tam, kad atsimušę į geltoną prožektorių šviesą vėl atslūgtų iki kito potvynio. Ir nepaisant kone ekstaziško džiugesio vykstant šioms muzikinėms pamaldoms minioje buvo justi nesulaužoma pagarba vienas kitam ir vienas kito asmeniniam buvimui. Tai buvo dar vienas dėmuo, kodėl koncerte buvo labai gera. Kad ir kiek mažai vietos skyrė tave ir kaimyną, jausmas, kad esi savas ir saugus, priimantis ir priimamas kitų dar labiau pakėlė renginio kokybę.
Nuskambėjus „Vortex“ iš naujausio albumo „B-Sides & Rarities Part II“, į kurį nugulė anksčiau neišleisti kūriniai, apimantys 2006 – 2019 metus, prasidėjo grupės atsisveikinimas su publika. Pirmas „paskutinis“ kūrinys – „The Weeping Song“ buvo šmaikščiai paskirtas specialiai Lietuvos auditorijai, po jo prožektorių šviesos užgeso tik tam, kad ir vėl, publikai prašant, įsižiebtų. Vėliau sekė dar keli „paskutiniai“ kūriniai, tarp kurių ir vienas populiariausių „Henry Lee“, sudainuotas duetu su gimtadienį tą vakarą šventusia Janet Ramus.
Tačiau iš visų paskutinių kartų labiausiai įstrigo „Ghosteen Speaks“ – lėtas, katarsiškas ir viltingas, išlaisvinantis sielą kaip paskutinis patepimas – ir iš tiesų paskutinis sugrotas „Rings of Saturn“, įgalinantis veikti, suteikiantis nepajudinamo tikėjimo, kad viskas bus gerai. To tikėjimo, kurio, pasirodo, labai reikėjo per visus pastaruosius metus permąstant vieną po kitos sekusias (ir tebesitęsiančias) tragedijas, verčiančias iš naujo kloti savo gyvenimų pamatus, nes visos ant senųjų statytos pilys griūva ir belieka susiėmus už galvų slėptis po tais griuvėsiais iki galo nesuprantant, ką daryti toliau, dar pusiau paralyžiuotiems.
Kaip ir rašiau, po šio koncerto sunku dėlioti žodžius, jie byra atsitiktinai, ieškodami savo trajektorijos, nes ne viskas, kas buvo ištransliuota tą vakarą Vingio parke, gali būti į juos įvilkta. Tai – labai meditatyvus ir asmeniškas patyrimas, sunku jį priskiri tik pramogos žanrui ar tuoj pat skubėti apibendrinti. Su šiais įspūdžiais reikia pabūti, išglostyti juos, prisijaukinti, suprasti, įgalinti, priimti kaip įrankį sąmonės durims praverti dar šiek tiek labiau.
Žinau, kad ne tik man tai buvo ko gero įsimintiniausias Lietuvoje aplankytas koncertas, kurio aidai vis sugrįš lankant ateities renginius (kaip sugrįždavo „From Her to Eternity“, peršokdamas nuo vieno kūrinio prie kito). Laukiu to grįžimo.