Užsienio spaudoje S. Imam apibūdinama, kaip feministė, lesbietė bei kovotoja prieš rasizmą. Mergina gimusi Švedijoje, tačiau jos mama – lietuvė, o tėvas – siras.
S. Imam pastaruosius kelerius metus garsėja savo kūriniais, kuriuose girdimos tokios eilutės, kaip: „Jūs sakote, kad mano meilė laužo įstatymus, aš sakau, kad jūs turite labai mažą p*****ą, eikite pabučiuoti savo suš***ą svastiką“. Reperė savo kūriniuose taip pat iškelia ir rasinės diskriminacijos klausimą bei atkreipia dėmesį į daugelį kitų jautrių temų: „15 milijonų žmonių pasaulyje vardas – Mahometas, bet kieno vardą JIE nori matyti CV?“ Nepaisant to, S. Imam nelaiko savęs „politiška atlikėja“.
„Aš sąmoninga reperė. Rašau dainas apie savo gyvenimą, o kadangi rašau jas per lesbietės-imigrantės-moters perspektyvą, tai pavadinama „politiškumu“. Per savo kūrybą aš leidžiu žmonėms suprasti, koks pasaulis yra sumautas. Mano kūryba yra apie mano gyvenimą, apie mano išlikimą šiame patriarchaliniame ir antidemokratiškame pasaulyje. Moteris, kuri rašo meilės dainas kitai moteriai – sukelia staigų chaosą daugelio žmonių mintyse. Tai kažkas, į ką turėtume atkreipti dėmesį, o ne į tai, ar aš politiška.“
– Kaip pradėjai repuoti?
– Rašau nuo tada, kai dar buvau vaikas. Mano tėvai nesiklausė tokios muzikos, bet mano tėtis labai daug rašė, o mama patarė man rašyti dienoraštį, kai tik pastebėjo mano meilę žodžiams. Aš neturėjau dienoraščio, bet tiesiog pradėjau rašyti pavienes mintis, kurios tapo eilėmis, o vėliau ir dainomis. Kai man buvo 22-eji, mano mergina mane paliko ir aš buvau sugniuždyta. Turėjau kažką pakeisti savo gyvenime. Studijavau psichologiją, bet nebuvau patenkinta. Sutikau vaikiną, kuris turėjo studiją ir pradėjau įrašinėti savo dainas. Pirmą kartą pasirodžiau viename bare, kur žinojau, kad bus mano buvusi mergina. Padariau tai tik tam, kad padaryčiau jai įspūdį.
– Vienoje dainoje tu gana aiškiai pasakai, kad esi lesbietė. Ar jautei poreikį tai pasakyti? Ypatingai po to, kai tavo partnerė Beatrice Eli buvo sukritikuota dėl savo dviprasmiškos dainos „Girls“?
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad niekas negali būti lyginamas su Beatrice ir tuo, ką ji savo muzikos pagalba daro kultūrai. Niekada nėra buvę tokios dainos, kaip „Girls“ ir tie, kurie abejoja dėl jos turinio yra žmonės, kurie nesiklauso žodžių. Taip pat jaučiuosi ir dėl savo muzikos. Eilutė „esu lesbietė“ – dar niekada nebuvo pasakyta Švedijoje ir turėjo būti pasakyta. Todėl aš pasakiau tai.
– Vienoje dainoje sakai: „Mano mergaitės yra sumautos revoliucionierės“. Kaip manai, kokios yra tavo gerbėjos? Ar jauti, kad įkvėpi jaunas merginas?
– Mano gerbėjos yra pačios geriausios! Jos protingos. Kai man buvo maždaug 14 metų – nebuvo jokių reperių, kurie „kalbėtų su manimi“. Dainos sukurtos iš vyriškos perspektyvos. Aš žiovaudavau klausydamasi to, nes tai buvo taip besieliška ir... nuobodu. Jie perkūrė moters įvaizdį ir aš tiesiog jaučiau, kad neatitinku jo, tai nebuvau aš. Augdama buvau sužlugdyta, nes jaučiausi nematoma. Manau, daug mano gerbėjų jaučiasi taip pat, tarsi būtų įkalintos rėmuose. Todėl aš nusprendžiau dėl to kažką daryti. Mano gerbėjos yra atsidavusios ir protingos, o aš iš jų mokausi, tai – palaiminimas.
– Papasakok daugiau apie „eikite pabučiuoti savo svastikos“ eilutę
– Su prodiuseriu turime tokią teoriją, jog vyrai, kurie nėra feministai turi mažus penius ir nekenčia savęs ir moterų. Jie taip pat rasistai. Ši eilutė yra labai juokinga ir geniali, sąmoninga ir šmaikšti tuo pačiu metu.
Ar manai, kad repavimas švedų kalba gali sumažinti tavo auditoriją?
Mano menas neturi kalbos. Aš laužiau įvairiausius barjerus dar nuo tada, kai man buvo šešeri, o menas yra universalus.
