Markus Stockhausen pavardė vargu ar visiems žinoma, italų elektroninės muzikos atlikėjo Martux-M – juo labiau, todėl apie viską nuo pradžių. Iš Vokietijos kilęs M. Stockhausen visame pasaulyje laikomas trimito virtuozu. Nors karjerą pradėjo dešimtajame praeito amžiaus dešimtmetyje, trimitą jis prisijaukino sulaukęs 12 metų. Prisijaukino taip ištikimai, kad produktyvumo atlikėjui gali pavydėti daugelis. Jo diskografijoje – daugiau nei 80 albumų (Steve Roach turi rimtą konkurentą. Kad ir kaip sunku patikėti, kad kas nors jį galėtų „apdėti“ šioje srityje). Privalumas tai ar trūkumas – spręsti jums.

Įkvėpė žymus filmas

Nors M. Stockhausen „arkliukai“ – džiazas ir avangardas, į Vilnių jis atvežė trimito ir elektroninės muzikos miksą. Trimito virtuozui talkino italų elektroninės muzikos atlikėjas MartuX-M, su Markus bendradarbiaujantis ne vienerius metus. Kartu jie atliko 2015 metais išleisto albumo „Atlas“ repertuarą, įkvėptą brolių Wachowskių filmo „Debesų atlasas“.

Būsiu nepopuliari, bet „Debesų atlasas“, gausiai išliaupsintas kritikų už originalias idėjas ir kinematografinius sprendimus, mano vilčių nepateisino. Filmas pasirodė pasiklydęs laike ir idėjose, ištęstas „iki negalėjimo“.

Panašiu neapibrėžtumu dvelkė ir M. Stockhausen programos pristatymas: „Dvi išbaigtos, skirtingos tapatybės atsitrenkia viena į kitą, sukurdamos kažką neapibrėžto ir beribio – erdvę laisvei“. Pristatymas, sakytumei, toks „apie nieką“. Laimei, pats penktadieninis pasirodymas atnešė kiek didesnį prasminį krūvį.

Pučiamųjų derinys su elektronine muzika nėra ypatingai originalus, bet dažniausiai malonus ausiai. Šį kartą elektroninė pasirodymo dalis pasirodė silpna ir skambėjo gana vulgariai, kaip ir pats „Debesų žemėlapis“ – lyg ir prasmingas, bet įvilktas į įkyriai šiugždantį holivudinį šaršalą. Viso koncerto metu stengiausi sutelkti dėmesį į Markus trimitus, kurie kokybiškai skambėjo žymiai geriau už elektroninį akomponimentą. Švarus, persmelkiantis garsas, kaip lazerio spindulys, skrodžiantis kiaurai žiūrovus. Tokia, štai, savotiška garso akupunktūra.

Pasirodymui pasibaigus buvo akivaizdu, kad žiūrovai liko patenkinti, atlikėjai – irgi. Plojimai netilo dar kurį laiką, o tuo tarpu Markus su MartuX-M dėkojo visiems, juos pakvietusiems ir prisidėjusiems prie pasirodymo. Gražu. Ne visada atlikėjai apdovanoja tokiu nuoširdumu ir lygiai nuliu arogancijos.

Kas slepiasi po pseudonimu „Lifecutter“

Nors visuose renginio plakatuose ir skrajutėse buvo skelbta, kad penktadienį pasirodys tik Markus Stockhausen ir MartuX-M, likus kelioms valandoms iki renginio organizatoriai pasidalino žinute apie apšildančius atlikėjus. Vakarą pradėjo lietuvis Miša Skalskis, kurio pasirodymą, deja, praleidau, o tęsė atlikėjas iš Slovėnijos pasivadinęs „Lifecutter“.

Prieš koncertą pasiklausiusi „Lifecutter“ namie supratau, kad šio pasirodymo negaliu praleisti. Įtariau, kad jo šaltas dark ambient, subraižytas aštriais industriniais pasažais, gyvai turi skambėti dar geriau, nei namie. Juo labiau, kad pats atlikėjas savo muziką pristato kukliai: „Lifecutter“ patinka sintezatoriai, efektų pedalai, iškraipymas, skirtingi sunkiosios muzikos žanrai. Jis kuria muziką, nes privalo tai daryti.“ Kuklumas – žavus bruožas.

Slovėno pasirodymas tapo vakaro atradimu ir netgi, mano nuomone, aplenkė pačius headliner‘ius. Jei Mišos Skalskio išstojimas, pasak jo klausiusių, nuteikė labai meditatyviai, tai „Lifecutter“
su savo jausminga agresija atvėręs instinktų pasaulį išpustė visą susikaupimą lauk. Pažadino, sujudino, sujaudino, lyg tiksliai, milimetras į milimetrą, pataikiusi strėlė. Tiesa, pats atlikėjas nėra labai žinomas, nuo 2015 metų jis išleido tik keturis albumus, bet jei tęs tai, ką daro, jo laukia dar daug žymiai didesnių erdvių pasirodyti.

Atskiri komplimentai vizualiniam išpildymui. Jei Markus Stockhausen vizualizacijos atrodė lyg paimtos iš kokios nors senos „Windows“ temos ar „Disnėjaus“ animacinio filmuko – skriejantys debesys, mėnulio šviesa ir pan. – tai „Lifecutter“ atvyko rimtai pasiruošęs. Čia skandino tarp besiplaikstančių audinių klosčių, čia nukreipė kameros akį į šokančią apsinuoginusią merginą, čia narstė sėkla po sėklos melioną, čia klaidino džiunglėse. Visa buvo asociatyvu ir veiksminga. Tikslumas mene kartais pernelyg nuvertinamas.

Savaitgalis dar tik prasidėjo. Šiandien „Gaida“ ruošia dar vienos trimito žvaigždės Manuel Blanco pasirodymą kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, o rytoj visas dėmesys kryps į ryškiausius lietuvių kolektyvus, Klaipėdos kamerinį orkestrą, chorą „Vilnius“, klarnetininką Vytautą Giedraitį ir svečią iš Suomijos Juho Laitinen. Jie Šiuolaikinio meno centre atliks kviestinių šių metų „Gaidos“ kompozitorių Julios Wolfe, Magnuso Lindbergo ir Phillo Niblocko kūrinius.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)