— Ponia Larisa, kiek metų brandinote šį albumą?
Tikriausiai visą gyvenimą... Romansai mane lydi nuo pat vaikystės: juos girdėjau per radiją, televiziją, jie visada buvo artimi mano sielai. Prašė padainuoti draugai, vis įkalbinėjo kopti į sceną, bet nedrįsau — dainuoti publikai pradėjau gana vėlai — gal tik apie 2003 m.
— Kodėl nedainavote anksčiau?
Atkūrus nepriklausomybę buvau tikra, kad mano romansų niekas neklausys. Juk tuo metu bandyta atsikratyti visko, kas primintų praeitį. Žinoma, inteligentai eitų į mano koncertus, bet juk to nepakaktų — norėjau, kad romansus drauge su manimi dainuotų plačiosios masės. Juk jie tokie romantiški: nesudėtinga melodija, prasmingi žodžiai...
— Tad kas tapo postūmiu dainuoti publikai?
Išgirdau, kaip romansus dainuoja kiti. Pamaniau, kad galiu ir aš — kitaip, galbūt net geriau.
— Jūsų, kaip romansų atlikėjos, karjera prasidėjo Šiauliuose?
Taip. Į Šiaulius nuvykau ieškodama pianisto Romualdo Lukošiaus. Teatro vadovas Antanas Venckus man skyrė kambarėlį ir ėmėsi globoti. Ten ir įvyko romansų vakaro premjera.
— Tik tuomet dar nebuvote labai žinoma ir garsi, paprasčiausiai darėte tai, kas jums patiko?
Taip. Juk žinomumas ir populiarumas atėjo kiek vėliau, nors buvau suvaidinusi daugybę vaidmenų tiek teatre, tiek televizijoje.
— Žinomumo suteikė „Nekviesta meilė“?
Tikriausiai. Publika ėmė gana sparčiai gausėti — visi ėjo pažiūrėti, kaip dainuoja Baronienė...
— Iki šiol dainuojate su R. Lukošiumi. Kuo išskirtinis jūsų duetas?
Mes jaučiame ir suprantame vienas kitą. Kai dainuoju, esu rami — už manęs siena. Taip vadinu tą pasitikėjimą, kurį juntu iš savo akompanuotojo.
— Stebintieji jūsų kūrybą mato, kaip kinta atlikimas, kaip tobulėjate dainuodama romansus?
Aš tikrai pasikeičiau. Jaučiu pati, kad dainuoju gerokai drąsiau, atviriau. Šiandien man nesvarbu, ką pasakys kiti — juk nepretenduoju į vokalistės karjerą. Aš — dramos aktorė. Žinote, man romansas — maža pjesė. Aš vaidinu, o ne dainuoju, aš įsigyvenu į herojų. Ir tada, kai jis lyriškas, ir tada, kai ironiškas... Aš kuriu dramaturgiją...
— Kokių atsiliepimų sulaukėte po „Moters lange“ pristatymo?
Atsiliepimų buvo daug ir įvairių. Man labiausiai įstrigo dviejų mano draugų mintys — jie abu skirtingu metu pasakė vieną ir tą patį: „Esi tokia laisva scenoje — kaip afroamerikietė. Dainuoji tai, ką nori, ir taip, kaip nori.“
— O svarbiausia — jums tai teikia malonumą?
Didžiulį malonumą...