Vadovauti vertinimo komisijai aukšto lygio muzikos konkursuose neretai kviečiamas kompozitorius gyrė Lietuvos džiazo mokyklą. „Turite stiprių muzikantų“, - sakė jis. Tačiau paprašytas paaiškinti nuolatines Lietuvos nesėkmes „Eurovizijoje“, R.Paulas svarstė: „Gal dar negimė tikrasis talentas?“

Likus kelioms valandoms iki koncerto atsakyti į „Klaipėdos“ klausimus sutikęs maestro prisipažino, kad, grįžęs į viešbučio numerį, veikiausiai žiūrės sporto kanalą, o iškart po koncerto skubės į Rygą.

- Į Lietuvą koncertuoti atvažiavote paskutinį kartą. Kodėl?

- Nesu prastos formos, tačiau į sceną lipti nebenoriu. Jeigu pakvies į kokį žiuri, sutiksiu, bet groti – ne. Į Lietuvą grįžau todėl, kad čia mane labai mėgsta. Rygoje dalyvauju Rusų dramos teatro programoje. Įsivaizduokite, į kiekvieną pasirodymą ateina būriai lietuvių. Jų būna beveik pusė salės. Po koncerto į sceną neša ne tik gėlių, bet ir tradicinius lietuviškus skanėstus.

- Nejaugi šakočius?!

- Taip, būtent juos.

- Vilniuje ir Klaipėdoje pristatote ne solinę programą, bet spektaklį. Kodėl sutinkate dalyvauti tokiuose projektuose?

- Teatrams dabar – sunkūs laikai. Todėl jie kviečiasi garsius žmones, kad šie atviliotų į sales kuo daugiau žiūrovų. Pakvietė mane. Man patinka aktoriai. Jie nors ir nedainuoja taip puikiai, bet sugeba dainą atnešti tiesiai į klausytojo širdį. Prieš kurį laiką su aktoriais darėme projektą Rygoje, tad į du koncertus susirinko 24 tūkstančiai žiūrovų. Latvijai tokie skaičiai – milžiniški.

- Į Lietuvą Jus lydi žmona Svetlana. Ar tai įprasta?

- Ne visai. Dažniausiai ji turi rūpesčių su anūkais, tvarko buities reikalus. Tačiau, jeigu įmanoma, stengiamės būti drauge. Jau 45 metus esame kartu. Tiek metų su viena moterimi – argi ne rekordas.

- Kaip sveikinsite žmoną Kovo 8-osios proga?

- Nesveikinsiu. Nemėgstu švęsti, alkoholio visai nevartoju. O ir ta tulpių mada man nepatinka. Moteris reikia gerbti ne tik per šventes. Joms dėmesį reikia rodyti visada. Mama mane taip auklėjo.

- Į sceną lipate jau kelis dešimtmečius. Ar vis dar jaudinatės?

- Pirmą kartą į sceną išėjau 18-os būdamas. Dar konservatorijoje mokiausi. Labai jaudinausi. Panašų jaudulį, tik mažesnį, prieš pasirodymą jaučiu iki šiol. Niekada nežinai, kaip publika tave priims. Nebūna vienodai sutinkamų koncertų.

Jaudulys ypač pasireiškia prieš premjeras. Kaip ir teatre, estradoje nežinai, kokią dainą priims, o kurios – ne. Man pasisekė, nes didžioji dauguma mano koncertų vis dėlto susilaukė sėkmės. Jaudulį pamirštu tą pačią akimirką, kai atsisėdu prie instrumento.

- Pragyvenote ilgą gyvenimą. Dėl ko nors kremtatės?

- Kaip buvo, taip buvo. Neneigsiu, gyvenu gerai. Nesu milijonierius, bet galiu sau leisti viską, ko užsimanau. Svarbiausia, kad sveikata nešlubuotų. Nežinau, ar ilgai laikysiuos, bet kol kas laikausi. Buvo vakaras, kai grojau scenoje, o atsibudau ligoninėje. Bloga pasidarė.

Aišku, gailiuosi, kad neturėjau galimybės mokytis užsienyje, groti su tenykščiais muzikantais, bet krimstis nesikremtu.

- Turbūt ypatingą dėmesį skiriate poilsiui?

- Mėgstu tvarkytis namuose, vis kažką darau. Turiu traktorių. Nevengiu ir plaktuko. Visi pirštai aptrankyti. Rankų, kaip kiti pianistai, nesaugau. Turbūt tėveliai prie darbo pripratino. Jie paprasti darbininkai buvo, visą gyvenimą dirbo, o taip nieko ir neužsidirbo. Net užsienio nė karto nematė. Taip ir pasimirė. Buvau jų viltis.

Tikėjosi, kad būsiu garsus, limuzinais važinėsiuos. Nesuprato jie, kad toks gyvenimas turi ir neigiamų pusių. Scenos žmonėms sunku – čia aplodismentai, čia asmeninės dramos, ašaros. Kaip kine – tai duoda vaidmenį, tai nebeduoda.

- Todėl ir neleidote dukters į muziką?

- Pasakysiu atvirai – labai nemėgstu šou verslo. Jame daugiau mačiau bjauraus nei gero. Iškyla šimtai žvaigždžių, o po mėnesio jos niekam nereikalingos. Realybės šou per mėnesį žvaigždę padaro, o kas po to?

Net garsenybės neturi asmeninio gyvenimo. Pažįstu Alą Pugačiovą, Laimą Vaikulę. Jokio asmeninio gyvenimo neturi. Ant scenos jos – žvaigždės, o gyvenime – su savo dramomis. Nereikia joms pavydėti. Blogas tas pasaulis, bet tik išeinu į sceną ir apie jį nebegalvoju. Kreipiasi į mane jauni dainininkai, prašo pagalbos, bet kaip aš visiems padėsiu?

- Bet Marijai Naumovai prieš kelerius metus padėjote laimėti „Eurovizijoje“...

- Tą numerį ji sugalvojo pati. Aš ją tiesiog atradau – dainavo gatvėje viename kurorte. Padėjau jai sukurti repertuarą. Laimėjo, o dabar ją visi pamiršo. Štai toks tas šou verslas žiaurus. Dar klausiate, kodėl dukters į muziką neleidau.

- Tai net anūkių nemokote muzikos?

- Nekoks aš pedagogas. Nelaiko nervai. Iškart duočiau per galvą. Mus mušdavo, ir niekas nemirė. O dabar – iškart į teismą (juokiasi, rodydamas kumštį, – Aut. past.).