Neseniai susituokusi pora ne tik treniruoja vaikus, ruošia pasirodymams šokėjus, bet ir rengia šokių kovas. Šį savaitgalį geriausius šokėjus ir pasaulinio garso trenerius bei šokių mokytojus jie sukvietė į Vilnių, į „Keistuolių teatrą“, kur vyks tarptautinis turnyras „The Lord Of The Circle“.
- Susipažinote Dainiaus Žebrausko-Skruzdėliuko šokių studijoje „ANT“. Nuo ko prasidėjo jūsų kelias į gatvės šokių pasaulį?
Violeta: Nuo daželio lankiau pramoginius šokius, paauglystėje nusprendžiau, kad gatvės šokiai man įdomiau. Kartą klasės draugas man atnešė žalią skrajutę. Joje buvo parašyta: „Hip hop monsters“. Skrajutė kvietė į Dainiaus studiją, jis tuo metu kaip tik dalyvavo realybės šou „Dangus“. Mums pasirodė „kieta“ šokti pas tą, iš televizijos. Pirmosios dienos man patiko, pradedančiųjų grupėje buvau
viena iš labiausiai pažengusių, man sekėsi, o sėkmė maitino mano ego. Vėliau mokyti vaikus šokių pradėjau pati. Tai buvo nepaprastas iššūkis, – po 45 minutes važinėdavau troleibusu iš Pašilaičių į Antakalnį, turėjau 5 vaikų grupę. Tokia buvo pradžia.
Augustinas: Apie Dainių aš irgi girdėjau daug kalbant – tuo metu vyko TV projektas „Tu gali šokti“, jis buvo vienas iš teisėjų. Dainiaus asmenybė, šiluma, nuoširdumas mane užvedė. Studiją pradėjau lankyti vasarą, užsispyręs šokau, kol visi atostogavo. Netgi draugų praradau šokių salėje užsidaręs. Rudenį Dainius man pasiūlė treniruoti vaikus. Mane ištiko šokas, kad jis taip tiki manimi. Pirmosios treniruotės nebuvo lengvos, galvojau, apsiverksiu, kaip buvo sunku. Tačiau Dainius ramino: viskam ateis savas laikas. Ir tikrai – kuo daugiau vedžiau treniruočių, tuo labiau įsimylėjau savo darbą.
- Šokti yra viena, o mokyti kitus – visai kas kita. Ne visi geri šokėjai moka dalintis savo žiniomis...
Violeta: Mūsų studijoje gal net labiau akcentuojamas vaiko asmenybės tobulinimas, o ne šokis. Šokis tėra būdas juos patraukti, sudominti. Su vaikais daug kalbame. Daug kartų yra buvę – į studiją ateina ramūs, bendrauti nemokantys vaikai, kurie neturi draugų. Po kurio laiko matai, kaip jie pradeda keistis. Treniruotėse specialiai skiriame jiems užduotis, kurios verčia dirbti ne po vieną, o kartu. Per judesį jie išmoksta kalbėtis, reikšti emocijas.
Šokio judesiai tampa svarbūs varžybose, tiems paaugliams, kurie nusprendžia eiti toliau, tobulėti. Treneris privalo pamatyti, ar vaikas tiesiog lanko būrelį, ar mokosi šokti. Ir matosi – iškart.
Augustinas: Savo studijoje turime komandas, kurios dalyvauja varžybose. Jos įstatytos į griežtus rėmus – vaikai ir paaugliai privalo nepraleisti pamokų, prašome, kad jie treneriams parodytų savo dienynus ir pažymius. Šokėjui labai svarbu lavinti protą. Pirmiausia smegenys turi suprasti, kad reikia pakelti ranką ir kur pastatyti koją.
- Šokis jus suvedė. Tapote ne tik draugai, bet ir šeima. Kaip tai nutiko?
Augustinas: Iš pradžių buvome labai geri draugai.
Violeta: Studijoje praleisdavome labai daug laiko, sutapo mūsų požiūriai į muziką, šokį, filmus, gyvenimo kryptį. Netrukus bičiuliai ir aplinkiniai pradėjo klausinėti, ar esame pora? Iš pradžių gūžčiojome pečiais, o paskui ėmė ir užaugo. Pirma į draugystę, o paskui – į šeimą.
- Abu sėkmingai sudalyvavote „Lietuvos talentuose“. Kurio tai buvo mintis?
Violeta: Dainius vieną dieną įėjo į kambarį ir pareiškė, kad prasidėjo naujas „Lietuvos talentų“ sezonas, reikia ruošti vaikus! Kažkuris iš mūsų spontaniškai pasiūlė – gal varom mes? Buvome girdėję, kad daug šokėjų bandė laimę šiame projekte, tačiau visi gavo didelį komisijos „Ne“, nes gatvės šokiu sunku nustebinti. Prisiklausėme baisių istorijų, bet kelio atgal nebebuvo.
Augustinas: Šokių renginiuose, turnyruose ir kovos daug dalyvaujame, ten mums viskas aišku. O televizijoje aišku nebuvo.
Violeta: Nusprendėme nebijoti eksperimentų. Paaiškėjo, kad drąsūs sprendimai veikia.
Augustinas: Gerai prisimenu momentą, kai baigėme šokti: muzika nutilo, mes stovime nusisukę nuo scenos. Kai atsisukome visa salės buvo pakilusi iš savo vietų. Teisėjai – irgi.
Violeta: Aš tuo momentu norėjau apsibliauti. Nuėjome iki superfinalo, iki pat paskutinės laidos. Tokia buvo mūsų užduotis ir mes ją įgyvendinome. Tuo metu jau buvome susižadėję. Pamenu, vedžiojame naktį šunis, jis atsisuka į mane ir sako: „Violeta, susituokime pavasarį“. Taip buitiškai, paprastai, lyg klaustų, ką valgysime vakarienės. Praėjusią vasarą mūsų vestuvės įvyko.
Augustinas: Iš pradžių norėjome išvažiuoti kur nors į Tailandą dviese ir susituokti, bet mamos ir tetos pradėjo verkti, kad mūsų nematys, taigi, likome Vilniuje.
- Ar jūsų mokiniai dalyvaus „The Lord Of The Circle“ kovose?
Violeta: Turnyre dalyvaus ir mūsų mokiniai, ir mes patys varžysimės.
Augustinas: Į renginį atvažiuoja daug užsieniečių, tai bus aukšto lygio kovos.
Violeta: Šokio pasaulis yra sumažinta Visata. Joje mes turime savo ryškiausias žvaigždes. Į savo renginius stengiamės kviesti tuos, kuriuos pažįstame. Atmosfera tada – daug šiltesnė, draugiškesnė.
Augustinas: Ką tik grįžome iš Paryžiaus, ten stebėjome vieną didžiausių šokių renginių pasaulyje – „Juste Deboute“.
Violeta: Didžiulėje arenoje Paryžiuje vyksta šokėjų kovos, kuriose dalyvauja žinomiausi, geriausi šokėjai. Būdami ten daug dairomės, einame į šokėjų, mokytojų ir trenerių seminarus. Jau įpratome, kad visos mūsų atostogos pralekia prakaitu aplaistytose šokių salėse.
Augustinas: Kai gauni nepaprastai vertingų žinių, pats jauti daug didesnį norą ir įkvėpimą mokyti.
Violeta: Mokiniai greitai pastebi, kad treneriai parvyksta su nauja informacija. Šokių pasaulyje visada turi judėti, negali atitrūkti net porai mėnesių, nurimsi – iškrisi iš žaidimo.
Gatvės šokių kovos „The Lord Of The Circle“ – jau šį savaitgalį, kovo 23-25 dienomis Vilniuje, „Keistuolių teatre“.
